Skubus Darbo kodekso keitimas neleis profesinių sąjungų balsui pasiekti Vyriausybės „ausų“

Liepos 21 d., Lietuvos Respublikos trišalė taryba  svarstė dar vieną dirbantiesiems ir jiems atstovaujančioms profesinėms sąjungoms kenksmingą iniciatyvą – LR Darbo kodekso 179 straipsnio pakeitimo projektą. Tai, kad projektą pristatė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio dialogo skyrius, yra ironiška aplinkybė, nes vis dažniau vietoj socialinio dialogo visuomenė išgirsta tik įsakmų valdžios monologą.

Pateiktomis Darbo kodekso pataisomis siekiama nustatyti naujus, gerokai sudėtingesnius kriterijus nacionalinio lygmens profesinėms sąjungoms. Koks yra tikrasis šios iniciatyvos tikslas?

Iš esmės, naujuoju projektu ministerija ketina įteisinti dar vieną profesinių sąjungų veiklos varžymo ir ribojimo mechanizmą, kuris sumažins profsąjungų savarankiškumą bei nuomonių pliuralizmą, nuskurdins demokratiją, eliminuos socialinį dialogą ir leis įsigalėti kišeninėms profesinėms sąjungoms.

Pats projektas yra sukurptas paskubomis, neatlikus jokio vertinimo ar rimtos studijos, neišdiskutuotas su gausiu būriu Lietuvoje veikiančių profesinių sąjungų, nepagrįstas jokiais rimtais argumentais.

Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“ didžiausią nuostabą kelia valdžios užmojis nacionalinio lygmens profesinei sąjungai nustatyti reikalavimą turėti ne mažiau 0,5 procento (tai sudaro daugiau nei 50 000!) Lietuvos dirbančiųjų.

Ir niekas nesiteikia paaiškinti, iš kur atsirado šis niekuo neparemtas, logika nesuvokiamas reikalavimas. Bandymai nustatyti privalomą narių skaičių yra beprasmiai dėl nuolatinės dirbančiųjų migracijos, darbo jėgos judėjimo, skaitmenizacijos bei robotizacijos plėtros. Profesinės sąjungos narių skaičius yra neatsiejamas nuo pokyčių darbo rinkoje, todėl yra nepastovus, kintantis. Kyla klausimas, kokiu būdu bus galima patikrinti organizacijų narių skaičių, kas užsiims stebėsena ir duomenų atnaujinimu. Nejaugi valdžia, kaip gūdžiais sovietiniais laikais, reguliuos profesinių sąjungų veiklą?

LPS „Sandrauga“ įsitikinusi, kad skubus Darbo kodekso 179 straipsnio keitimas dirbtinai iškelia kartelę, kuri neleis profesinių sąjungų balsui pasiekti Vyriausybės „ausų“. O gal valdžia ir nenori girdėti darbuotojų nuomonių įvairovės? Susidaro įspūdis, kad tiek ministerijai, tiek Vyriausybei apskritai yra patogiau klausyti tik klusniai į taktą linksinčių, darbuotojams neatstovaujančių, o komercine veikla užsiimančių ir save kažin kodėl profsąjungomis vadinančių organizacijų. Tuo tarpu tikrus darbuotojų interesų gynėjus stengiamasi grubiai pastumti į šalį, kad jie netrukdytų „laisvajai rinkai“.

Ta proga norime priminti nuo valdžios svaigstantiems valdininkams ir politikams, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje įtvirtinta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, turi lygias teises bei gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės organams, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus.

Akivaizdu, kad  Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su Linu Kukuraičiu priešakyje vykdo skubų užsakymą ir bet kokia kaina iki rinkimų nori monopolizuoti profsąjunginį judėjimą, o dar kovojančias profesines sąjungas siekia galutinai užgniaužti, kaip tai jau padaryta kaimyninėje šalyje.

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ reikalauja, kad šis projektas būtų perduotas nagrinėti visoms regioniniu ir nacionaliniu mastu veikiančioms profesinėms sąjungoms, kad jos pačios spręstų, kas turi joms atstovauti nacionaliniu lygmeniu.