Č.Iškauskas. 1953-ieji: buvo sužibusios nepriklausomybės viltys

Sako, dėl „tautų tėvo“ mirties daug kas raudojo. Bet kartu daugelis tikėjosi, kad dabar švystels šviesa tunelio gale. Kitiems nusviro rankos: sulig tais metais, kaip teigia istorikai, Lietuvoje baigėsi partizaninis pasipriešinimas okupantams. Ilgai Lietuvą „vadavusi“ Amerika nuvylė, o sovietinis represinis aparatas įsisiautėjo. Į Maskvą skriejo ištikimų vietinių kolaborantų telegramos, kad „sėkmingai vykdomas nacionalistinių elementų apgyvendinimo atokiuose Sovietų Sąjungos rajonuose planas“. Sulig partizaninio pasipriešinimo pabaiga pamažu mažėjo ir trėmimų.

Istorikas Vytautas Tininis, apgynęs disertaciją tema „Sovietinis režimas Lietuvoje 1944–1953 metais“, rašo, kad taip baigėsi antrosios sovietinės okupacijos (arba reokupacijos) pirmasis etapas, o 1953-1956 m. vyko destalinizacijos laikotarpis. Kai kas jį vadina režimo švelnėjimo metu. Mat, daugelis, ypač Vakaruose, po J.Stalino mirties įžvelgė tam tikras palankias lietuvių tautai reformas, ir „vadavimo“ šūkiai pritilo. Bet tos įžvalgos buvo apgaulingos.

Nuslopintą partizaninę rezistenciją po 1953 m. pakeitė neginkluotas pasipriešinimo pogrindis, kurį papildė grįžtantys amnestuoti politiniai kaliniai ir tremtiniai. Tačiau jie sovietinio saugumo buvo akylai stebimi. Slaptų pogrindinių organizacijų veiklai didelį stimulą davė 1956 m. sovietinė invazija į Vengriją, tačiau represijos ir po J.Stalino mirties tęsėsi. Ypač buvo persekiojami ir suiminėjami dvasininkai, kontroliuojami Bažnyčios ryšiai su Vatikanu. Buvo uždaromos bažnyčios, jose kuriami sandėliai, valdžios įstaigos.

Šiaip ar taip 1953-ieji buvo tam tikras posūkis, sužadinęs daugelio lietuvių viltis. Maskvoje prasidėjo įnirtinga kova dėl valdžios. Ypač aršiai dėl jos kovėsi Lavrentijus Berija – buvęs J.Stalino dešinioji ranka ir NKVD bei viso represinio aparato vadas. Apie jį išsamiau rašėme 2010 m. gruodį DELFI straipsnyje „L.Berija – galvažudys ar liberalas?“. Nuo kovo 5-osios iki gruodžio 23 d., kai eidamas 55-uosius gyvenimo metus L.Berija buvo sušaudytas Maskvos karinės apygardos bunkerio vidiniame kieme, jis nuveikė tikrai daug, pažadindamas SSRS nacionalinių pakraščių viltis.

J. Stalino laidotuvių dieną, kovo 9-ąją, trumpam paskirtas SSRS vidaus reikalų ministru prie didžiojo vado karsto L.Berija ne tik pasakė ištikimybe jam persunktą kalbą, bet ir padarė pirmą viešą akibrokštą savo bendrapartiečiams – jis prabilo apie žmogaus teisių garantijas kiekvienam SSRS piliečiui. Žurnalistas Aras Lukšas, tyrinėjęs to meto istorines aplinkybes, 2009 m. kovą pastebėjo, kad vyriausiasis šalies saugumietis, atsakingas dėl milijonų žmonių mirčių, kalinimų, kankinimų ir tremties, ištarė tokius žodžius, kurie turėjo sukelti sprogusios bombos įspūdį. Turėdamas stiprų jėgos struktūrų užnugarį, L.Berija, atrodo, rengėsi žūtbūtinei kovai, nusitaikęs į J.Stalino vaidmenį. Jis nesunkiai išmušė Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo pritarimą, kad šalyje būtinos neatidėliotinos vidaus ir užsienio politikos reformos.

Kodėl Kremliaus budelis prabilo apie reformas ir žmogaus teises, klausia A. Lukšas? Matyt, kalbant šiuolaikine terminologija, jis mėgino susikurti visiškai naują įvaizdį. O tam reikėjo ir nuvainikuoti J.Staliną, ir savo dalyvavimą masinėse represijose pateikti kaip tirono valios vykdymą, kitaip sakant, visuomenės akyse pačiam tapti J.Stalino režimo auka. Jau balandį jis paskambino Antanui Sniečkui ir, Lietuvą palyginęs su Vokietijos Demokratine Respublika (tai buvo jo diplomatinis reveransas), piktinosi, kodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl jie užėmę pagrindinius valdžios postus, kodėl antrieji partijos CK sekretoriai rusai, kodėl taip gerai gyvena kunigai, o vargsta paprasti žmonės… Istorikė J.Varnienė tvirtina, kad tai reiškė A. Sniečkaus kritiką, ir ištikimojo Maskvos nurodymų vykdytojo kėdė subraškėjo.

Gegužės 20-ąją SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“. Per keletą mėnesių L.Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad į visas partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandis būtina rengti ir kelti vietos vadovus. Buvo pastebėta, kad daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, todėl jie turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų, – lenkiškai.

1953 m. birželį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų grąžinimas iš Lietuvos. Per tuos metus į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 000 žmonių, iš jų 133 – iš represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai. Naujoje L.Berijos politikoje buvo ir kitų reikalavimų: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG’o lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių. Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD, o vėliau MGB tardymų.

Lietuvoje, kaip rašo A.Lukšas, taip pat pasijuto vadinamosios „naujosios nacionalinės politikos“ pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatvę tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo rusiški užrašai: vietoje iškabos „Magazin“ puikavosi užrašas „Parduotuvė“, vietoje „Stolovaja“ – „Valgykla“. Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių pavadinimai, o autobusuose – lietuviški maršrutų pavadinimai…

Tariamas atšilimas truko neilgai. L.Berijos nurodymai ne juokais išgąsdino Kremliaus lyderius, pirmiausiai Nikitą Chruščiovą ir Georgijų Malenkovą. L.Berijos „naujoji nacionalinė politika“ ypač kėlė nerimą N.Chruščiovui, kuris buvo atsakingas už KGB veiklą Vakarų Ukrainoje. Tai jis paskleidė žinią, esą L.Berija per operos „Dekabristai“ premjerą planuoja perversmą ir prezidiumo areštą.

Paskutinis sąmokslo lašas nulašėjo birželio 17-25 d., L.Berijai išvykus į Rytų Vokietiją, kur Berlyne prasidėjo didžiuliai vokiečių statybininkų streikai. Tvirtinama, kad tą savaitę Maskvoje vos ne kasdien susitikinėjo pagrindiniai L.Berijos priešai – Chruščiovas, Bulganinas, Žukovas, Mikojanas, Kaganovičius, Vorošilovas ir kt.

Kitą dieną, birželio 26-ąją, grįžęs iš Berlyno, L.Berija buvo suimtas. Per pusmetį trukusį tardymą jam pateikti kaltinimai perversmo organizavimu, tėvynės išdavimu, „šnipinėjimu Didžiajai Britanijai, pastangomis likviduoti tarybinę santvarką, kapitalizmo restauracija ir buržuazijos viešpatavimo atstatymu“. Gruodžio 23 d. L.Berija buvo sušaudytas, ištaręs paskutinius žodžius „Aš esu nekaltas“.

Iškart po jo suėmimo abu dokumentai buvo skubiai atšaukti, kaip „siekiantys suaktyvinti buržuazinius nacionalistinius elementus“, ir išimti iš visų CK Prezidiumo protokolų. A.Sniečkui, LKP CK 1953 m. liepos plenume padarytame pranešime agitavusiam, kad partija turinti užsiimti propaganda, o ne vadovavimu šaliai, vėl teko užsičiaupti. Kitaip sakant, destalinizacijos procesas, taip kaip jį suprato ir vykdė L.Berija, truko vos tris mėnesius ir buvo tik širma tikrajai represinei politikai nacionalinių pakraščių atžvilgiu. Jis padėjo pagrindus N.Chruščiovo įsitvirtinimui valdžioje.

Istorikas V.Tininis savo veikale „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“ rašo, kad L.Berijos akibrokštu pasinaudojo N. Chruščiovas, jau 1953 m. rugsėjį tapęs faktiškuoju SSRS vadovu ir po trijų metų nuvainikavęs „asmens kultą“. Nors jo įsitvirtinimas valdžioje truko iki 1958 m., bet jau iškart po J.Stalino mirties Lietuva pradėjo įgyti tam tikrų autonomijos, ypač kultūrinės, bruožų. Kaip pastebi V.Tininis, jau 1953 m. liepos 19 d. įsaku raudona sovietinė vėliava buvo pakeista į trijų spalvų – raudona, balta, žalia – LSSR vėliavą, kuri turėjo simbolizuoti respublikos „suverenumą“. 1955 rugsėjo 17 d. ir lapkričio 24 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos sprendimais iš įkalinimo ir tremties vietų buvo leista grįžti tūkstančiams represuotų Lietuvos gyventojų. Tiesa, kelias į Tėvynę jiems buvo erškėčiuotas…

Taigi, 1953-ieji po J.Stalino mirties pradžiugino ne tik daugelį lietuvių šeimų, sulaukusių grįžusių savo maitintojų, bet ir visą tautą, kuriai sužibo viltis, jog okupacijos gniaužtai pradeda atsileisti. Deja. Totalitarinis režimas parodė tik pirmuosius savo silpnumo ženklus. Atsinaujinus antisovietinei veiklai, ypač 1964 m. į valdžią grįžus Leonido Brežnevo stagnatoriams, tos viltys žlugo. Lietuva ketvirčiui amžiaus paskendo sovietinėje prieblandoje.