Aš jau žinau – šią tylią lapkričio valandą,
Aš jau matau – tavo akys bučiuoja
Mano akis
Ir tavo kakta savo rankom glosto man
Plaukus
Ir tavo lūpos susilieja su mano
Lūpom
Ir išauga paslaptis
Ir tavo kojos kuklios ir bailios
Ir aš einu taip atsargiai
Kaip prie pirmosios žibuoklės sniege
Pasilenkiu karalaičio rūbais
Ir rankom kilniom
Kalbuosi su tavo kūnu
Niekad, o niekad neužmiršiu
To vienintelio raudonio ant
Skruostų
Jis tebūna vienąkart, tą dieną ar tą
Naktį
Ir paskui jau nebūna
O dieve, dėkoju, kad man jį teko išvysti
Padedu galvą tau tarp krūtų
Ir pradeda erdvės ošti
Ir tam keistam skambėjime
Ir šnaresio kvape
Tu – mano nuogoji –
Ir čia turi ateit amžinos rankos
Ir apglėbt angelas mus.
Ir atsimeni, tu laukdavai,
Laukdavai, laukdavai
Jis tas paslaptingas oro
Kūdikis vyras buvo visur
Su tavim.
Jis tarsi vėjas glostė tau kaktą
Ir su juo būdavo taip gera
Jis vienintelis fanas, tu jam tikėjai
Ir kartais tu pašokdavai iš
Džiaugsmo ir jį apkabindavai
Ir kai guldavai į lovą
jis guldavo šalia tavęs
Ir tu pražysdavai gražute
švelnia rože
O akių žibuoklės rytais žadėdavo
pabėgt
Ir susikibę rankom šokuot
Per sniego mišką
O dieve, ta mergaitė
Mergaitė amžinoji ir jos vardas
Kalba ir glosto mane – viskas
Ir visada ką ji ištaria man
Pasako tai, ko nepasakys
Niekam
Jeigu aš būčiau anksčiau taip
Jautęs ką nors
Tai dabar nežinočiau, koks gražus
Šis briliantas
Aš jau žinau – šią tylią lapkričio valandą
Kiekvieną silpnybės valandą ir lemties
Aš prakeikiu
Aš uždarau jas visas į šitą
Vėjo išpūstą butą ir užrakinu spyną
Tenai ir tetrinksi durim
Ir tegu niršdamos lenda į
Kriauklę ir vandens lašai
per begėdį jų kūną laša
Aš jau matau, tavo akys
Bučiuoja mano akis
Ir tu – manoji Džokonda,
Tavo šypsena būna nuostabesnė,
Tu dieviškesnė
Aš nežinau, bet tikiu, kad daugiau
Nieko nėra,
Kad aplink niekas negyvena,
Kad viskas tuščia ir menka
Kad negilu tai, kas linksma ir
liūdna
Tik žinau, kad už tavas valandas,
Kurias
būnu su tavim
Aš ir tesu laimingas
Šią tylią lapkričio naktį,
Prakeiksmo naktį, vėjui, savo
Akis per langą rodančiam
Ir rudeniui, tiesiančiam kaulėtą ranką
Ir akloms namų langų mozaikoms
Ir galvai tapusiai tinginio ir
prostitutės viešuoju kūnu
Aš neatiduosiu jums mūsų
Abiejų paslapties.
1970 m. lapkritis