V. Terleckas. Žvilgsnis į sovietinę istoriografiją apie stribus

Galėtų atrodyti, jog nėra reikalo raustis po rašliavą apie stribus ir tuo savaip ją reklamuoti. Bet jos analizė, gretinimas su nauja informacija įgalina nustatyti, kas labiausia norėta nuslėpti, kokios naudotos manipuliacijos.

Sistemiškai susipažinus su sovietmečio literatūra šia tema, vienareikšmiai pasakytina, kad tada nebuvo parašyta stribų istorija, neišleista darbų, kurie atitiktų bent minimalius mokslinius kriterijus. Jos nėra net daugiatomėje LSSR istorijoje, Algirdo Rakūno monografijoje „Klasių kova Lietuvije 1940-1951 m.“ Stribų istorija ištirpusi, paskendusi „klasių kovoje“. Minėtuose ir kituose rašiniuose nerasi duomenų bent apie tai, kaip 1944–1953 m. keitėsi stribų skaičius, kokios buvo šio reiškinio

priežastys, kokia buvo jų tautinė ir socialinė sudėtis, kiek ir kokių darbų nuveikė. Teįstengiama deklaruoti, jog „Liaudies gynėjai, įrodydami ištikimybę savo liaudžiai, įvykdė daug drąsių žygdarbių.“ (1) „Sukrapštomas„ vienas kitas pavyzdys, tikras ar tariamas. Ir kodėl jie turėjo įrodinėti tą ištikimybę, kai stribai vadinti darbo žmonių ginkluotais būriais.

Taip pat bandyta nuslėpti partizaninio pasipriešinimo trukmę. A. Rakūnas mesteli: „<…> ginkluota pogrindžio <…> veikla dar truks keletą pokario metų“. (2) Kas belieka kai kiti tikino, jog 1) „banditų“ buvo nedaug. (3) 2) prieš juos sukilo platieji gyventojų sluoksniai, ir toji kova tapo visos liaudies kova“. (4) Na, jei liaudis sukilo, kova su partizanais turėjo baigtis greitai. Be to, kodėl iki 1954 m. reikėjo laikyti dykaduoniavusius stribus. Pagal A. Rakūną, partizanų „teroristinė“ veikla tęsėsi ir 1951 m. Įtvirtinant „klasių kovos“ mitą, kartotas pramanas, kad ginkluoto pogrindžio „Daugumą sudarė buožės ir kitų nuverstųjų išnaudotojų klasių atstovai“. (5)

Dėtos didžiausios pastangos nuslėpti okupanto kariuomenės dalyvavimą kovose su partizanais, jau nekalbant apie jos pagrindinį vaidmenį nuslopinant ginkluotą pasipriešinimą. Šios fikcijos schema paprasta: partizanus sutriuškino stribai, ginkluotos savigynos grupės, čekistai, milicininkai, aktyvistai, gyventojai. Nuo kovų praėjus 20–35 m., vakarykščiai stribai savo „memuaruose“ kvailino skaitytojus, kad jiems, partizanų užpultiems, į pagalbą atskubėdavę aktyvistai, miestelėnai. Rietavo stribas A. Monkevičius rašė: „Sukėlėme ant kojų valsčiaus aktyvą“. (6) Jam F. Greviškis atitarė taip: „Nežinia kuo būtų pasibaigęs užpuolimas, jei atskubėję miestelio žmonės, nebūtų išbaidę banditų“. (7) Jei ne svetima kariuomenė, žmonės būtų padėję stribukams taip, kad greičiausiai būtų prabėgę ir Maskvą. A. Rakūnas – ne toks. Jis išdrįso ir cenzūra kažkodėl praleido tokią „ereziją“: pogrindžiui „smogė stiprius smūgius“ ir karinių įgulų daliniai (8). Tiesa, įrašė paskutinėje eilėje po stribų, savigynos grupių, milicininkų. Atrodytų, kad oficialiai neturėta tvirtos pozicijos dėl minėjimo publikacijose kariuomenės, kaip kovojusios su partizanais jėgos. Antai 1960 m. ir 1963 m. išleistuose „dokumentų“ rinkiniuose apie dvasininkijos pasipriešinimą buvo paskelbti dviejų kunigų parodymai apie partizanų kautynes su NKVD kariuomene. (9) Bet vėlesniame (1983 m.) leidinyje žodžio „kariuomenė“ neliko, jis pakeistas „liaudies gynėjais“. (10) Gal prieš tai apsižioplino.

Dar vienas publikacijų apie stribus tikslas buvo ne tiek rašyti apie juos, kiek kompromituoti ir demonizuoti partizanus. Todėl rašiniai „prifarširuoti“ tikromis ir pramanytomis žudymo istorijomis, išsigalvotomis žiaurumo scenomis. A. Rakūno nurodytas partizanų aukas sutikrinus su Povilo Masilionio vardynu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ (11) paaiškėjo, kad 1947-12-04 nebuvo sušaudyta J. Noraus 6 asmenų šeima, mirtimi buvo nubaustas tik jos galva; nebuvo nužudytas Vadoklių vlsč. kažkurios apylinkės pirmininkas S. Kraujelis, nesužeista jo žmona ir vaikas. A. Rakūnas rašė, kad partizanai kėsinosi nužudyti Mičiūnų apyl. (Krekenavos vlsč.) pirmininką Zakarevičių, jį sužeidė, o žmoną ir vaiką užmušė. (12) Gi vardyne įrašytas vienintelis Petras Zakarevičius, Mučiūnų k. kalvis. (13)

Beje, MLTE nėra nei Mičiūnų, nei Mučiūnų kaimo. P. Masilionis, priešingai A. Rakūnui, „nekankina“ Balčių ir Putvės apylinkių pirmininkų P. Dabulskio ir J. Kuizino, „nežudo“ jų šeimų, „nepjauna“ dalgiu Raseinių apsk. paruošų agento B. Špoko, neslepia, kad jis buvo ir komsorgas, „nekirsdina“ Panemunio vlsč. pirmininko A. Nagelės galvos. A. Rakūnas gąsdino: „1948 metais sužvėrėję buožinai banditai lazdomis užmušė įstojusią į kolūkį (Kupiškio apsk. Migonių kaimas) Z. Rimkienę ir jos dukterį Stasę.“ (14) Bet į vardyną tokios „aukos“ neįrašytos. Tai tik dalis partizanų „aukų“ istoriko nusirašytų nuo tokių „patikimų“ šaltinių, kaip antai: žurnalo „Komunistas“, LKP archyvo, pseudodokumentinių leidinių. Kaip juose buvo didinama partizanų „aukų“ statistika, kurstoma neapykanta jiems rodos ir toks pavyzdys. A. Rakūnas nusirašė LKP archyvo atsišaukimų fonde surastą „faktą“, kad Kėdainių apsk. partizanai pakorė bevardę 76 m. senutę, už „buožėms“ pataikavusio ir juos rėmusio apylinkės pirmininko kritiką. (15) Klastočių kūrėjai nesivargino nurodyti „aukos“ pavardės, gyvenamos vietos. Kiek norėjo, tiek galėjo prišaudyti.

Viena iš sėkmingiausių partizanų operacijų – Miroslavo puolimas (1945-02-12), kurio metu sunaikino 14 represinių struktūrų narių, iš jų 12 stribų; paėmė daug ginklų – A. Rakūno knygoje pateikta kaip 19 miestelio gyventojų nužudymas. (16) Pagal Mindaugą Pocių, žuvo 17 žmonių, iš kurių trys – komsorgo tėvai ir sesuo buvo sušaudyti namuose. (17) Taip radosi su tikrove nieko bendra neturinčios fikcijos.

LSSR istorijos tekstai apie stribus neverti aptarimo. Juose matome drąsius stribų veiksmus ir žiaurius „banditus“. (18) Dalykiškiau, konkrečiau stribų istorija pateikta sovietmečio enciklopedijose, ypač MLTE. Jose rašoma apie stribų skaičiaus pokyčių priežastis, jų materialinio aprūpinimo kaitą, funkcijas, užsimenama apie į stribų būrius „prasiskverbusius svetimus elementus“, kartais buržuazinių nacionalistų pasiųstus agentus.“ (19) MLTE straipsnio autorius(iai) „suskaičiavo“, kad „Liaudies gynėjai išgelbėjo gyvybę tūkstančiams tarybinių piliečių, į kuriuos kėsinosi klasinis priešas. <…> atliko svarbų vaidmenį, įveikiant klasinį priešą.“ Didžiojoje enciklopedijoje to nerašoma, abstrakčiai tepasakoma: „padėjo įgyvendinti Tarybų valdžios ūkines ir politines reformas.“ (20) Galimai už šių traktuočių niuansų slepiasi mintis, kad partizanų pasipriešinimo nuslopinimo pagrindinė jėga buvo svetima kariuomenė.

1962–1967 m. buvo išleisti 4 žurnalistų antipartizaniniai opusėliai, kuriuose aukštinami stribai, komjaunuoliai ir niekinami partizanai. Kažkoks P. Rimkus į savo „herojaus“ lūpas įdeda tokius žodžius apie partizanus: kretinai, neapsakomai šlykštūs, pasigailėjimo neverti. (21) Vladas Jasinskas bandė heroizuoti vieną žiaurų stribą melagingai apkaltino partizanus nebūtomis žmogžudystėmis: Antano Pivoriūno sukapojimu kirviais, kolchozo pirmininko Petro Leišio žvėrišku nužudymu ir kt. (22) P. Masilionio vardyne jų nėra.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė buvusio stribo ir čekisto prisiminimai, kuriuos parengti padėjo literatūrinis bendraautorius bei rašinių rinkinys. Juose pasakojama apie sėkmingas kovas su partizanais, aukštinami sėbrai, viršininkai, plačiai aprašomi partizanų įvykdyti mirties nuosprendžiai, dalis iš jų – pramanai. Vakarykščio stribo L. Banevičiaus „memuarai“ – tai propagandinė beletristika, prikimšta žurnalistinių dialogų. Tarsi po 30 metų prisimintų vykusius pokalbius. Šis stribų komsorgas prisipažino: „Neapykanta žudikams mūsų širdyse didėjo ne dienomis, o valandomis.“ (23) Jam unisonu atitarė buvęs Ukmergės apsk. stribas Edvardas Šemiota: „Pirmą kartą nukoviau banditą, ir kažkaip palengvėjo…“ (24) Kaip jiems toli iki partizanų prisiminimų! Šiems nereikėjo žurnalistų talkos, rašė okupuotos Lietuvos istoriją, nenutylėjo dalies partizanų ir kaimiečių ydų, kritikavo „smetoninę“ Lietuvos valdžią, brėžė būsimos Lietuvos valstybės projekciją.

Kokie kovotojai buvo stribai, tokia literatūra apie juos. Apmaudu, kad stribų prisiminimai priskiriami prie istorijos šaltinių. (25) Negi kliausimės jų išsigalvojimais apie partizanų žmogžudystes ar, pavyzdžiui, Liongino Bakučio parašyta tokia istorija. Esą 1945 m. žiemą partizanai nukautų Molėtų stribų ir aktyvistų lavonus pakišo po ledu. (26) Iš tikrųjų jie žuvo 1944-10-21, kai ežerai nebuvo pasidengę žmones keliančiu ledu.

Juk šioje, atsiprašant literatūroje, net nebandyta pateikti stribų kovų su partizanais istorijos, nuslėptos šių samdinių įvykdytos nekaltų žmonių žiaurios žmogžudystės, sadistiškos patyčios iš negyvųjų, nuolatinis kaimo terorizavimas, brutalus elgesys su tremiamaisiais ir t. t. Masiškus gyventojų trėmimus pateisino taip: „Tai buvo efektyvi priemonė ramiam gyvenimui užtikrinti“. (27) Vadoklių stribas Antanas Tubis išsitarė: „Siekėme žmogiško gyvenimo.“ (28) To troško sau. 1982 m. „Švyturio“ redakcijos sukviesta grupė stribų niršo ant kritiškai juos pavaizdavusių rašytojų. Dėl to Stasys Lisauskas (tuometinis LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas) įsižeidė, kritišką žodį stribų atžvilgiu sulygino su „buožių“, „gaujų“ ryšininkų šnypštimu iš pakrūmių. Rašytojus ir skaitytojus protino tokiomis tiesomis: stribai išsaugojo daug naujakurių ir aktyvistų gyvybių, į kaimą ateidavę su šautuvu, o palikdavę laikraščius, „mes patys išsaugojom žmogiškumą!“, nė vienas stribas nepraturtėjo. Matyt, gerklės buvo per plačios. „Kukliai“ nutylėjo, ką už paliktus laikraščius pasiimdavo. (29) Kaip įprasta, pašiurpino skaitytojus pasakojimais apie šiurpias šeimų žudynes, pvz., Gerdašių k., Augustinavičių šeimos (8 asmenų). Neseniai J. Prapiestis išaiškino (pagal KGB dokumentus), kad ją ir daugiau šeimų sunaikino ne partizanai, o jų vardu – čekistai. (30). Neabejotina, kad apie panašias šėtoniškas kombinacijas stribai nežinojo. Juos pasiųsdavo į žudynių vietą, kad pakurstytų stribuose neapykantos ir keršto partizanams gaisrą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad apie dešimtmetį besitęsusią stribų epochą išleista daug mažiau literatūros, prisiminimų nei apie 1918–1919 m. bolševikmetį, 1941–1945 m. karą. Tarp kitko, įdomu ir keista, kad pavyko rasti vienintelę dokumentinę apybraižą apie naikintojų batalionus (stribų pirmtakus) rusų k. (31) Šis Lietuvos fenomenas (literatūros skurdumas) aiškinamas menku stribų mentalitetu, neturėjimu kuo pasigirti ir daugelio nuo jų nukentėjusiųjų jausta neapykanta. Būta daugiau priežasčių. Keltinas klausimas – ką objektyvaus KGB archyvų neprieinamumo, draudimo užsiminti apie stribų nežmoniškumą, nusikaltimus buvo galima parašyti. Tautoje, akademiniuose sluoksniuose gyvavo stiprūs priešiškumo represinėms struktūroms, psichologinio atmetimo jausmai. Todėl diduma istorikų vengė imtis šios temos ir tuo susikompromituoti, patekti į mokslo užribį. Kitiems sąžinė neleido „eiti su velniu obuoliauti“. Tautos priešiškumą stribams gerai jautė aukščiausioji LSSR nomenklatūra ir ideologai. Antraip būtų neįmanoma paaiškinti, kodėl enciklopedijose buvo slepiama veikėjų čekistinė ar stribiška praeitis. Jie vadinti administracijos darbuotojais. Kaip negražu buvo neįsiklausyti į ideologo Juozo Jarmalavičiaus ištarmę „Liaudies gynėjai buvo liaudies didvyriai.“ (32) Juk žudikais apskelbti partizanai nesigėdino ir neslėpė dalyvavimo kare su okupanto ginkluotomis jėgomis. LKP CK viršūnės ne kartą baksnojo istorikus, propagandistus aktyviau įamžinti stribų „žygdarbius“, bet šis darbas strigo. Kodėl? Galimai tokie žodžiai buvo skirti tik viešumai, o iš tikrųjų „Lietuvai tarnavę“ bijojo, kad nepaaiškėtų jų vaidmuo slopinant pasipriešinimą.

Po 1990-03-11 buvo paskelbta daug rašinių apie stribus, iš kurių išsiskiria išsamiausia, fundamentaliausia Juozo Starkausko monografija „Stribai“ (Vilnius, 2001). Reikšminga, kad istorikui, pasirėmus gausia archyvine medžiaga, pavyko parašyti išsamią stribų istoriją, išaiškinti jų skaičiaus ir sudėties pokyčius, atskleisti stribų būrių nesukomplektavimo priežastis, jų vaidmenį partizaniniame kare ir sovietizuojant Lietuvą, papildyti jų nusikaltimų sąrašą. Vertintinos autoriaus pastangos apskaičiuoti, kiek iš tikrųjų žuvo stribų. Žinant, jog sovietmečiu buvo sunaikinti stribų dalyvavimo kovinėse operacijose dienynai ir į Rusiją išvežta 16 000 naikintojų asmeninių bylų, neapleidžia abejonės dėl turimų galimybių parašyti tikrovišką stribų istoriją. Šiame straipsnių cikle bandoma J. Starkausko ir kitų tyrinėtojų darbus papildyti daugelio pasipriešinimo dalyvių, amžininkų liudijimais, prisiminimais, asmeninėmis patirtimis. Gal taip kažkiek atsiskleis stalinizmo eros Lietuvoje tvyrojusi atmosfera, žmonių tragedijos ir jų dvasinis pasaulis. Istorija nėra vien svetimųjų užrašyti tikri ir tariami faktai.

Disonansu nuskambėjo neseniai išleista Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė“ (2009 m.) (33), kurią kritikai įvertino kaip prosovietinę, antipartizanišką. Joje matomos pastangos išbalinti stribus, tai ir verčia grįžti prie stribų temos.

Šis Nepriklausomos Lietuvos istorikas nesivaržo pateikti tokį apibendrinimą: „Taigi tikrų ir tariamų kolaborantų (stribų, partinių ir sovietinių aktyvistų, civilių) bei jų artimųjų žuvo 8,3 karto daugiau negu okupantų. <…> prioritetas teiktas kovai su vietiniais priešo talkininkais, o ne su svetimšaliais agresoriais.“ (34) Išeitų, kad partizanai buvo destruktyvi jėga, didinusi mūsų tautos nuostolius. Jie neturėjo kovoti su stribais, ginti nuo jų žiauraus siautėjimo, civilių žudymo, dėl kurių žūčių taip sielojasi M. Pocius. Pagal jo mąstymą ir 8,3 karto apskaičiavimo metodiką, stribai tebuvo partizanų smurto nekaltos aukos, su žaisliniais šautuvais besivalkioję po kaimus, pamiškes. Esama pagrindo įtarti, jog M. Pocius įtaigoja mintį, kad iš viso būtų buvę geriau, jei nebūtų buvę partizanų. Svarbiausia, kad taip tuometė Lietuvos istorija apverčiama aukštyn kojomis, geriausiu atveju šešėlyje paliekamas pagrindinis žudynių iniciatorius ir kaltininkas, genocido vykdytojas – sovietinis okupantas. Nepakanka knygos pradžioje šmėkštelėjusio sakinio: „NKVD kariuomenės vykdomos žudynės tik skatino griebtis ginklo ir gintis.“ (35) Juk ir vaikui turėtų būti aišku, kad Lietuvai išlikus nepriklausoma valstybe, nebūtų buvę nei stribų, nei partizanų, nei daugybės aukų. Ir kodėl M. Pocius vengia vartoti įprastą sąvoką „sovietinis okupantas“, o ją pakeičia abstrakcija „svetimšaliais agresoriais“? Negi Lietuvą teriojo Baltarusijos, Ukrainos, o gal Kinijos kariuomenė? Vargu ar tai tik žioplumas. Žinant visą knygos tonaciją peršasi prielaida, kad bandoma manipuliuoti istorine atmintimi, žmonių, ypač jaunimo sąmone.

Ričardas Čekutis, Rimantas Jokimaitis, Dalia Kuodytė pažymėjo, kad M. Pociaus išvados, nuostatos iš esmės atitinka sovietinio okupanto skelbtą „klasių kovos“ Lietuvoje ar pilietinio karo koncepciją. Tiesa, knygoje deklaruota, kad pasipriešinimas SSSR okupacijai nebuvo pilietinis karas, nors jo elementų ir buvę. Deja, monografijos turinys rodo ką kita.

Blogiausia, kad aptariamos išvados leidžia įtarti autorių neigiant tautos teisę į savigyną, piliečių teises ir pareigas priešintis okupantui. Jei partizanų kova su stribais, dažniausiai gynimasis nuo jų blogino žūčių „balansą, statistiką“, logiškai išeitų, kad reikėjo šiuos kolaborantus tausoti. Gal net jie buvo naudingi.

Literatūra:

1. A. Rakūnas. Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais. Vilnius, 1976, p. 197.
2. Ten pat, p. 140.
3. P. Rimkus. Rūstusis pavasaris. Vilnius, 1962, p. 3.
4. L. Banevičius. Tėviškė šaukė į kovą. Vilnius, 1987, p. 8.
5. A. Rakūnas. Min. veik., p. 146.
6. Liaudies gynėjų žodis. Vilnius, 1987, p. 70.
7. Ten pat, p. 85.
8. A. Rakūnas. Min. veik., p. 19.
9. Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Vilnius, 1960, p. 100-101; 1963, p. 191-192.
10. Bažnyčios prieglobstyje. Vilnius, 1983, p. 110, 165.
11. Partizanų teroro aukų atminimo knyga (Knyga). Vilnius, 2011.
12. Rakūnas. Min. veik., p. 138.
13. Knyga, p. 596.
14. A. Rakūnas. Min. veik., p. 207.
15. Ten pat, p. 155.
16. Ten pat, p. 138.
17. M. Pocius. Kita mėnulio pusė. Vilnius, 2009, p. 124.
18. Lietuvos TSR istorija. Vilnius, 1975, t. 4.
19. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1968, t. 2, p. 340.
20. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1980, t. 6, p. 494.
21. P. Rimkus. Min. veik., p. 37.
22. V. Jasinskas. Ramonas pakėlė ginklą… Vilnius, 1967, p. 94.
23. L. Banevičius. Min. veik., p. 4.
24. Liaudies gynėjų žodis, p. 101.
25. Laisvės kovų archyvas, 1996, t. 19, p. 90.
26. Liaudies gynėjų žodis, p. 23.
27. Ten pat, p. 82.
28. Ten pat, p. 187.
29. Švyturys, 1982, Nr. 23, p. 6-9.
30. www.alkas.lt, 2012-02-29.
31. С. Б. Биленко. Истрибительные батальоны в Великой отечестенной войне. Москва, 1969.
32. Laikas ir įvykiai, 1983, Nr. 10.
33. M. Pocius. Min. veik., p. 348.
34. Ten pat, p. 348.
35. Ten pat, p. 58.

Voruta. – 2013,  lapkr. 23, nr. 24 (788), p. 4.