Išaušo vasario 16-osios rytas. Išvynioju vėliavą. Eisiu iškelti.
Tik staiga prieš akis, kaip ekrane, pradeda lėkti vaizdai, o kažkur, sąmonė atgamina garsus, balsus, pokalbius. Lyg ir girdėtus, o gal vaizduotės padovanotus…
1918 metų vasario 16-osios ankstyvas rytas. Prie lango stovi pagyvenęs, iškilaus stoto vyriškis. Jis ranka vis perbraukia per vešlią, žilstelėjusią barzdą. Žvilgsnis nukreiptas tolyn, į gatvę. Ką mato jo pavargusios, bet ryžtu degančios akys?
Bandau ir aš žvelgti ten, į tuos laikus, į Lietuvos Nepriklausomybės ištakas.
Širdį suspaudžia girdėtos istorijos apie prosenelio rekrūto kančias carinėj vergovėj. Apie rizikingą, bet viltingą senelio, knygnešio ir daraktoriaus švietėjišką veiklą prabundančioje Lietuvoje. Iš praeities atsklinda smuiko garsai, kuriais jis ramindavo širdį. Vis dėl tos Lietuvos! Tai tokie Suvalkijos ir Žemaitijos kaimo ir miesto patriotai puoselėjo šviesią mintį apie Lietuvos ateitį…
Bet vėl matau į kailinius vis labiau besisiaučiantį vyriškį. Jis pasitraukia nuo lango ir sėdasi į krėslą. Susiėmęs rankomis galvą užmerkia akis…
„Galų gale, šiaip ne taip pavyko surasti vienybės giją mūsų Taryboje. Gal ir gerai, nepaskubėjome susigyventi su gruodžio 11 dienos pareiškimu… To laikotarpio situacijoj, spaudžiami iš visų pusių, nelabai ką geresnio galėjom sugalvoti… Lietuva nepriklausoma, savarankiška, bet tuo pačiu, iki amžių pabaigos sujungta su Vokietija?! Šiai formuluotei kategoriškai nepritarė Tarybos nariai Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis.
Pasiginčiję su A. Smetona ir kitais, jie atsisakė dalyvauti tolimesnėje Tarybos veikloje. Trenkė durimis ir išėjo. O kaip jie mums, kaip jie Lietuvai reikalingi! Manau, kad širdies graužatis jų neapleido? Juk mūsų visų kelias ir veikimas į Nepriklausomą Lietuvą!“
Pakilęs iš krėslo, trindamas rankas jis prieina prie knygų lentynos. Auksiniuose rėmeliuose matau labai gražios moters nuotrauką. Vyriškis, sugrubusia nuo šalčio ranka, atsargiai ir švelniai glosto šią fotografiją.
„Manoji Elė!… Tu buvai skaisčiausia moteriškos meilės šviesa. Laimės dvelksmas, kuris atsklinda ir dabar skausmo ir rūpesčio valandomis pas mane. Tai Tu mane palaikei tuos penkerius mūsų bendro gyvenimo metus, tai Tu mane įkvėpei, sakydama – eik į priekį, į savo svajonių Lietuvą! Tai Tu buvai stiprybė prie mano širdies… “
Pamažu jis ranka perbraukia per sudrėkusias akis. Ir vėl veide matau didžiulį nerimą ir susirūpinimą.
„Vakar iki vėlumos darbavomės prie naujo pareiškimo teksto, panašaus, kurį sausio 26 dieną buvo pateikę keturi Tarybos nariai. Abi konfliktuojančios pusės šį kartą atrado bendrą sutarimą – Lietuva nepriklausoma, nepriklausoma ir nuo visų kitų valstybių, savarankiška ir laisva. Gerai kad sugebėjom iš anksto šį tekstą spaustuvėj atspausdinti. Ir „Lietuvos aidas“ suskubo išleisti 200 laikraščio egzempliorių su Deklaracija. Ir visa tai ne be mūsų švelniųjų ir įžvalgiųjų moterų. Smetonienės sesuo Jadvyga Chodakauskaitė, didi diplomatė ir puiki patarėja čia daug prisidėjo. Ypač didele jos patirtimi ir mes, vyrai, turim vadovautis. Nors, kartais nenorim to pripažinti… Panelė Jadvyga, tai nenuilstanti bitelė, renkanti lietuvybės nektarą mūsų besikuriančiai valstybei…“
Atsisagstęs kailinukus iš mažos švarko kišenėlės išsitraukia laikrodį. Pradžia vienuolikos. Tada judesiai pasidaro daug greitesni. Jis nuo stalo sudeda kažkokius dokumentus į portfelį, jį užsega, apsidairo ir atsidūsta…
„Gaila, kad neturiu malkų. Negaliu į tokį šaltį priimti Tarybos narių. Ir dar tokią dieną!
Gerai, kad „Baltojo Štralio“ namuose, kur įsikūrusi Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, randame priebėgą. Jau kuris laikas posėdžiaut renkamės draugijos pirmininko Antano Smetonos kabinete. Čia nešalta. O gal temperatūra pakyla dar ir nuo mūsų ginčų?…“
Apsivyniojęs šaliką ir užsidėjęs kepurę, vyriškis išeina į speiguotą Vasario 16-ąją!
Tai dr. Jonas Basanavičius.
11 val. Didžiojoje gatvėje Nr. 30 susirinks visa 20 žmonių Taryba. O gal ir ne visi ? Juk D. Malinauskas lyg ir pramiegojo, pavėlavo? Bet kas čia gilinsis į tokias smulkmenas.
Lemtingam posėdžiui pirmininkauja vyriausias Tarybos narys, dr. Jonas Basanavičius. Mušant laikrodžiui vidurdienį perskaitomas pats reikšmingiausias Lietuvai dokumentas – Valstybės atstatymo AKTAS!
Nors už lango spigina šaltis, žemiau nei 17 laipsnių, visų širdyse toks jausmas, lyg būtų atėjęs pavasaris, o Lietuva kyla naujam gyvenimui.
Kaip prie Švenčiausiojo sakramento po vieną eina Lietuvos Tarybos nariai ir pasirašo:
Dr. Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas , Pranas Dovydaitis, Stasys Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, dr. Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.
Šis, kiekvieno parašas, tai tarsi amžina šventa priesaika Tėvynei ir Tautai.
Daug bus kančių, skausmo, pralieto kraujo, kol vėl galės laisvai plevėsuoti šita vėliava!
Na, ką, einu pakabinsiu ją. Juk šiandien – Vasario 16-oji!
Vis dėlto istorijai yra svarbus toks faktas, kaip reikalavimas nušalinti Smetoną nuo Tarybos pirmininkavimo pareigų šio posėdžio metui ir jo tenkinimas. Tad negarbinga tokio svarbaus istorinio posėdžio atveju šį faktą nutylėti, to nušalinimo priežasčių, jų turinio nuodugniai neištirti.
Geriau lyginkim su netinkamu atominio reaktoriaus valdymu:
ne taip,ne tą ir ne tuo pirštu mygtuką mygiant 🙂
…tuomet gal ne su piktinumu o pastaba primintime ir kitiems, – kad Jonas Basanavičius jau įvykdžius NUTARIMĄ ir esant 20 Tarybos narių netgi ir Rašytine valia Lietuvos Valstybei jau gyvai
ir po 1795 m. nelaimės /kurią irgi visaip nutylima/ grįžusiai į pasaulio šalių gretą, vadovavimą tą pačią dieną,
kaip pirmasis Lietuvos Vadovas perdavė
po Nutarimo įsigaliojimo kažkelintoj minutėj
jau antrajam Mūsų gerbtiniausiam vadovui – Antanui Smetonai.
Tą pareigų perdavimo m i n u tę metai iš metų nutylėdami įžeidžiam nuolat ir juos ABU, ir patys save, ir Vasario 16