Žinantys, kad domiuosiu tantra, ne vienas klausia: o kas ta tantra, tantros seminarai ir pan.?
Klausiančių daug, o atsakyti nuotrupom nelabai išeina, nesupras ar supras „pagal visuomenės ar savo sugedimo, traumų laipsnį“. Beje, kad ir tų tantros, neotantros mokyklų bei interprecijų yra gan skirtingų. Tad teks nemažai išsiplėsti.
Nėra lengva žmonėms svarstyti apie seksualumą, ryšius, santykius – vyrauja kraštutinumai: viena vertus, šiuolaikinė visuomenė tarsi labai erotizuota, seksualumas naudojamas komercijoje, reklamose, skatinama kuo daugiau suvartoti ir panašiai, kita vertus – šie jausmai užspausti, kaip gėdingi, nuodėmingi, slėptini.
Su seksualumo patyrimu yra susiję daug skausmo. Žmonėms rezonuoja skaudžios patirtys ir nesinori gilintis, prisiminti, suvokti, patirti, kad gal gali būti ir kitaip. Kiek išgyvenusių seksualinę prievartą (tai nebūtinai tiesioginis išprievartavimas), kiek būdami porose atlikinėja seksualinę pareigą, kiek išdavysčių, pavydų, manipuliavimų: duosiu-neduosiu, už ką duosiu?
Moksliniai duomenys teigia, kad stulbinamai didelė dalis moterų visai nepatiria orgazmo! O kiek suvaidinamų orgazmų? Kiek nepatenkintų savo kūnu?
Vaikystėje patirtos traumos seksualumo srityje, tėvų bendravimo pavyzdys, santykis su jais, vaikų auklėjimas atsiliepia ir suaugus. Skaudūs, nesėkmingi vyrų ir moterų satykiai pasibaigę išsiskyrimu daro įtaką ir naujiems santykiams. Toksiški ryšiai. Kaip nebekartoti klaidų?
Turime skirtingus istorinius laikotarpius – sovietinis, kai „nebuvo sekso“, ir žymiai ilgesnis su tariamu krikščioniškumu susijęs: seksas – nuodėmingas, gėdingas, seksualumo jausmas „neskaistus“, „netyras“, „nešvarus“, „gyvuliškas“, „žemesnieji instinktai“ ir panašiai. Tokiame kontekste ir patirčių gausybėje kalbėti apie seksualinius ar kažkokius tantrinius dalykus nėra paprasta, bet dar labiau reikalinga.
Neotantra – ne tik apie seksualumą, bet ir visus kitus ryšius
Pirmiausia tantra (ar neotantra, apie tai vėliau) – ne „balvonų“, bedvasių, siauražvilgsnių (tiek tų, kurie visur tik seksą tamato ar priešingai – jį menkina) reikalas. Ją galima apibūdinti žodžiais – subtilumas, jautrumas, empatija, nuoširdumas, sąmoningumas, atvirumas, meditatyvumas, smalsumas, pažeidžiamumo pripažinimas, priėmimas, grožio pamatymas, nuostaba, drąsa, veržlumas, ugningumas, aistra, dėmesingumas, savistaba, atidumas sau ir kitam, tikrojo savo „aš“, savasties suvokimas, negatyviojo egoizmo, kuris nesugeba, nenori būti santykyje, dalinimesi, atsisakymas; gebėjimas sveikai rizikuoti ir saugumas, prasmingumas.
Seminaruose vyrauja ne ilgos paskaitos, abstraktūs išvedžiojimais, bet praktikos. Jose yra daug kontakto akimis, rankomis, visu kūnu, pasidalinimų patyrimais grupėse, meditacijos. Praktikų metu skamba muzika, tekstas, atsipalaidavimas, kvėpavimo pratimai, jausmas ir įžvalga. Kita vertus, sunku apibūdinti praktikas, jose reikia sudalyvauti…
Beje, neotanta ne tik apie seksualumą, bet ir bendrai santykius, tarpusavio ryšius, savęs pažinimą, patyrimą ir suvokimą. Tai apie jausmus, apie širdį.
Lietuvoje galima ant rankos pirštų suskaičiuoti neotantros vedėjus. Jų stilius, akcentai, metodai skiriasi, pažiūrėjus pasaulinį kontekstą, tų skirtumų surasime dar daugiau. Ir nei vienas negali pasakyti, kad jų vedama neotantra yra teisingiausia, autentiškiausia. Tai tam tikri reiškiniai, kurių nereikia suabsoliutinti, bet praturtinti save tikrai jais vertinga.
Tikriausiai jau atkreipėte dėmesį, kad vartoju žodžius „tantra“ ir „neotantra“. Yra įvairių diskusijų, kas yra ta senoji tantra ir dabartinės jos išraiškos Vakarų šalyse. Tad apie ką kalbame, tikriausiai labiau tinka žodis naujoji tantra, neotantra. Galima sakyti, kad tantra yra kaip tam tikros šaknys, sėklos, ištakos, o šiuolaikinė neotantra, jau kaip šakos, lapai, vaisiai ir jie gan įvairūs.
Lietuvoje neotantra dar gražiai papildo, susipina su kitomis patyriminėmis santykių, sąmoningų ryšių, savęs pažinimo, sveikatingumo praktikomis: kaip Autentiško ryšio laboratorijos, Dėkingumo akademijos, dėmesingo įsisamoninimo (mindfulness) ir kitų – vidinės šypsenos, apsikabinimų, jogos formomis. Visa tai susiję.
Kai kam atrodo, kad gal šiose praktikose daug ezoterikos, gal religijos? Neotantroje labiau yra psichologijos ir psichoterapijos nei ezoterikos (priklauso nuo vedėjų). Kita vertus, pačios tantros ištakos yra ir religinės, kaip ir labai daug šiuolaikinės visuomenės elementų yra savo kultūrinėmis šaknimis religinės (skirtingų religijų), bet įgavusios šiuolaikišką, pasaulietinį, nereliginį pobūdį.
Sakoma, kad neotantra praktikuoja šventą ir dvasingą erotiškumą, seksualumą. Vien daug pasako lytinių organų sanskrito kalba reikšmės: moters Yoni (joni) – šventa vieta, šventykla, vyro – „linga“, „lingama“ – „ugnies stulpas“, „šviesos lazdelė“. Tai seksualumą sutaurina, grąžina jo prigimtinį sakralumą, nepaneigiant jo aistringumo. Ugnies stulpas Šventykloje!
Seksualumas – dieviškos prigimties. Seksualinė energija, kaip šiais laikais sakoma, pirminiuose šaltiniuose labiau įvardijama kaip gyvybinė energija (taip, tai yra ir šiuolaikiškai suprantama seksualinė energija), dar kituose kontekstuose ir kūrybinė energija. Matome kiek gyvybingumo, kūrybos esti ir gamtoje, kai patinėliai ir patelės domisi vienas kitu.
Tantroje svarbus ir seksualinės energijos valdymas. Kad būtų ką valdyti, ją reikia turėti, tada yra ką ir nukreipti tam tikra linkme. Neotantroje seksualumo pažadinimui skiriamas dėmesys, kaip ir valdymui.
Tad ir teigiama, kad neotantros praktikos padeda ir tiems, kurie turi per didelį seksualinį aktyvumą (įvardinamą net kaip priklausomybė), nesivaldymą, ir tiems, kurių seksualumas yra išblėsęs, atšalęs, užspaustas.
Neotantroje sujungti keli dalykai: Rytų filosofijos praktikos kai kurie elementai – tantros kelių tūkstantmečių senovinė tradicija, raštai, čakros ir pan. Ir, pavyzdžiui, kai kurių naudojama geštalto klasikinė psichoterapija, kitos psichoterapijos kryptys, taip pat seksologija, antropologija, sociologija ir seksualumo istorija, psichologija.
Suaktyvinti čakras, kad per jas tekėtų gyvybinė (seksualinė) energija. Pažadinti seksualumą, „kundalini energija“, jos cirkuliavimą po visą kūną. Teigiama, kad žmoguje yra 7 energetiniai centrai (tą patį galima pasakyti, kad tai ir kaip tam tikri psichologiniai aspektai, kas į čakras žiūri skeptiškai). Hormonų veikimo suvokimas taip pat gali būti papildomas paaiškinimas ir praplėtimas, pagrindimas neotantros praktikų naudos.
Žvilgsnis per neuromokslų ir hormonų prizmę
Neotantros praktikos ir kiti patyriminiai dalykai įdomūs ir hormonų, neuromokslų, neuroedukacijos šviesoje.
Žmogus – psichofizinė, dvasinė būtybė, jo biochemija – hormonų ir kitų biocheminių elementų fabrikas, stebuklas (stebinantis dalykas): mintys, jausmai, kūnas – jų sąveika. Genai, smegenys, mąstymas, teigiamas požiūris, nervai-neuronai, hormonai, energija, sveikata, jausmai, širdis, traumos, baimės, nesaugumas, kaltė, iliuzijos, tikėjimas, viltys, lūkesčiai, pojūčiai, dėkingumas, džiaugsmas, laimė, malonumas…
Kaip tampriai tai susiję, sąveikauja: mintys, hormonų išskyrimas, veiksmai – judėjimo, fizinio aktyvumo, prisilietimų, apsikabinimų, bučinių, akių kontakto, geranoriškumo, pasiekimų, įvertinimo, nuoširdžių ketinimų bei darbų padarymo ir pan.; maisto, kvėpavimo bei jausmų sąryšiai, gražių vaizdų, muzikos poveikis.
Tarp hormonų turi būti balansas. Šiandien tai yra žmoguje mediciniškai ištiriama. Vieno perteklius, kito stygius – yra žalingas. Taip pat reikia žinoti, kad ir tie vadinamieji „laimės hormonai“ gali būti „nelaimės hormonai“ jei jų išsiskyrimo siekiame ydingai, be darnos, neproporcingai.
Tas teisingas ryšys turi būti ir tarp vadinamųjų laimės hormonų – dopamino, serotonino, endorfino ir kt., bei – slopinimo (miego) – melatonino. Aktyvumo, gyvybinės jėgos, sekso, streso hormonai: adrenalinas, kortizolis, testosteronas, estrogenai… Draugiškumo, prisilietimų, saugumo ir ryšio – oksitocinas. Serotoninas – savivertės, įvertinimo, savigarbos.
Sukelia pasitenkinimą savimi, pasididžiavimą, mes jaučiame, kad kiti mus gerbia. Svarbiausia, kai įsisąmoniname savo besąlyginį orumą, vertingumą net nepriklausantį nuo kitų nuomonės apie mus. Endorfinai – šių pastarųjų dviejų, ypač paskutinio, veikimas labai įvairiapusis ir paradoksalus: aktyvinimo-slopinimo, nuskausminimo, sekso.
Įdomu, kad „laimės hormonus“ – dopominą, serotoniną, oksitociną, endorfiną, noredraliną ir kitus, nekalbant jau apie tiesiogiai moterų ir vyrų lytinius hormonus, organizmas išskiria skirtingose mylėjimosi (arba pasiruošimo) fazėse.
O hormonai veikia ląsteles, genų raišką, savijautą. Tai gyvenimas. Laimingumas, sveikata arba nelaimingumas ir liga.
Dar vertas dėmesio niuansas, vadinamieji „veidrodiniai neuronai“, kai matydami kitų elgesį, veiksmus, jausmus automatiškai jį perimame, atkartojame (pvz., tai automatiškai atsispindi mažų vaikų mimikose). Jie svarbūs empatijoje, o empatija svarbi neotantroje…
Leidimas jausti ir komforto zonos praplėtimas
Neotantra – leidimas jausti: pyktis, nusivylimas, susierzinimas, nerimas, abejonės, įtarumas, džiaugsmas, dėkingumas, viltingumas, tikėjimas, meilė, nuostaba, smalsumas, susižavėjimas, pasitenkinimas, erotiškumas, sekso geismas ir daugybė kitų emocijų. Pirmiausia pripažinti, pajausti, kad būtų galima jausmus kreipti tam tikra linkme.
Pamatyti, pajausti, kas kitame (beje, ir savo pastoviame partneryje) trikdo, erzina, nervina – viena iš praktikų. Matyti, pripažinti tą „trigerį“ ir jį vėl naujai pamatyti visame kontekste – daugybėje partnerio gražiųjų, patraukliųjų savybių, kuriame tas „trigeris“ praranda didumą, reikšmingumą…
Nes svarbiausia pamatomos tos gerosios savybės, bruožai, grožis, kurios ištirpdo tą „netobuląją“ pusę, dalelę. Realybėje: kiek santykyje, mylintis kompleksuojama, galvojama apie savo kokį neva išorinį ar vidinį netobulumą, taip atsisakant būti autentišku, išskirtiniu, spontanišku, nekompleksuotu, unikaliu, kas ir sudaro tą patrauklumą… Beprasmiškai nerimaujama, kad kitas tikriausiai pastebi mano netobulumus, „nepatrauklumus“.
Poros buityje dažnai pradeda nesutarti dėl smulkmenų, kurios taip išsipučia, nervuoja, kaip sakoma: vienam atrodo, kad dantų pastą būtina spausti tvarkingai nuo galo, o kitam tinka visaip… Iš savęs ir iš kitų reikalavimas perfekcionizmo, tobulumo, siauro standarto atitikimo – stabdis džiaugtis santykiais, tikrais, giliais, teikiančiais pasitenkinimą, komfortą ryšiais.
Galima praplėsti savo komforto zoną. Kai kas sako, „išeiti iš komforto zonos“, bet esmė yra ne kad išeiti uš komforto zonos, bet būtent praplėsti komforto ribas, surasti dar geresnį komfortą, nes senasis „patogumas“ jau nebėra patogumas.
Suprantama, plėsti konforto ribas kaip ir pavojinga, rizikinga, nepatogu, tingu, bet norint naujos kokybės reikalinga žengti tuos žingsnius. Jei žmogus susikaustęs, neatsipalaidavęs, veikiamas trauminės patirties, sunkiai gebės patirti, vertinti savo autentiškumą, tikrumą, spontaniškumą, emocijas be kaukės, išreikšti tikruosius jausmus, norus, vaizduotę be apribojimų.
Žvejoja du žvejai. Vienas jų pagauna kokią didesnę žuvį, pamatuoja ir paleidžia. Ir taip pastoviai. Kitas žvejys stebisi ir klausia: „Labai keistas tu, kodėl paleidi didesnes ir dideles žuvis?“ Jis atsakė: „Mano tokio dydžio keptuvė“. Mūsų mąstymas, požiūris, sąmonė, pasąmonė, suvokimas, emocijos, protas yra ta keptuvė. Ar jis tiek apribotas, suspaustas, drąsesnės mintys, patyrimai automatiškai išmetami, atmetami?
Truputi apie geštalto psichoterapiją
Neotantroje, pasinaudojant geštalto psichoterapija, kai kurių vedėjų nemažas dėmesys skiriamas vaikystės bei vėlesnėms traumoms. Tad šiek tiek apie geštalto psichoterapiją.
Naujoji tantra suderino kelis dalykus: Rytų filosofijos tantros tradiciją, induizmo, budizmo, daoizmo, džainizmo, krikščionybės, graikų filosofų išmintį ir kai kuriuos Vakarų kultūros dalykus, kaip geštalto psichoterapiją („Geštalt”, verčiant iš vokiečių kalbos, reiškia „figūra”, “forma”), kuri susiformavo po Antrojo pasaulinio karo.
Iki to meto labiau buvo plėtojama geštalto psichologija, kuri atkreipė dėmesį į neužbaigtus procesus – formas, geštaltus, kurie kai kuriais aspektais yra žmogui naudingi. Neretai menininkai, kūrėjai yra toje neužbaigtumo fazėje, įtampoje, imasi kito kūrinio dar nepabaigę anksčiau pradėto…
Jie naudojami švietime, norint pagerinti įsiminimo procesą. Tuo naudojasi ir reklamos transliuotojai filmą nutraukdami pačiame įdomiausiame, įtampą keliančiame momente – štai reklaminė pertraukėlė. Apie tai kalba geštalto psichologija.
Geštalto psichoterapija (pradininkas psichoterapeautas Fridrichas Salamonas Perzlas (Friedrich Salomon Perls)) būtent kreipė dėmesį, kad reikia tų neužbaigtų procesų (formų-geštaltų) užbaigimo. Nes jie, kad ir užslėpti, kelia įtampą, vystosi neurozės, blogina gyvenimo kokybę, bijoma surasti kažką naujo gyvenime, augti ir pan. Apie tai kalba ir šiuolaikinė potrauminio streso psichoterapija.
Tad ir yra reikalinga grįžti į tuos nepatogumus, traumas (vaikystės ir ne tik), skausmus, ribų peržengimus, užslopintus norus ir pan., kad surastum naujų, tikresnių patirčių, kokybių savo gyvenime. Kur buvo traumos, žaizdos, skausmas, išgytų ir daugiau nebeskaudėtų, nebenervuotų, kur buvo nepatogumas, kaukės, saviapgaulė, surambėjimas, jaustume atsipalaidavimą, laisvumą, gyvumą, patogumą, komfortą.
Akys – sielos langai. Kito akys – mano paties veidrodis
Elementarios praktikos (akių kontakto ir pan.) atliekamos keičiantis partneriams. Kiekvienas turi savo spalvą, patirtį, energetiką, tai padeda naujai pamatyti ir save, ir kitus.
Galima seminaruose praktikas atlikti tik su savo partneriu, jei bijo santykio su kitais, bet vertinga, patartina ir skatintina keistis, kad pamačius skirtingus aspektus, spalvas tiek savyje, tiek kituose. Yra rengiami seminarai, kai praktikos atliekamos tik su savo partneriu. Ir vienas, ir kitas būdas turi savo stiprių pusių.
Įtariu, kad sunku stebėti savo partnerį praktikose su kitu tada, kai yra turėję kokių neištikimybės istorijų, nepasitiki ir savimi, ir partneriu, žema savivertė. O šiaip natūraliai tai suteikia būtent pridėtinę vertę porai, nes išjudina, neleidžia santykiui užpelkėti, atgaivina jausmus.
Kai santykiai jau yra labai papilkėję, priplėkę, praradę „žalumą“, gyvybingumą, emocijos apvytusios, išdžiūvusios, – visai kitas partneris suteikia tą lietaus dozę, kuri paskui sužaliavusi duoda pridėtinę vertę tiems pastoviems partneriams.
Dar būtų galima kalbėti apie „juodo pavydo“ ir „balto pavydo“ skirtingą patyrimą, kaip jis veikia santykius. Ypač pradinėje santykių fazėje labai reiškiasi savininkiškumo jausmas, kuris platesnėje perspektyvoje tampa santykius griaunantis.
Tai vyksta sąmoningume, su atsakomybe, savistaba, empatija. Tai ne slapstantis, „išduodant su kitu“, bet būtent padeda išvengti tų slaptų santykių, kai po kiek metų sužino, kad partneris, sutuoktinis turi slaptą santykį su kitu. Apie tai kalba ir dvi į lietuvių kalbą išverstos psichoterapeautės Esther Perel knygos „Tarp kasdienybės ir geismo: kaip išsaugoti aistrą ilgalaikiuose santykiuose“ bei „Naujas žvilgsnis į neištikimybę“.
Kito akys – mano paties veidrodis. Akys – sielos langai, gelmė, subtilumas, paslaptis – su jau daugybe kitame įvykusių patirčių, skausmų, savisaugų, gėdų, kalčių, kaukių, laimės, erotikos blyksnių…
Kuo daugiau priešybių vienybės ir traukos
„Tantra – aaa, tai, kur išmoko mylėtis 6 val.“, – vienas išreiškė žinojimą, vildamasis dar daugiau sužinoti apie ją. Teko atsakyti: „Ir taip, ir ne“. Nepasakysi, kad neteisingas supratimas, bet kas turima mintyje…
Taip, neotantra mokina gyventi kuo daugiau natūraliuose jausmuose (tame tarpe ir erotiniuose), bet pirmiausia, kad gyviau patyrus tuos natūralius jausmus, reikia susitvarkyti, išsigydyti buvusias traumas, išsilaisvinti iš „užsispaudimų“, kurie gali būti suformuoti dar vaikystėje, buvusiuose santykiuose, tėvų modelyje, auklėjime.
Tam neotantroje skiriamas dėmesys. Ir tik tada apie mylėjimąsi 6 valandas. Tas pasakymas apie 6 val. turi pagrindą tame, kad tantroje yra būdų kuo labiau, stipriau išbūti jausme, leisti ilgai jausti – o mylintis sugebėti mėgautis, tęsti, nebaigti. Vadinamas seksualinės energijos valdymas ir panašiai.
Tai pratęstas malonumas, tampantis palaima. Tikriausiai galima sakyti, kad neotantra – ir moterų karalienių reikalas, daug pridėtinės vertės patiria būtent moterys, o vyrus išmoko nebūti „balvonais“.
Būtų galima dar pažvelgti į santykius, meilę, seksą iš istorinės, sociologinės, antropologinės perspektyvos, kiekvieną niuansą dar giliau suvokti, išlukštenti, praplėsti. Bet ir šios pastabos nepretenduoja į kokias absoliučias, „teisingas“ išvadas.
Ir bendrai, reikia vengti suabsoliutinimų, sureikšminimo, susiaurinimo, o matyti būtent kuo platesniu žvilgsniu, išplėsti suvokimą, pažinimą, širdį. Tai tik pastabos iš savo ir kitų patirties, mokslinių tyrimų įžvalgų.
Palikime proto, smegenų, jautrumo, širdies, dvasios, kūno priešpriešas. „Karai”, bandymas nustumti nuo sosto – taip pat nieko gero neduoda. Verta ieškoti vienovės, darnos, bendros patirties…
Ypač skubos, informacinės, protinės, skaitmeninės perkrovos laiku, patyriminiai aspektai, kurie yra neotantroje ir kitose patirčių praktikose, taps vis svarbesni ir reikalingesni. O santykių, ryšių tema amžiais neišsemiama, skaudi, svarbi ir teikianti laimę.
