J. Vaiškūnas. Kalėdų pasaka (video)

Ką mums reiškia Kalėdos globalios-mobilios dvidešimt pirmojo amžiaus skaitmeninės civilizacijos šviesoje? Astronominė žiemos saulėgrįža, trumpiausia metų diena ir ilgiausia naktis, šventinės nuolaidos ir pakvaišę išpardavimai, dovanos ir linkėjimai, karnavalai ir baliai, naujas valstybės biudžetas bei prie naujų ėdžių besižiegnojantys politikai…

Regis, racionali ir medžiaginės naudos siekimu pagrįsta „laikas-pinigai“ pasaulėžiūra su galinga „mitų dekonstravimo“ mašina jau visai baigė išsklaidyti visokias sakmes ir pasakas, burtus, prietarus ir tikėjimus. Tačiau – ne, ne visus.

Žmogus negali be tikėjimo ir jį pagrindžiančios pasakos. Gyvenimas be jos ir vilties netenka prasmės.

Kokia prasmė kiekvieną rytą įtempus visus raumenis prikelti taip palaimingai ir lengvai sapnų pasaulyje plevenančius, laisvus nuo bėdų ir įsipareigojimų, kūną ir mintis. Kodėl šitam daug maž 90 kg mėsos gabalui tenka ropštis iš lovos ir stojus stačiomis per vandens dušą atgimti dienos šviesai. Prarijus augalo ar gyvūno mėsos ir įsiurbus jų syvų kažkur bėgti, vėluoti, nespėti…

Tam reikalingos svarios priežastys be kurių kūnas taip ir liktų lovos lavonu, o siela Dausų debesėliu.

Mus vis dar budina žvaigždžių šviesa. Tai ji prikelia gyvybę iš kosminio šalčio kaustomo žemės grumsto iš kaulų ir mėsos stingulio. Tai jos dėka gimstame ir keliamės. Nebūtų jos nebūtų mūsų.

Nors yra elektra, ir rytais ne gaidžių gaida, o mobiliakų muzika mus budina, tačiau vis tiek galų gale visam tam laiką užduoda mūsų gyvenimo žvaigždžių žvaigždė – Saulė. Nors gal bus laikai, kai ir Žemės pasiuntinius tolimoje planetoje žadins kokia nors Kentauro proksima…

Dabar dar Saulė – mūsų laikas ir erdvė. Kalėdose Saulė išblunka, priblėsta ir sustoja. Jei neišskrendi į šiltus kraštus, tai turi sustoti ir tu. Kam? Tam, kad kaip Saulė vėl pakiltum naujam metų ratui naujam žygiui, naujiems darbams. Su nauja šviesa su naujomis galiomis. Šviesa prisikelia – gamta atkunta, žmogus atbunda. Tai kelias į naują žydėjimą, į vaisių pilnus aruodus.

Gyvenimo prasmė slypi tarp šaknų ir šakų, tiksliau – tarp šaknų ir vaisių. Šaknys pažadintos Saulės šviesos šauna į dangų daigus.

Daigai virsta kamienais keliančiais į dangų šakas. Šakos pražįsta gražiausiais žiedais geriančiais Saulės šviesą ir jos galias perduodančiais žemės šaknims, kuriais žemės syvai pakyla per kūną-kamieną ir įsikūnija vaisiais – Žemės ir Saulės dovanomis.

Kai Saulė vėl pakrypsta žiemop, vaisių sėklos krenta žemyn, kad iškalėjusios žiemos, šalčio, tamsos metą žemėje vėl iššautų daigus į sugrįžusią šviesą, į dangų.

Ar yra to prasmė?

Įsijausti ir kuo geriau tai atlikti. Sujungti šaknis su vaisiais, pražysti, subręsti ir palikti sėklas. Į amžinybę riedančius Dangaus ir Žemės ratus jungia ašis – Aš ir Tu.