Patriotinio jaunimo sambūris „Pro Patria“ siūlo ant Žaliojo tilto vietoje ankstesnių sovietinių statulų pastatyti keturių Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos teksto autorių ir signatarų skulptūras. Siūloma įamžinti Vilniuje gyvenusių ir dirbusių Mykolo Biržiškos, Jono Vileišio, Petro Klimo ir Stepono Kairio atminimą.
Šį siūlymą sambūris „Pro Patria“ išplatino po to kai šį savaitgalį nuo Žaliojo tilto buvo nuimtos komunistinę ideologiją šlovinančios statulos ir kai Vilniaus meras pareiškė, kad jų gražinti ant tilto neketinama.
„Pagrindinis principas turėtų būti paprastas ir aiškus – pašalinę Lietuvos valstybingumą neigusius, lietuvių tautai prievarta primestai sovietinei utopijai šlovinti skirtus paminklus, turėtume juos pakeisti nepriklausomos Lietuvos valstybingumą įtvirtinančia kompozicija. Manome, kad simboliškai tam geriausiai tinka keturių Lietuvos Tėvų kūrėjų – Nepriklausomybės Deklaracijos autorių ir signatarų, paminklai. Šie žmonės, viena vertus, atstovauja politines pažiūras nuo kairės iki dešinės, todėl negali kelti jokių visuomenę skaldančių partinių asociacijų. Kita vertus, visi jie istoriškai susiję su Vilniumi, kur aukodami savo lėšas, laiką ir net rizikuodami įkalinimu, pasiaukojamai dirbo visuomeninį darbą Vilniaus lietuvių bendruomenės labui. Jų ryšys tiek su Lietuvos valstybingumu, tiek su Vilniumi akivaizdus“ – pasiūlymo logiką aiškino jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovas Vytautas Sinica.
V. Sinivos įsitikinimu, labai svarbu, kad atsiradusią tuščią erdvę užpildytų ne bet kas, o modernios nepriklausomos Lietuvos valstybingumą simbolizuojantys paminklai. Žiniasklaidoje praėjusiais metais pasirodė įvairūs siūlymai šiuo klausimu, pavyzdžiui, tiltą papuošti paminklais žinomiems Vilniaus tautinių mažumų atstovams. Pasiūlymo autoriai atkreipia dėmesį, jog Žaliasis tiltas yra istoriškai tapęs pernelyg svarbia reprezentacine vieta, kad joje būtų įamžinami su valstybingumu nesusiję istorijos veikėjai.
Daugiausia politikos mokslų absolventus vienijančio sambūrio „Pro Patria“ teigimu, tokiu būdu būtų judama link vakarietiškojo tautinio tapatumo supratimo, besiremiančio istorine atmintimi, pagarba valstybės simboliams ir valstybės Tėvams kūrėjams. Prisirišimas ir pagarba šiems dalykams, kitaip nei kalbai, vienodai ugdytinas bet kurios etninės kilmės Lietuvos piliečiams, todėl tinkamai išnaudojamas Tėvų kūrėjų viešas pagerbimas gali pasitarnauti stiprinant Lietuvos piliečių ryšius su valstybe ir jos istorija.
„Toks Žaliojo tilto įamžinimas kartu būtų ir valingas žingsnis nepasiduodant posovietines visuomenes, tarp jų ir Lietuvą, kamuojančiai politinių paminklų baimei. Pastaroji, išugdyta okupacinio režimo prievartos liudyti akivaizdžiai suklastotą istoriją, dažnai trukdo piliečiams net ir laisvės bei demokratijos sąlygomis kokybiškai skirti valstybingumą stiprinančias ir silpninančias viešosios atminties formas“ – teigė V. Sinica.
ant tilto pastatyti keletą Vasario 16-osios deklaracijos autorių būtų signatarų pažeminimas. Ir dėl to Žaliasis tiltas nepažaliuos. Signatarų pagerbimas turėtų rasti vietą kitose Vilniaus erdvėse.
Gal tiktų lietuvių tautos apdainuotam žirgui – dvi skulptūros, o kitus postamentus skirti dviems sodams,lietuvių išlikaikiusioms pasaulio medžio kompozicijoms. kaip kuria mūsų šauniosios moterys iš šiaudų. Aišku, čia reikėtų suvirinti iš diuraliuminio, kad nerūdytų. Tarp kitko, jau Italijoje rengiamasi pastatyti lietuvišką sodą iš metalo. Neturėtume atsilikti ir atiduoti kitoms tautoms savo senosios kultūros reliktų.
Gal nestatykit nieko.Vistiek, kada nors valdžia vėl keisis – ir vėl griausit.
Teko tarp dviejų šventviečių aplinkų numatomų sąlygų keitimo paruošimo planų sumanymus (“pro’žekt”)
peržvelgt šiandien savivaldybėje (5 a.), ir iš 1905 m. Neries pakrančių nuotraukos atsakymą gal ir Alkui.lt
ir aut. V. Sinicai (P. Gyliui ar Č. Iškauskui) kiek per sodriai “įsovietintiems”, perduot vertėtų….
Ką saką mums veidai iš 1905-1915 m. (dar neokupuoto, jau rašmenis, lyg a š m e n i s lietuviškuosius
atgavusio) Vilniaus; iš paveldo nuo iki1795dalybinio, ar 1382 m. kovinio (už Maskvą), iš 1845 m. geošaltinių
atverto ir atveriamo santykyje …SU svetimų gaivalų įtakomis ant Lietuvos (jau jotvingius ar prūsus nušlavus).
“Eurocivilizuotai”?
Ogi saką, kad buvusioje ligoninėje, išvaduotoje, iš(at)laisvintoje… ir apvalymą nuo epidemijos užkrato vykdyt
nuo šios erdvės (t.y. Žaliojo tilto) vos pradėjus, – į gydyklą, t.y. ligos (dvasinės) užkrato degintiną erdvę “įvilkt”
sveiką atminimą pagarbių asmenų… ar signatarų. ar karių, partizanų, dvasininkų ir pan. taip žeminamai
“įvilkinėti” netgi žiniasklaidinių erdvių žodžiu nedera, negarbinga, nepadoru ir n e s v e i k a (čia jau pastaba
gryn ALKUI.LT). Kad nesuprantam, ar alkas, ar капище (kad net didžiuma rusų iš XIX a. enciklopedijų vien
2-ru įrašu po popų aplinkos veikimo erdvių pradinio išaiškinimo įrašų suvokt begebą) kilmingumo sau, savoms
paprotinių-tikybinių apeigų aplinkoms ir savasties išlikimui, išlaikymui p r i g i m t i e s. tai dar neatleidžia nuo
a t s a k o m y b ė s už nuviešinimą.
Toks nuviešinimo arba tiesiog nužeminimo-įžeminimo-“įtiltinimo” už raudonojo maro (redfashion) užkrato
ervę u ž k e t i n i m a s ir yra pati pati akivaizdžiauisia dvasinio teroro pastangos paseka.
Sąmyšis tarp smegenų, liežuvio ir pirštų galiukų iš po žiauriosiojo stalinietiškojo teroro okupacinio laikmečio
išnyra bene skaudžiausiai, j u o d ž i a u s i a i ir niekingiausiai… ant buvusios lenininės stabvietės, šviesiausių
pasipriešinimo bolševikterorizmui a u k ų atminimą užtemt gviešiantis. Tuo kilnius tikslus nesąmoningai
(posovietiška likutine mąstysena) užjuodiname, – užuot kūrus, vedus ir į šviesesnes erdves nuvargintą
terorizmo priespaudose visuomenę nukreipiant.
ALKAS.LT t.p. turi suvokti, ir bent menkutėlaityčio t a b u laikytis, – kuo atokiau pagarbą bei atminimą,
šviesiausiosios tautos atstovų rindos nuo šių pragarmaviečių laikyti, – iki tol kol jos i š s i v ė d ė s.
Manau ir ketvirčio amžiaus tam gali nepakakt.
Pagarba Mykolo Biržiškos, Jono Vileišio, Petro Klimo, Stepono Kairio ir bene labiausiai 1831 bei 1863 m.
sukilimo aukų atminimui reikalauja pačios pačios aukščiausios atidos.
Išdegintinumui 1863 m. sukilimo dalyvių žudynių vieta jau nebepavaldi, carinės administracijos ant jos
užrioglinta “teisingumo” rūmas priprojektuojant “ant lunkų” prošvaistę (pro’spekt), kad n u ž y m ė t i
galimą beribį (laikui nepavaldų) aukščiausiosios pagarbos ir dėkingumo veiksmą, – nuolat žvakelėmis bei
gėlėmis nužudytųjų atmintį po 1864 m. egzekucijų primenant. Ta vieta aiškiai sutapo su vėlesne KGB
egzekucijų vieta “rūmo” kieme. Tokia svetimybinių įtakų tikrovė. Ir “užsivilkinėt” save ant s v e t i m o
(įtakų, kad ir propagandinių, paveldo) nedera.
Tiesiog… vilkti, tįsti, tąsytis ar tūsytis, tai visiškai aiškios išraiškos, priimtini s a v o s kalbos žodžiai, –
o “kokybiškai… skirti formas” siūlyti dera, tik gan kokybiškiau s a v ą kalbą, ž o d į, jo kilmes bei
reikšmes įvaldžius, ir… nusiprausius, apsivalius nuo sovietiškojo terorizmo paveldo lykio.
Kas nuo liepos 20 d. pagrindinei bei seniausiai Lietuvos sostapilės tiltavietei l e m t a. Ilgam.
Svarbiausi – neskubėti. Nurimkime, atauškime – NEDEGA. Neužmirškime ir apie stilių bei laikmetį. Ar šiandien norime savo signatarus TO istorinio konteksto ir stiliaus fone matyti? Net ir kolaborantų stovylų ten nenorėčiau. Esame nuostatų ir jausmų draskomi į priešingas puses. Išmintingi žmonės palaukia, kol tai praeis. Juk nežinome – gal staiga vieną sykį vienu metu ant GTU ir VDA studentų nusileis Mūza, ir įkvėps bendram tobulam kursiniam darbui. Ir jie pasiūlys projektą, kuris VISKĄ aprėps – ir istoriją, ir stilių, ir ateitį. Mūsų studentorum dar ne tokius dalykus studiorum, ir kartais stebėtinai puikiai kažką sukuria… Tad ir šiuo klausimu vienas kuris kursas gali taip sugalvoti, kad nė nepagalvotum…
Važiavau pro šalį šiandien. Žinot? Nepasigedau ir nepajutau tuštumos. Anaiptol, vaizdas švaresnis tapo. Abejoju ar ne per anksti svarstyti apie naujas statulas. Kažkaip ir laikinumo jausmas apima,;vienus šalinam, kitus statom….
Apgalvokim, duokim išsivadėt vietovei.
Pro Patria ar Pro Sovietica? Ant tarybinio stalininio tilto, kurio turėklai dekoruoti vainikais, šlovinančiais okupacinę sistemą, negali atsirasti jokie su Lietuvos Nepriklausomybe susiję simboliai. Patriotai, ką jūs rūkot? Prieš siūlydami tokias nesąmones pasidomėkit, kas šitą tiltą projektavo ir kas jį statė. Beje, 1952 m. statytas Černiachovskio tiltas originaliai buvo rudais turėklais, kurie tik po Nepriklausomybės atstatymo pervadinant tiltą buvo nudažyti žaliai. Arba reikia naujo, modernaus tilto (o tai kainuoja milijonus), arba palikit jį pagaliau ramybėje!