Dukurnonių piliakalnio nuotraukos ilgai buvo ryškiausias visų Lietuvos piliakalnių vaizdavimo ir įsivaizdavimo pavyzdys. Šis išraiškingas, apylinkėje vyraujantis Prienų krašto piliakalnis puošė mokslo veikalus, enciklopedijas, metodines priemones ir, atrodo, net degtukų dėžučių etiketes.
Keliautojas nudžiugs – po pusės amžiaus kraštovaizdis čia tebėra mažai pasikeitęs, o valstybės saugomo piliakalnio nuo keliautojų akių nepaslėpė medžiai ir krūmai. Kita vertus, Dukurnonių piliakalnis iki šiol nėra tyrinėtas, ariamoje papėdės gyvenvietėje kitados atsitiktinai rasta tik lipdytos ir žiestos keramikos šukių.
Dar 1893 m. užrašyta, kad ant Dukurnonių piliakalnio senovės lietuviai aukojo savo dievams aukas. Visi vėlesni padavimai spalvingesni ir vaizdingesni:
Pasakojama, kad ant jo viršaus kadaise buvęs pastatytas Perkūnas dievaitis su dviem jo padėjėjais. Perkūno statula pakeltoj rankoj turėjus raudoną ugninį kamuolį, kuris reiškęs dievaičio galybę. Sakoma, kad šis dievaitis buvęs senų senovėje žmonių garbinamas ir deginta jam aukos, tad nuo to laiko bus likę dabar iškasamos anglies dalelytės. Be to, pasakojama, kad ant jo buvusi skrynia pilna pinigų. Iš šios skrynios kiekvienas galėdavo pasiimti vieną saują pinigų (iš J. Miškinio rankraščio Archeologiniai paminklai Alytaus apskrityje, apie 1935 m. – Valstybės archeologijos komisijos archyvas, b. 86, l. 75).
Sako seniau ant piliakalnio buvo dievaitis pastatytas, jo vardas Perkūnas. Rankoje turėdavo raudoną ugninį obuolį, kuris reiškė jo galios ženklą, šone jo buvo pagelbininkai (Mokytojo P. Senavaičio užpildyta Žemės vardyno anketa, 1935 m.).
Vilūnų kaime gyvenantis 90 metų senelis pasakojo, kad Paukščių piliakalnyje senovės laikais stovėjusi Perkūno bažnyčia, kuri esanti žemėmis užnešta ir nugrimzdusi giliai į kalną, todėl ir kalnas visai įdubęs, kaip bliūdas (Užr. apie 1960 m., pagal: Buračas B. Lietuvos piliakalniai. Sud. Gytis Grižas. Vilnius, 2011, p. 281).
Iš šių padavimų akivaizdu, kad keli skirtingi motyvai – aukojimo, žemėn nugrimzdusios bažnyčios, atvertos pinigų skrynios – pasakotojų buvo jungiami, derinami ir sukurtas senovės lietuvių šventyklos su Dievaičio Perkūno ir jo pagalbininkų stabais paveikslas. Jis toks yra ir galėtų būti, jeigu ne rimta prieštara – Dukurnonių piliakalnis buvo vadinamas ne Perkūno, o Bobų vardu! Faktą, kad Bobų kalno pavadinimas senas, patvirtina už kilometro į pietryčius nuo piliakalnio esantis kaimas Babiagūra – istoriniuose žemėlapiuose jis vadinamas Бабья Гора – o iš tikrųjų tai tas pats Bobakalnis Surmiaus ežero krante.
Ties piliakalniu kryžiavosi keturių gyvenamųjų vietovių ribos: Dukurnonių, Paukščių ir Steponiškių kaimo, kitaip dar vadinto Vilkais (gyveno daug Vilko pavardę turinčių žmonių) ir Bobakalnio dvaro. Tai retas, svarbus faktas, kuris reiškia, kad piliakalnis nuo seno buvo ženklas, orientyras ir riba. Dar daugiau – tai būdinga reikšmingoms, kelių bendruomenių naudojamoms šventvietėms; mums gi tai viena iš galimybių aiškinti, kad ant nebegyvenamo piliakalnio galėjo vykti aplinkinių kaimų moterų sueigos. Juk ir padavime pasakyta, kad iš skrynios ant piliakalnio „kiekvienas galėdavo pasiimti vieną saują pinigų“ ir tą dariusios merginos!
1910 m. K. Skernevičiaus į Lietuvių mokslo draugiją atsiųstame tautosakos rinkinyje yra iki šiol visiškai nežinomas pluoštas sakmių apie Dukurnonių piliakalnį ir Surmiaus ežerą. Jose toliau veikia vietos gyventojos merginos (eina su reikalais, naktį ežere gaudo vėžius) ir pirmą kartą ant piliakalnio (nurodyta tiksliai – per vidurį piliakalnio) pamatome dievybę – baltą paną:
Piliakalnis ant krašto ežero, apie kurį visaip svietas [= pasaulis] pasakoja:
Viena žmona gaudė vėžius tam krašte, kur piliakalnis. Tą naktį prieš Velykas. Ir jai labai sekės vėžius imt, ale pamatė per vidurį piliakalnio baltą paną. Labai persigando ir skubino bėgt namo. Ale toj pana, kur ji, ją matė. Nuo kalno įsirito į ežerą ir pasidarė šturmas [= vėtra] ant ežero.
Kaip ji kraštu bėgo, paskui ją verpetas vėjo su vandeniu ežeru vijos. Pametė visus vėžius ir įbėgo į pirtį, kur palei ežerą stovėjo. Nugriovė toj vėtra pirties stogą ir sako: „Tavo ščiestis“ [= laimė].
Pasakojimas perša mintį, kad Dukurnonių piliakalnio ir šalia telkšančio Surmiaus ežero šventumas kitados buvo siejamas ne su Perkūnu, o su protėvių vėlėmis (jos dažniausiai įsivaizduojamos baltos). Gi Didįjį šeštadienį ant piliakalnio pasirodanti balta pana susijusi su ežeru, yra išnirusi iš jo – vėžiaujančią merginą tuoj pat ima vytis vėjo verpetas su ežero vandeniu, o pabaigoje žmogaus balsas iš jo ištaria: „Tavo laimė“, – suprask, kad suspėjai įsmukti į pirtį.
Prielaidą, kad baltos panos buveinė yra ežere, patvirtina įprastas padavimų motyvas apie pinigų skrynią. Nors pinigai iš jos samstomi ant piliakalnio, tačiau dėžė (kai kuriuose variantuose laivas) verčiasi vandenin: „Trečią saują semiant, skrynios dugnas nukirto puldamas tos merginos rankas ir nusivertė nuo piliakalnio į Surmės ežerą. Ir dabar ten guli, niekas jos neliečia“ (Užr. P. Senavaitis, Žemės vardyno anketa, 1935 m.).
Taigi, Bobakalnis gali būti siejamas ne tik su aplinkinių kaimų moterų sueigomis, bet ir su ežero ir jame buvojančių mirusiųjų dievybe, kuri regima ant piliakalnio. Tad protėvių vėlės toli neiškeliavo, jų buveine, kurios tvarkos gyviesiems ardyti nevalia, tapo Surmiaus ežeras. Šią mitinę pasaulio sąrangą įvaizdina nuo piliakalnio atsiveriantis ežero reginys ir ežere matomas ryškus piliakalnio atspindys: kiek kalnas kyla į dangų, tiek pat jis neria į paskandas.
Visus, norinčius aplankyti Dukurnonis, pasigrožėti Bobakalniu ir Surmiaus ežeru, vykintokeliai.lt kviečia į gruodžio 28 d. ekskursiją.
pozityviai nusiteikusiems ekskursijos dalyviams, turbūt, verta būtų tuo pačiu užsukti ir į Jiezną. Ten prie įėjimo į bažnyčios šventorių irgi stovi labai įdomus statmenas akmuo (deja, truputį pažeistas, norint jam pritaisyti paminklinę lentą Lietuvos tūkstantmečiui (per krikščioniškąją prizmę), – tikrai be piktų kėslų, nes kitaip būtų ir kitas vietas apgramdę,o ne palikę, tad būkime taurūs ir nedauginkime pasaulyje pykčio). Norint susidaryti pilnesnį vaizdą, dėmesingesniam lankytojui reikėtų užeiti ir į patį šventorių, nors bendras vaizdas iš kitų pusių ir vaizdingesnis (na, kad ir vien pasižiūrėti, kaip medžio kamienas iškyla tiesiai iš už akmens…). Nuotraukos nepamaišytų, jei akys ne viską pastebi.
Man pasakojo, iš kurių Jiezno apylinkių tas akmuo ten buvo atvilktas, bet, deja, neįsidėmėjau, nes žmogus lyg truputį abejodamas, lyg ne visai gerai prisimindamas paminėjo. Pavadinimas buvo girdėtas, bet geografinių asociacijų nesukėlė, todėl tuomet neįsiminiau – iš Dukurnonių, Anglininkų ar dar iš kažkur kitur. Galima tik spėti, kad jei ir ne iš Dukurnonių, tai ten irgi galėjo stovėti kažkas panašaus.