A. Peškaitis. Poezija

Pro langą mano kaltės
pro langą kelias mano
akelės ak akelės kiek jūs
išverkti galit tikėkit nepražūsiu
man jūsų gaila akys nes jūs
manęs nematę į daiktus kreivai
žiūrit aš myliu ir mylėsiu kaip moku ir
ką moku pro langą kaltės kelias
už mano durų juokas nemoku
jau sustoti o stotys usnim želia

xxx

Trejos devynerios mena vaikystę
ir tėvą Kauno Konrado kavinėj
gerai kad gyvenam kad klystam
kad esam tiktai tarsi kinas rodytas
Romuvoj Kanklėse Laisvėj ateina
užmiršta kartas kitos kartos
o sūnūs broliai ir seserys mano
sakykit kiek kartų jūs buvot nelaisvėj.

xxx

Įkalintas savy nereikia grotų
taupu tylu negera ir atrodo
kad visos kameros juokai
jei tu eini iš proto ir sudarkai
tą visą kas tik būta ar sapnuota
užtenka veidrodžio ir atvaizdo sparnuoto
kad įsitikintum gali pakilti skristi
kristi nes ir savam kalėjime mokėsi kisti

xxx

Kokia palaiminta tiesa
sėdėt pavėsy Palangoj
žiūrėt į seną vilą ir nieko
nebetrokšti kad tik tylėtų
telefonas o tavo akys būtų
per toli matuojant žingsniais

xxx

Nepavargstantis telefone tiek
žodžių iš tavęs kur beeičiau
sunkias į mano audinius jog
tampu panašus į permirkusią
kempinę reikia išdžiūti nelaistyk
manęs daugiau svetimom ašarom.

xxx

Lietus ir lietus Palangoj
apnuodytas bendravimo
ir bendrysčių žiūriu į pušis
kurios niekuomet nesitraukia
iš savo postų neklausia apie
gyvenimą tik nepavargdamos
barsto kantriai užsiaugintus spyglius.

xxx

Kiekvieno sapno nervu naktimis
jaučiu jus žudomi medžiai Gedimino
kalne Basanavičiaus gatvėj Palangoje
miestelio parke arba savo sieloj laiko nėra
nei jokios praeities ateities žudomiems
dabar kada tik ir kur įsinori žudikai
kaip tai sustabdyti bent amžinybėje
žmogaus akmenų ir medžių Viešpatie?

xxx

Naktys pabėga lyg žirgai pievoje
palikti neišganyti laukiniai
ir dar viena diena pasitiks sielą
naminę prijaukintą bijančią stebuklų
netikėtų potyrių neišganytų žirgų pievoj

xxx

Pasirodot išnykstat bet būnat
mintimis visa siela ir kūnu
tarsi knygos raudonos gyvūnai
kuriuos saugot privaloma būtina
visuomet su manim kaip toj arkoj
kai į vandenis tvano ji plaukė
ir sulauksim dienos kada taiką
mums paskelbs tie kur kaukė
sirenų balsais iš uolynų iš tolių
kad vėl pasiklystume žemėj
įmirkusi laikė neįstengėme kojų
kiloti vien tik širdys nušvito benamės
mes žiūrėjom į vienišą stotį kur žibintai
balti kur katės vis saugojo bėgius
taip gražiai ilgesiais apdabinti
mes stovėjom nuolankūs bejėgiai

xxx

Štai ir vasara o žmonės vaikšto
tarsi medžiai vos matau ateik
pagydyk mus visus gal susitiksim
laikrodis tik tiksi į medžius nelyg
į žmones pasigailėk Tu mūsų ir
ateik nes taip prarasime kits kitą
be jokio reikalo juk esame akli
juk esam elgetos benamiai. Ateik.
Labai prašau Tavęs – ateik.

xxx

Yra tylių nesuprastų žmonių
nuo jų pabėgama kai skauda
ir kas išgirstų raudą to kas rauda
jeigu nebūtų kiškių voverių garnių

Taip noris pasitraukt į savo tylą
bet triukšmas vis pasiveja deja
kartu su vėju ar žalia miesto veja
praėjo mėnuo ir mėnulis nuolat dyla

Taip reikia reikia toj tyloj išbūti
kad norisi vis kito kurs padėtų
kartu nurimtų nemiegotų bet budėtų
tik per sunku kentėti kitą nors truputį

xxx

Nelieskite manęs žiūrėkite iš lėto
jūs esate vis tiek per daug arti
o taip sunku nelieskite manęs esu
toli vaikystės gatvėje Kėdainiuose
Liepų alėjoj neprisišauksit nors ir
nešaukiamas atsiliepiu bet ten Kėdainiuose
juk buvo pieva ir šieno kupetos palikit
man jų aromatą nelieskite manęs
pjaunamos žolės kvapą aš jaučiu
kiekvieną dieną visą amžinybę su jumis
išbūsiu tik jūs nelieskite manęs jūs
pakentėkite nedaug kokius tris
šimtmečius visai visai truputį

xxx

Taip žalia Viešpatie ir Tavo
akys žalios gegužyje birželyje
vasary aš noriu pamatyt pajust
gyventi tuo kūriniu kuriuo pasitinku
tik savo lemtį ir dar Tave rytojuje
ar rojuje asfalto telkiniuos žuvėdrų
gojuose žaliuok matyk gyvenk o mano
Viešpatie žinok mes ieškome Tavęs
nerandame prarandame bet ieškome

xxx

Tu esi manyje tu esi
tavo meilė tavo upė tamsi
lyg šešėlis dienos tu esi
manyje ir taip stebis visi
mes važiuojam taksi
ilgas kelias plyšę džinsai basi
mes keliaujam manyje tu esi
ir aš vienas visai nes taksi
nerandu tavo rankos nors esi
bet many ne kartu o many bet esi

xxx

Palik išeik iš visko kas per gera
negerk dienų lig dugno karčios
nuosėdos paliks sielos receptoriuos
ar ant liežuvio tik ne širdy ji bus
nesutepta jei tu išeisi jei pasitrauksi
iš tos belangės ir kurčios komforto zonos
iš ten kur gera kur beviltiškai saldu

BŪTASIS DAŽNINIS
O būdavo kad šaukdavau balsu
tą vieną savo šunį vieną iš visų
ateidavo atguldavo prie kojų
svajodavau galvodavau kur rojus
pabėdavodavau ir paukščiams ir
šilojams apsikabindavau kiekvieną
medį išsisklaidydavo net baltos
mano mintys tada išgerdavau arbatą
dalindavosi ji į duoną žuvį tinklą
galiausiai likdavo tik sienos tinkas
o senas lietpaltis vis dingdavo

xxx

Palikite mane nes aš ne toks
kurį svajojote matyt palikit
šiandien po pietų arba poryt
bet jeigu atpažinsite išsyk
sugrįžkite visi kurie paliekate
mane. Po metų arba ryt poryt…

xxx

Jie neįpila reikalingo gėrimo
jie gyvena savam pasauly
jie nemato kad skęsta saulė
jie prie mūsų iš lėto sėlina

Mes neleisim atimti visko
mes išbūsim ir dieną ir naktį
mes negalim dabar apakti
kai barmenas mums įpila viskio

xxx

Naktie tu mano tango
tarsi pavasaris už lango
įeiki į mane lyg šokis
na o paskui žinokis sau šypsokis

Tik nepalik naktie esi tu rūkas
rašytas rašalu archyvo atvirukas
mylėk kažką ką rasi manyje
tylėk paklysk karibų ugnyje

Naktie tu mano laikas šventas
gyventa dėl tavęs tavim gyventa
o kaip įkvėpti noriu aromatą
ir pasislėpti nors vis vien nemato

xxx

Ir vėl tu gyveni many
neišeini neateini o tik
esi nes gyveni many
ne kaip visi tik tu viena
taip per giliai taip šuliny
kad nesimato net šviesų
viena tamsa štai taip
nesurasta neatrasta lyg
pėdsakas smėlynuose
lyg dingstantis vanduo
tu gyveni gyvensi tu many

xxx

Visi palikite mane tam rajone
kur šunys kauks rytais palikite
kad dienomis galėčiau laukt
ateinančio artėjančio lėkimo
į nežinios skaidrumą neregėtą
palikite mane galėsiu tyliai
naktim prie šulinio budėti
ieškot vandens malšinti troškulį
ir juoktis kad taip lengvai taip
paprastai lyg parduotuvėj palikot
jūs mane surinkote savus žaislus
ir pasitraukėte iš mano kiemo

xxx

Mes nebuvom mylimi
tik gyvenom savimi
nusiprausę lietumi
ėjome per žolę

Mes nebuvom mylimi
gaudžia medžiai mirtimi
saulės tako vedami
bridome į srovę

Mes nebuvom mylimi
drabužius pamesdami
visada apkalbami
tapome skenduoliais

xxx

O kiek iškrinta sniego mano Dieve
kas suskaičiuos snaiges ir kam to
reikia mylimieji jei nemylėčiau tai
nebūtų Dievo nes Jis yra tik meilė
o jeigu ne tai Jo tiesiog nėra mielieji

xxx

O kodėl jūs tylite iš kur drąsa
nebeateiti kai iš tikro skauda
kai skauda viską viską skauda
kai reikia žmogiškos šviesos
ją gaudai lyg nenorėdamas
dar kartą pasiduoti lyg žodį tartum
lūpom užvertom kur jūs pabėgot
kur nutilot stokit į mano vietą
mano jūrą nendrių jūržolių
prisodrintą karčių prisiminimų
o atsiliepkit aš bijau likimo
be jūsų balso sielos be širdies