B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (IV)

Tarp endekų būta noro stumiant bolševikus pasinaudoti proga ir okupuoti visą Lietuvą. J. Pilsudskis, laukdamas derybų su Sovietų Rusija Rygoje rezultatų, dėl to, kad Santarvė (ypač Anglija) spaudė taikiai spręsti santykius su Lietuva ir, ko gero, nenorėdamas perleisti Lietuvos reikalų politiniams priešininkams, gen. T. Rozvadovskio (Tadeusz Rozwadowski) planui nepritarė. Karas su Sovietų Rusija dar nebuvo užbaigtas, o Suvalkų derybos suteikė vyriausiajam lenkų kariuomenės vadui laiko išsiaiškinti derybų Rygoje rezultatus ir pasiruošti pulti Vilnių^[1]. Rygos derybų su Sovietų Rusija rezultatai išryškėjo jau vykstant Suvalkų deryboms. Lenkijai Rygoje (1920 m. spalio 5 d.) pavyko sutarti dėl linijos, atskiriančios Lietuvą nuo Rusijos („Vilniaus koridoriaus“). Ir tai buvo bloga, gal net netikėta, žinia Lietuvai^[2]. Ši suderinta su Sovietų Rusija aplinkybė nulėmė tolesnius J. Pilsudskio veiksmus Lietuvos atžvilgiu.

Lenkijos valstybės gynimo taryba rugpjūčio 27 d., dalyvaujant J. Pilsudskiui, pasisakė už Kerzono linijos peržengimą, t. y. kad būtų okupuota, tarp kitų, ir dalis teritorijos, kuri pagal Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį turėjo būti perduota Lietuvai.^. Nutarta iš Suvalkų krašto „pašalinti“ Lietuvos kariuomenę. Užsienio reikalų ministras E. Sapieha panaudojo tai, kad lietuvių kariuomenė buvo dislokuota už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos, kaip pretekstą protestui ir prašymui (rugsėjo 4 d.) Tautų Sąjungai intervenuoti^[3].

Lenkams stumiant Raudonąją armiją į rytus, 1920 m. rugpjūčio 28 d. susidarė lietuvių–lenkų frontas linijoje nuo Štabino iki Augustavo–Grabovo. Tą dieną lenkai užėmė Augustavą. Prieš dvi dienas vykusios derybos Kaune leisti lenkų kariuomenei judėti lietuvių užimta teritorija buvo nevaisingos. Lietuviai siūlė pirma tartis dėl sienų. Lietuva, pabrėždama, kad gina savo teritoriją ir kartu leisdama lenkams žygiuoti Nemuno operacijai per jos teritoriją, pažeistų ir neutralumą Sovietų Rusijai. Lenkams atakuojant lietuvių postus prasidėjo mūšiai. Iki rugsėjo 10 d. lenkai užėmė pietinę Sūduvą. Rugsėjo 13 d. lietuviai prieš derybas Kalvarijoje vėl atsiėmė Seinus ir Gibus, priartėjo prie Augustavo kanalo. Derybos prasidėjo po trijų dienų. Derybos Kalvarijoje (rugsėjo 16–18 d.) nebuvo vaisingos dėl skirtingų abiejų pusių siekių. Rugsėjo antroje pusėje J. Pilsudskis sukūrė planus atkirsti Lietuvą nuo Raudonosios armijos okupuotos teritorijos ir koncepciją „išspręsti“ Vilniaus klausimą. Vėliau (1923 m. rugpjūčio 25 d.) Vilniuje aiškino: „Tuo metu man nusišypsojo sėkmė kare – iškart nusprendžiau, kad Vilnių reikia pasiimti ginklu. Išsiruošiau pas generolą L. Želigovskį, nes pats, kaip Lenkijos valstybės viršininkas ir vyriausiasis vadas, laužyti įsipareigojimų negalėjau.“^[4]

1920 m. rugsėjo 20 d. Tautų Sąjunga, atsiliepdama į Lietuvos ir Lenkijos notas, paskelbė rezoliuciją, raginančią Lietuvos ir Lenkijos vyriausybes nutraukti karo veiksmus. Lietuva įpareigojama atitraukti kariuomenę už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos, o Lenkija – respektuoti neutralumą Lietuvos teritorijos į rytus ir šiaurės rytus nuo šios linijos ir užimtosios lietuvių, t. y. ir Vilniaus krašto. Padėčiai valdyti sudaryta Tautų Sąjungos Kontrolės komisija. Lenkai rezoliuciją vykdyti sutiko, bet su išlygomis, ir rugsėjo 22 d. Valstybės gynimo tarybos posėdyje J. Pilsudskis pristatė „Nemuno“ operacijos planą, pagal kurį tą pačią dieną lenkų pajėgos pralaužė lietuvių postus Seinų apylinkėse ir pasuko Druskininkų kryptimi^[5]. Karinis puolimas buvo palydėtas kaltinančiomis Lietuvą notomis Tautų Sąjungai ir Lietuvos vyriausybei. Ši griežtai užprotestavo Tautų Sąjungai, kartu pareikalaudama atsiųsti Kontrolės komisiją. Juk rugsėjo 24 d. telegramoje Lenkijos vyriausybei šiuos veiksmus Lietuvos vyriausybė įvardijo kaip agresiją prieš lietuvių tautą. Taip pat buvo išreikšta viltis, kad Lenkijos pajėgos pasitrauks už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos. Ministro E. Sapiehos rugsėjo 26 d. atsakyme pažėrus kaltinimų Lietuvai, buvo pasiūlytos derybos Suvalkuose. Suveikė tai, kad Tautų Sąjunga pradėjo labiau stabdyti aktyvėjančius Lenkijos karinius veiksmus, kurie grėsė Lietuvai. Jau kitą dieną Lietuvos vyriausybė davė teigiamą atsakymą, sutikdama derėtis^[6].

Derybos Suvalkuose 1920 rugsėjo 30 d. – spalio 8 d. vyko Sovietų Rusijos bei Lenkijos derybų šešėlyje. J. Pilsudskiui reikėjo laiko pastarąjį kontekstą išsiaiškinti Vilniaus (Lietuvos) „problemai“ spręsti. E. Sapieha bandė nuraminti Tautų Sąjungą, parodyti Lenkijos indėlį, rodė apsimestinį taikingumą ir bandė toliau diskredituoti Lietuvą kaip nesavarankišką, svetimų veiksnių pakurstomą nesantaikai su Lenkija.

Lietuva derybose labiau pasikliovė tarptautine diplomatine parama (ypač Anglijos), siekdama apginti valstybės teritorijos integralumą. Kaip paaiškėjo iš įvykių, savo karinėmis galimybėmis ji nebuvo pajėgi apginti lietuvių etninio Seinų–Punsko krašto, taip pat Vilniaus.

Lenkija ėmėsi derybų, pirmiausiai dėl Tautų Sąjungos spaudimo, nepripažindama status quo ir nesirengdama Vilniaus klausimo spręsti politiniu būdu. Pati pasiūlydama derybas, Lenkijos vyriausybė jau žinojo – Vilnius bus paimtas ginklu, ir tai jai nebuvo naujas dalykas. Taigi kyla klausimas, kam buvo griebtasi tokios diplomatinės apgavystės? Atrodo, reikėjo švelninti blogą įspūdį, susidariusį užsienyje dėl lenkų kariuomenės agresijos, kai ji žygiavo per Lietuvos teritoriją. Be to, derybos leido sumažinti lietuvių budrumą dėl Vilniaus (klaidino ir Anglijos patikinimai, jog Lenkija nepuls Vilniaus), jo priklausomybės klausimas nebuvo derybų pagrindas, tačiau jis tvyrojo abiejų delegacijų mintyse. Pilsudskio paaiškinimuose plk. M. Mackievičiui išvados (pateikiamos ir Lietuvos delegacijai) dėl Lenkijos siekių Lietuvoje buvo akivaizdžios^[7]. Taigi prie derybų stalo sėsta norint nustatyti tam tikrą modus vivendi iš skirtingų paskatų ir tikslų.

Nuorodos:

^[1]    Rukša, A. Kovos dėl Lietuvos…, op. cit., t. II, p. 392–393; Łossowski, P. Stosunki polsko-litewskie…, op. cit., p. 269; Generał Rozwadowski, Kraków, 1929, p. 101–102.

^[2]    Laurinavičius, Č. „Probleminiai Lietuvos ir Lenkijos santykių 1920 m. aspektai“, In: Suvalkų sutartis…, op. cit., p. 70.

^[3]  Łossowski, P. Stosunki…, op. cit., p. 253–254.

^[4]  Gierowska-Kałłaur, J. 1999. ODCZYT MARSZAŁKA PIŁSUDSKIEGO wygłoszony 24 sierpnia 1923 roku w Wilnie, in: „Przegląd Wschodni“, Warszawa, t. V, z. 4 (20), p. 767–791.

^[5]    Rukša, A. Kovos…, t. III, op. cit., p. 187–188.

^[6]    Radziwonowicz, T. „Polsko-litewskie rokowania w Suwałkach (30 wrzesień – 8 października 1920 r.)“, In: Suvalkų sutartis…, op. cit., p. 17.

^[7]  J. Pilsudskio laiškas plk. M. Mackievičiui su instrukcijomis deryboms Suvalkuose. Žr. Sąsiedzi wobec wojny…, op. cit., p. 225–227.

(Bus daugiau)

Terra Jatwezenorum, XII t. II d.