G. Kurila. Ciek daug debesų… Poezija tarmiškai

Gaudentas Kurila (kūrybinis slapyvardis – Cieksas Žalbungis) – aktyvus literatūros kūrėjų telkėjas, galima sakyti, –  vadas, kūrėjų klubo „Žalia žolė“ valdybos pirmininkas, daugybės literatūrinių skaitymų ir susiėjimų organizatorius, rašantis ir tarmiškai ir kitus skatinantis taip rašyti. G. Kurila kuria rytų aukštaičių vilniškių tarme, taip, kaip kalbama Mielagėnuose ir jų apylinkėse. Šią patarmę perėmė daug laiko praleisdamas pas senelius Mielagėnuose.

Kodėl Cieksas? Todėl, kad lietuvių kalbos mokytojas vaikus vadino cieksais – sakydavo, mes – cieksai… Kodėl Žalbungis? Todėl, kad buvo parašytas eilėraštis, o jame – tokia eilutė: „žala karvė žalioj pievoj tarp banguojančių pienių…“ ir iš to – karvė žalbungiuoja, o jau iš to – poetas Cieksas Žalbungis…

G. Kurila yra išleidęs savo kūrybos knygelę „Netirpstantis“ bei sudaręs dviejų dalių tarmiškos kūrybos almanachą „Bundanti versmė“.

Tiesą pasakius, šiam Ciekso Žalbungio poezijos pluoštui, kurį mes Skaitytojui siūlome, ypač daug žavesio teikia būtent tarmė! Tarmė – ne tik kai kurių balsių ar priebalsių tarimas ne pagal bendrinės kalbos, o pagal savos kalbos dėsnius. Tarmė ir patarmė – tai išskirtinė pasaulėjauta, ištisas kosmosas! Ir net ne visai aišku, kas ką kuria – žmogus mąsto per kalbą, vadinasi, pasaulėjauta kuria kalbą, bet ir kalba (paskui?) kuria pasaulėjautą?

Skaitydami šiuos puikius G. Kurilos „eiliukus“ mes pažįstame dar vieną kitokį pasaulį.

ciek daug debesų
vieni lyja
kiciem nier iš ka

a vat pabūsiu debesim
lytu neišlytu cik šiundzia
kur pūs cie vėjai ryt
dulksnu tavi jau apkabinis

xxx

Ažmigau vidunakciui da neatéjus
Pabudau trys adzynas nakcies
Mana kaimi tiap tumsu tiap tumsu
Jakia lašelia ugnies

Pakieliau akis dungun rugpjūcia
Akys pamatie žvaigždes
Vėjas pabuda i debesis ginie
Šiundzia neragiesiu aušras

Su vėju lakiu sapnan tava
Visas žvaigždies ažu debesų
Mana kaimi tiap tumsu tiap tumsu
A aš su tavim tarp žvaigždžių

xxx

mana dungun krinta žvaigždies

liūti riaumaja gulbi plasnaja
gali nevieric alia jau teip

mana dunguj tu suriaumajai
apkabinai mani meilės sparnais

ciek čiesa jieškajau ciek badavau
cvieku man perbedei širdzį

jau nier gi pasauly meilės daugiau
katruo mani apipylai

svyruoja berželiai kap prauda gryni
mes gruodzį cik susicikam

vieriju meili apsamtas tavys
mana dungun krinta žvaigždies

liūti suriaumajai pabeldei širdzįn
gali nevieric alia jau teip

cviekas širdzy meilė un delna
dabar možna spakainiai numirc

xxx

per žalia abuolia alyvinį dungų
smilkstu kažnų nakcį nama

vingiuoju kelius kur svaja sušečkuita
jaunas menulis nelaidzia miegac

visas pircys saniai sukūrintas
mana rajui sirpsta sanutie grūšia

tep naris ažumirštų kluonų apdingcie
laukiniais laukinias rugiais

Vaikystės medus (Vaikysties medus)

Mintys kaip bites ( mincys kap bities )
Sugrįžta į avilį seną. ( grįžta un avilį sanų)
Lankos skęsta ( tapijas lunkas )
Vaikystės meduj. (vaikysties meduj)
Iš avinėlio akių (iš aviniuka akių)
Kančia nusruveno, (kuncia nusruvena)
Kai vilkas skalavo (kai vilkas skalava)
Vilnonius raštus. ( vilnanius raštus)
Meduj mintys nuskendo, (meduj mincys nuskinda)
Laiką suverpė staklės. (čiesų suverpie staklės)
– Nereik ragauti alaus ( neraikia ragaucie alaus)
Iš avinėlio pėdos. ( iš aviniuka pėdas)
Petelnioj kvepėjo (petelniaj kvepėja)
Blynai skaniausi. (blynai gardziausi)
–Pamirkyk čirškiniuose, (čirškiniuos cik pamirkai)
Skaniau nebebus. ( gardziau jau nebus)
O nedielioj šventoriuj (a nedieliaj švintariuj)
Gaidžiukai giedojo. ( gaidziukai giedaja )
– Tik dešimt kapeikų, ( cik dešim kapeikų)
Ir saldžiau nebebus.( I saldziau jau nebus)
Jau suverptas laikas, ( jau suverptas čiesas)
Aviliai ištuštėję, ( aviliai ištuštiejį)
O lankos dar kvepia ( a lunkas da kvepia)
Vaikystės medum. ( vaikysties medum)

xxx

akių dugnan sapnai sulėky
dzykam pasauly markatna be tavys

sniegu iškritis medum lūpas lieciu
buciuoju tava dungų lietum beldziu širdzin

žvaigždžių karietan pakinkyci vėjai
plaukai apkaišiaci žiedais

giliai giliai sapni ragietam
šaukiu tavi gailiai gailiai

xxx

pabudau trupucį
pa kajam sniegas
pa sniegu šlama ruduo
vė pavasaria laukiu
kap myliu kap myliu
pasaulis visas cik Tau
žvaigždie nukritus žemės nerada
be aš cik Tava cik Tava
padebesiuos teka mėnulis
apkabincie Tavi itia nariu
mana nakcys pražyda žvaigždiem
i jurginais žiemas pilnacy
dega oi dega siela
šildzyc ciktai Tavi
net sudegis ataisiu un Tau
pinavijam žydiesiu kiemi
pa sniegu šlamės vė ruduo
a aš mylėsiu Tavi

Saniai saniai

Saniai saniai itia žadziai nekrita
Un lapa kap žvaigždies rugpjūcia
Žemei gyvincie cik pinki milijardai
A mūsų meilai cik šiundzia

Dungus takis giedras i juodas
Spengia akysna šviesa paukšcių taka
Tavi apipilsiu žvaigždiem
Tai kas kų niekas nemata

Kaukšiu per visatų dzieduka čebatais
Tavi jau radau sava laimį
Cik ataik cik ataik itan rajun
Pa abelim apkabinsiu i amen

Itia saniai vis jieškajau
Žvaigždies paukšcių taka
Jų radau jų radau un žemės
Tai kas kų niekas nemata

xxx

Pabudau su gaidziais su rūkais i be vėja
kų tai plaka širdzis pasakyc negaliu
nier žadzių takių katrų niekas nesakie
cik jazminas kužda pa lungu kų tai meiliai
a akys rūkan širdzis pinavijan
negali išrėkcie jausmų
cik rasas cik rasas pėdas gaivina
laukiu vėja lėkc pas tavi
laukiu vėja tavi aušraj apkabinis
jazmina žiedu kvepėsiu
mūs meilėj sužydies pinavijas
a alyvas alyvas per amžius

xxx

akių dugnan sapnai sulėky
dzykam pasauly markatna be tavys

sniegu iškritis medum lūpas lieciu
buciuoju tava dungų lietum beldziu širdzin

žvaigždžių karietan pakinkyci vėjai
plaukai apkaišiaci žiedais

giliai giliai sapni ragietam
šaukiu tavi gailiai gailiai

xxx

tiap tali až vaikysties itas mėnulis
vėjus kinkysiu sava sparnam
skrisiu kur nebuvis kur svajas paklyda
tarp cia i tynai i tynai až dungaus
tiap tali tiap tali až vaikysties
slysta pėdas un lada basam
kų ragiejau per visų buvimų
sparnuos jaunas cik jie jau ne man
tiap mirsiu jaunuciu susaniejis
vėjai kinkyci skripkialėm aidies
savi suradis da lėksiu pas tavi
vėjuos kinkytuos sparnai tava laimei

xxx

aina aina i nuveis
rudenin žieman pavasarin
aina aina i nuveis
žieman pavasarin vasaran
nuveis nuveis i atais
pa žiemas pavasaris
nuveis nuveis i atais
ta paci minutie vasaras

ite būva kai ataina ruduo
žingsniai balutiesu šlepsi
kur nuleksiu su vėju nežnau
nežnau kur nuleksiu pa vasaras
ite būva kai ataina ruduo
ta minutie brungesnie až vasaras
nuveja nuveja atais
plaukuosu baltas pašalas

Prauda

krutiejau
be nekrutiec negalejau

visas nuodiemės Kristui
jum un delna

su žalciu širdzy
mani kvietie kurc komunizma

a žalcys cykiai šnypštie
visų praudų

Jam

palungiej pasviris
saulen amarilis
cyli raudanas ja lūpas
kų pasakytų kų iškuždietų
jeigu galetų žadzį ištarc
vėjų vėjais nuplaukį
metai per širdzį
tava vardas
un akmenia juoda

Šiundzia

šiundzia
dungus raudanava

kap jaunikis
prieš tievų

šalcin laidies
speigu sumirgieja

ta saule
dzidele dzidele

gi vakar
jas neragiejau

šiundzia
juo visu apsisemiau

gi gimiau
kai vasaris unkunda

xxx

nei dungaus nei pragara
cik ragai sparnuoci

nulėkiau kap paukštie
sudegiau kap uosis

sapuliai cykieji
vėjais dzienų ginie

da cik vakar degie
meilė pirmucinie

Sudiejimas

ažmiršau tų žadzį
kai žiema be sniega
gruodzis be šalnų

tep saniai
jaunysties smilgam
vėjuosu svyrava

degie šaknys
kūnas vynuosna
žemė iš pa kajų

runkam pragarų
iškapajus rajų
širdzin dieja

Susvyniajimas

iciek undenia
sapni neažspringis
pabudzis gyvinc

vyniadamas sapnų
išvyniajis gyvybį
susvyniajis savim