
Motinų ir Žmonų gerumui
ankstyvoji
(gal net be sąmoningumo plikės dar
gal su vaikiškumo pliurpsniukais dar)
šutvikė kas
šalia šešėlio
… per smilgos ašaką
galėčiau ir pakilti –
kas toliau?
per nebylumą smilgos –
kas toliau?
tįstu tamsus į dangų
kumpstu maldoj į Amžinąjį –
kas toliau?
ištirpdamas nakty
nebeatplėšiamai
nuguldamas šią žemę –
būti! –
kas toliau?
1987.VIII
Mįslių Mįslė
… augimo samana
plakimosi vėjai
žarijėlių tvilksniai –
kas?
… tyliai tyliai
beldimasis į dvasios
debesį lig su –
grūmo –
jant –
tyliai tyliai –
kas?
Mįslių Mįslė
šalia potroškių ir klausimų Stuobrio
įžvelgt aiškiaregystės šaknį: kol
Stuobrys žaliavo koks
jo buvo vardas
aprėpti tobulumo aukštį: o
kol šniokė dangui kiek
žalių spygliukų gomurį jo
tvilkė
įskiepyti ir teisingumo ūglį: bet
kada kas bandė kam ir kas
po to prigijo ant sausų šakų
1986. I
…šitai nakčiai… šitai nakčiai
nerandu kito žodžio:
„…nebylumo dykvietė
drumzlių duobė
nemigos versmės…“
ak žmonės
negaliu nemoku aš su jumis
kai ne naktis
nepavyksta
nesužeistam išsislapstyt išsisaugot
net už baltutėlaitės šypsnių tvorelės:
visur mane suranda
jūsų akimis širdimi lūpom
mažumas mano
bloškia
į giliausią akivarų tylą:
„…šitą naktį šitą naktį
slaptybe mano
gyvenime mano…“
šitą naktį aš tyliu apie šviesą:
„…kas kaltas
1987.VII.
šalia sūkurio
… to dulkino to kūlvirsčiais lėkimo
po laisvės dykumą!
klajojimo be tikslo be kelių…
ai kas tai broli
kas
… to dieviško to dangiško krūtinėj nesotumo
nei smiltį veliančio dienas šėtono šuorais –
kas tai broli
kas
… iš vėjo iš vaitojimo…
bet – kas?
… nebenumaldoma akimirkos vienatvė
1990. I
šalia durnaropės
Jei ne gyvenimo durnaropė
tai kas:
tarp žvyrduobių keiksmų
trypimų mėšlan
Jei ne gyvenimo durnaropė
tai kas:
danguj ir žemėj
kvaitinančiais
lapais?
Jei ne gyvenimo durnaropė
tai kas:
taip tyliai krentančiais ir pūvančiais
ir krentančiais ir pūvančiais?
Jei ne gyvenimo durnaropė
tai kas?
1990. I
klausimai su klusnumo aidų
dėlione
be žado lapų tvanas?
taip be žado
be tikslo nuo pasaulio sutvėrimo?
taip be tikslo
be vairo nuo likimo velenėlių?
taip be vairo
be gailesčio ledinės metų replės?
taip be gailesčio
be Angelo prie Kryžiaus Dievulėli?..
taip be angelo
vien Žodžiai Žodžiai Žodžiai…
su kraujo žiedu nuo baltųjų avinėlių?
taip su žiedu
ir Šiapus ir Anapus?
taip
kodėl
šalia kreipinių lapo
… nuo tirtančios kojytės atsiplėšęs
iš aukštybių
Lape:
troškimų verpale
saviplakos pjūkleli
aukščių džiūsna
žaismingom spalio vėliavėlių laisvėm
grįžtantis į molį
Lape:
vaikystės polėki
brandos aikštingas inde
senatvės atgailaujantis delniuke
(mea culpa)
pavėjui plakamas parudėli
kodėl…
2011
Netobulumų minklės ir įminimai
Iš neturėjimo kuo pasiremt kelionėj…
(Vėjas, vėjai!)
Iš nemokėjimo kam nusilenkti.
(Akmenėlis)
Iš to plakimosi po smilgų Pakylėjimą
drugelių ištiktukais
tukais… Kas?
(Vaikystė)
Iš neturėjimo Valdovo Amžinybės Žody…
(Ai bevardis
ten mano laiko laužas
smilko ir susmilko…)
Iš geismo lyžtelėti Dangų! Dangų!
(Bangos)
Iš to erdvumo atsiverti.
(Lapkritys )
1982. VII
… prasmegusio dumblyno tešmeny
brandinimas šlakelio pieno
Dievo Žodžio Puotai…
apie ką tai ponai
… apie vandens lelijos
šviesų nebylumą
ponai
paįkyrėjimų kas
Kaip laiko girnos mala mala mūsų (musių) mi
nutes
Kaip darbo dantys dyla ir be darbo darbo
Kaip nesotumo nebylumo gerklų dykros
gaudžia gūdžiai godžiai ir be Žodžio
Žodžio
Kaip polėkio voratinkliniai nėriniai
pražildinti pakampėse
sugaudo ir po mūsų (musių
musių) geismo
būti zysti skuje –
liūkštę… liūkštę
ponai
Kaip liūdi rojus kaip
Girnapusei kuri sustingus –
vis tiek gi reiks vis tiek
pakilt į Dangų…
1990. IV.
… eilėraštį iš branduolių voratinklio
sukurpti:
kurpės
našlaitei basakojei pasakoje
žydi
Žodžio
nebuvo ten kur Niekas
Niekas
panūdęs Žodžio jau ne
Niekas
kas?
pripėduotieji žodžiai
paleistas viktoras gyvent
po sodą vaikšto
nykumo nenuplaunami geltoni obuoliai
kišenėse užantyse širdy ant medžių
galvosūkiai šakų kuplioj Dangaus
malonėje
kas lieka čia po mūsų Viešpatie
ant delno
takai gyvenimo čigonės
pripėduotieji…
paleistas viktoras gyvent
po sodą vaikšto
Kas: 20-ojo amžiaus pusiaukelės Lietuva
Kam gaila ištremtų į jūrledį kregždienių
(ir kregždžiukų)
Kam gaila kam Tėvynės aido su–
ledėjusio sapnuos
kam gaila gaila
Kam gaila kam įkalintų (ak įkaltų)
vinių
širdies vienutėse kam gaila gaila
Kam – klausimo ledynmečio kur tavo tėvo
(tėvo) kapo smiltys
Šešėlių kam dar gaila
nuo smilgos iki smilgos tystančių
susmingančių Dangopi ir Dangopi
Kam
dar
gaila
Ak, Liudai! Kaip malonu vėl Tave matyti ir girdėti! Ir skaityti. Kaip džiugu, kad vėl rašai. Šį kartą labiausiai patiko „Netobulumų minklės ir įminimai”. O, pasirodo, ir toliau klausaisi, ką Tau vandenys šneka ir žvelgi, kaip plaukia salos prieš srovę, o tu joms mojuoji.
nuostabu,
– rami ir tvirtai teka Liudo galia,
eilių …
Labai įkyriai, vienodai ir neįdomiai nieko nepasakoma. Net klausimai visi vienodi.
savitos formos savitos mintys savitai vėtomos kapojamos barstomos 🙂 yra ką skaityti suprasti išvysti įsigilinti pergalvoti pajausti. čia ne tai apie ką sakome (buvo čia ir tokių): kad ir nežmoniškai ale kitoniškai; čia gerai. ir foto gera. linkėjimai