B. Puzinavičius. Kodėl Vasario 16 Daukanto aikštėje nesuskambo giesmė ,,Oi neverk, motušėle!“, nenuaidėjo salvė žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę 1918–1920 m. garbei? (video)

Deja, bet jubiliejinės šių metų Vasario 16 iškilmės Daukanto aikštėje Vilniuje paliko ne tik malonius prisiminimus. Labai gaila, kad iškilmių metu neatsirado laiko paminėti ir pagerbti tų, kurie savo kraujo ir gyvybės kaina 1918-1920 m. Nepriklausomybės karo kovose apgynė Vasario 16 akto nuostatas ir įtvirtino Lietuvos Nepriklausomybę. Nebuvo išneštos gėlės ant žuvusiųjų karių kapų skambant giesmės „Oi neverk, motušėle!“ melodijai, neatlikta salvė jų atminimui.

Trečioji salvė, kuri buvo skirta Nepriklausomybės akto signatarams, manau, galėjo būti skirta ir kovose už Nepriklausomybę žuvusiems net nekeičiant iškilmių scenarijaus, bet tas nebuvo padaryta. Kad mano žodžiai nėra laužti iš piršto, galima įsitikinti  žiūrint  Vasario 16 iškilmių  Daukanto aikštėje vaizdo įrašą:

Po pagrindinių iškilmių, vasario 17 dieną nuvykau į Vilniaus Naująsias Rasų kapines prie 1918- 1920 m. žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę karių kapų. Tai, ką pamačiau, galima matyti pirmoje nuotraukoje. Priešais skulptūrą padėtos gėlės nuo Lietuvos Respublikos Prezidentės. Prie paminklinės lentos pritvirtintas vainikėlis nuo Lietuvos laisvės kovų sąjungos ir kitų patriotinių organizacijų.

Pagalvojau – o kur Seimo pirmininko, Ministro pirmininko, Krašto apsaugos ministro, Kariuomenės vado, Vilniaus mero, kitų valdžios grandžių, pvz., Generalinio prokuroro, Aukščiausiojo teismo pirmininko, Konstitucinio teismo pirmininko, Valstybės kontrolieriaus, kur bent jau svarbiausiųjų visuomeninių organizacijų, tokių kaip Lietuvos Sąjūdis gėlės ir vainikai?

Nejaugi jiems Vasario 16 nesvarbi, nebrangus žuvusiųjų Lietuvos karių atminimas? Nejaugi užtenka tik pastovėti iškilmių metu Daukanto aikštėje? Jeigu paminėtų ir nepaminėtų institucijų ir organizacijų vadovai pasirūpintų pagerbti žuvusiųjų už Tėvynę atminimą gėlių puokštėmis, tai iškilmių metu Daukanto aikštėje susiformuotų įspūdinga gėlėmis nešinų tautiniais drabužiais pasipuošusių merginų ir karių eisena, liudijanti visų mūsų pagarbą ir meilę tiems, kurie gynė ir apgynė mūsų Tėvynės Nepriklausomybę. O kuklūs žuvusių už Tėvynę karių kapai Naujosiose Rasų kapinėse sužydėtų kaip Rojaus sodas.

Antroje nuotraukoje – J. Pilsudskio aikštė Varšuvoje. Matome vainikus nešinų karių ir valstybės pareigūnų bei visuomeninių organizacijų atstovų eiseną, žingsniuojančią link Nežinomo kareivio kapo. Eisenos priekyje – buvęs Lenkijos Prezidentas Bronislovas Komorovskis, už jo buvusi Lenkijos vyriausybės vadovė Eva Kopač (Ewa Kopacz), kiti valstybės pareigūnai ir visuomeninių organizacijų vadovai prie savo vainikų. Nesakau, kad vainikų dydžiu ir skaičiumi turime varžytis su mūsų pietiniais kaimynais, ar kopijuoti jų apeigas. Gal mūsų apeigos dar gražesnės? (trečia nuotrauka). Bet pagarbos žuvusiems už Tėvynę, dėmesingumo Tautos istorinei atminčiai tikrai galėtume ir turėtume iš kaimynų lenkų pasimokyti.