Kaip greitai sugadinti vaikui regėjimą?
Šį straipsnį mane paskatino parašyti vieno 4 m. berniuko istorija. Neseniai jam nustatyta stipri trumparegystė, išrašyti -5 ir -3,5 dioptrijų akinukai. Tokių istorijų mano 8 metų praktikoje su vaikais – tik viena, tačiau ten buvo vaikas su raidos atsilikimu, o čia – visiškai sveikas, guvus jaunuolis. Sutrikau, nes galvojau, kad bus sunku rasti priežastį: kokia priežiūra, konkurencija, spoksojimas, laiko trūkumo jausmas ar kitos prastos būdo savybės/įpročiai galėtų kankinti tokį vaiką?
Gydytojų spėjimas negailestingas
Ir ji – vienareikšmiška: regėjimas tik prastės, susitaikykite su tuo, sulaukus 18 metų reiks daryti lazerinę korekciją. Mamą, turinčią medicininį išsilavinimą, diagnozė labai išgąsdino ir ji ėmė ieškoti kitų būdų kaip padėti savo vaikui.
Tokioje padėtyje labai svarbu surasti priežastį, nes kovos su pasekmėmis rezultatus daugelis trumparegių tėvų žino: akiniai tik stiprėja, vaiko regėjimas silpsta labai greitai. Vėliau plonėja, nyksta tinklainė, o dar vėliau ji ima atšokinėti. 80 proc. tinklainės „prišaudymo“ operacijų JAV atliekama trumparegiams. Tinklainės atšokos ir plyšimai gali baigtis aklumu.
Priežastis – jau ne viena
Gydytojas oftalmologas V. H Beitsas, gyvenęs JAV 20-ojo amžiaus pradžioje, savo moksliniais darbais įrodė, kad vienintelė funkcinio regėjimo sutrikimo priežastis – įtampa ir stresas. Kadangi kiekvienas žmogus yra labai individualus, tai ir priežastys, sukeliančios jam įtampą, yra labai individualios. Jei vienam pastangos gerai mokytis yra malonumas, kitam – kančia ir beribės pastangos, sukaustančios visa kūną. Jei vienam vaikui sekančio vaiko atsiradimas šeimoje yra laimė, tai kitam – baimė, nepasitikėjimas ir pavydas. Tačiau V. H. Beitso laikais kompiuterių ir išmaniųjų telefonų nebuvo…
Ieškant priežasčių, kodėl sutriko vaikui regėjimas, paprastai nagrinėjama artimiausia vaiko aplinka, kur jis praleidžia daugiausiai laiko – šeima, darželis, mokykla ir pan. Kaip taisyklė, jas visada ten galima rasti.
Nesuprasta ir neįvertinta telefonų ir kompiuterių žala vaiko vystymuisi
Nesitikėdama kažko ypatingo, nes vaikui tik 4 metai, paklausiau kiek laiko jis praleidžia prie telefono, kompiuterio ir televizoriaus. Nes, na, būna visaip, aplink galima rasti atvejų, kaip dar vežimėlyje sėdinčiam vaikui duodamas telefonas, kad jis sau tyliai būtų ir netrukdytų. Arba ligoninėje, kad neverktų, kad nebūtų nuobodu, jau vienmečiai rankose varto išmaniuosius.
Klausimas buvo labai taiklus, atsakymą atspėti palieku jums. Pasaulis ritasi ne į tą pusę. Ir mes greitai turėsime daug tokių 4-5 metų vaikų, kuriems nustatoma trumparegystė ir numatomos lazerinės korekcijos operacijos sulaukus pilnametystės.
Kodėl sutrinka regėjimas žiūrint į ekranus?
Pirmiausiai todėl, kad žmogaus gera rega priklauso nuo to, kiek jis žiūri į tolį. Nes žiūrėjimas į tolį – natūrali akies būsena, leidžianti joms pailsėti. Gyvenimas miestuose, biuruose atėmė iš žmonių galimybę matyti horizontą. O nuolatinis žiūrėjimas iš arti per daug apkrauna centrinę regą. Paimkite bet ką: be poilsio bet kas ims silpti. Vystosi prasti įpročiai ir tai, kas buvo natūralu, įprasta, tampa nepatogu. Miegant akys nepailsi visiškai, nes prieš miegą visi taip pat peržiūri savo mobiliuosius telelfonus, žvilgsnis nukreiptas arti. Užmerkite akis ir pastebėkite, kur nukreiptas jūsų žvilgsnis, kai esate užsimerkę. Visi trumparegiai pastebės, kad jų žvilgsnis po užmerktom akis nukreiptas arti. Jis tarsi sustingęs. Ir nukreipti žvilgsnį į horizontą nebe taip patogu, reikia pastangų…
Antra, regėjimas žiūrint į ekranus sutrinka todėl, kad nustoja dirbti periferinė rega. Susikaupimas žiūrėti iš arti yra toks didelis, kad nieko aplink nebesimato, periferinės tinklainės ląstelės, atsakingos už krūvio nuo centrinės regos nuėmimą, nustoja dirbti.
Trečia, kai mes naktimis/tamsoje naršome telefonuose ar dirbame kompiuteriu, tai blokuoja periferinę regą ir taip pat visas krūvis matyti tenka centrinei regai. Kas ją išvargina. Daugelis gali pastebėti, akd po ilgo darbo telefonu ar komputeriu, nuvedus žvilgsnį į šoną, matosi gerokai blogiau…
Kaip įtakojamas vaiko vystymąsis, kai jis auga su telefonais ir kompiuteriais?
Vokietijos universiteto profesorius Edvinas Hubneris (Edwin Hubner), tyrinėjantis žmogaus jusles sako: „Mes pažįstame penkias jusles: lytėjimas, skonis, uoslė, garsas, vaizdas. Tačiau mes gebame atskirti šilumos šaltinį šaltyje nesileisdami prie jo. Mes taip pat jaučiame, kai kažkas juda netoliese, nesileisdami prie judančio daikto. Kai pavalgome, jaučiame geras maistas buvo, ar ne. Ne tik girdime žodžius, mes jaučiame jais perduodamą nuotaiką. Mes, žmonės, jaučiame ir suvokiame aplinką ne tik mums žinomomis ir plačiai aptarinėjamomis penkiomis juslėmis“.
Suvokti žmogų… Ką tai reiškia? Ar yra skirtumas mažo vaiko smegenų vystymuisi kaip jis suvokia virtualų medį ir kaip suvokia tikrą, augantį žemėje medį? Per didelis sėdėjimas prie knygų, filmų, televizorių, telefonų, sako profesorius, vienodai sutrikdo vaiko vystymąsi. Ypatingai įtakojamas regėjimo ir girdėjimo juslių vystymąsis. Vaikai, daug laiko praleidžiantys prie ekranų, vystosi kitaip nei vaikai, praleidžiantys laiką lauko darželiuose ir gamtoje. Ar ne todėl 90 proc Korėjos vaikų nešioja akinius?
Kai mes suvokiame pasaulį, pasaulis tampa mūsų dalimi. Pasaulio suvokimas – tai ryšys, tai santykis. Galime bendrauti su medžiu, su gėle, su Dievu. Ne vienas iš mūsų turi tokio bendravimo patyrimą: tampa ramiau, saugiau, jaukiau, gražiau. Ryšys negali būti kuriamas su technika ir technologijomis, gyvenimo technologijose nėra. Bandydami kurti savo gyvenimą technologijomis, mes griauname artimus ryšius ir 21-ojo amžiaus didžiausia problema tampa priklausomybė technologijoms, iš to išplaukianti depresija. nes lieka vis mažiau ir mažiau tikro bendravimo, tikro, gilaus santykio.
Ar patyrėte kada nors gilius ir tikrus santykius?
Įvardinkite bent 5 žmones, su kuriais turite gilius santykius: kai galite būti tokie, kokie esate, be kaukių, kur jus priima tokius, kokie esate, su visais jūsų jausmais, kur apkabina besąlygiškai priimdami ir jūs taip pat apkabinate besąlygiškai priimdami kitus. Kur nėra paslapčių, intrigų, manipuliacijų, pretenzijų ir reikalavimų… Kai bet kada paskambinus gali tikėtis dėmesio ir išklausymo ir kai pats gali viską mesti ir savo dėmesį skrti tik tam žmogui, išbūti su juo jo istorijose. Kiek aplink tokių žmonių turite?
Ir jei mes kalbėsime apie tėvų ir vaikų santykius, tai panašėja į didžiausią siaubą. Reklamos stende, stovinčiame viename Vokietijos mieste klausiama „Ar bendravai šiandien su savo vaiku?“
Ką daryti?
- Padarykite savo ekranus bent jau juodai baltus, buvimas telefone tampa ne toks įdomus.
- Ugdykite savo, kaip tėvų, sąmoningumą: kurkite santykį su vaiku, bet ne su telefonu. Kai vaikas jaus rūpestį, dėmesį, kai jis jaus santykį su jumis, joks telefonas ar kompiuteris negalės jam to atstoti.
- Jei nenorite, kad vaikas sėdėtų prie telefono ar kompiuterio, nesėdėkite prie jo pats.
Kai kas tai vadina antriniais sprendimais. O aš sakyčiau, kad įprastus dalykus mes seniai padarėme antriniais, o darbą prie kompiuterio ekrano 10-12 val. per dieną mes jau vadiname įprastu reiškiniu.
