„1919 m. sausio 1 d. [trečiadienį], vokiečiams baigiant kraustytis iš Vilniaus ir 15 val. 30 min. nuėmus nuo Gedimino pilies bokšto savo vėliavą, komendanto pareigas ėjęs [Kazys] Škirpa įsakė komendantūros adjutantui [Petrui] Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus, Šv. Jurgio g. 13 ir, išgavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautišką vėliavą, skubiai vykti į Gedimino kalną.
Tuo tarpu Škirpa nuvyko už Žaliojo tilto, į artilerijos kareivines paimti garbės sargybą iš 7 žmonių. Greitu laiku visi buvo prie Gedimino pilies. Čia pareikalavus, pilies sargas atidarė bokšto duris, kur einantis komendanto pareigas karininkas Škirpa,
komendantūros adjutantas Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius trise užlipo ant bokšto viršaus. Stipriai pririšę prie vielos vėliavą, pakėlė ją į bokšto stiebo viršų. Iškeltoji vėliava pagerbta šūvių saliutu. Po saliuto visi vėliavos pakėlimo dalyviai triskart sušuko: „Valio, Nepriklausoma Lietuva!“ – rašė P. Gužas leidinyje Savanoris kūrėjas (Kaunas, 1932, p. 76–77).
Kitas šių įvykių dalyvis Stasys Butkus 1930-aisiais prisimins:
„Stovėdamas sargyboje prie ką tik Gedimino pilies bokšte iškeltos vėliavos ir pamatęs prieš save pilies griuvėsius atsiminiau senių pasakojimus. Pažiūrėjau į ginkluotą save, savo draugus sargybinius ir nuo kalno pažvelgiau į mūsų kareivines. Pasidarė nepaprastai malonu: – Štai, kur toji užkeikta lietuvių kariuomenė, apie kurią tėvai pasakojo. Ji jau keliasi! Tai mes – vergais gimę, laisvės nematę, atsikėlėme lyg iš burtų pasaulio, pamaniau. Gražiai plevėsuojanti pilies bokšte trispalvė vėliava man atrodė toji užburta pasakų karalaitė, kurios mes, savanoriai, susirinkome išvaduoti. Pajutau savyje nepaprastą pasididžiavimą. Draugai, jų išvaizda atrodė ne šių dienų kariai. Lyg būtume iš piliakalnių atsikėlę“ (Savanorių žygiai. Kaunas, 1937, t. 2, p. 6 [nežymiai redaguota]).
Su tautiniu atgimimu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje užkeiktos Lietuvos piliakalnių karalaitės tapo… karvedėmis. Padavimai apie piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos.
Tačiau S. Butkus, prieš šimtą metų stovėjęs sargyboje prie Trispalvės, negalėjo nė pamanyti, kad 2017 m. sausio 2 d., Gedimino kalno griūties akivaizdoje, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai pradės čia tyrimus ir jau kitą dieną apie 14.45 val. atras 1863 m. sukilimo vadų ir jų bendražygių palaikus. Ir tada padavimai apie Gedimino pilies kalne miegančią kariuomenę taps nebe vien įkvepiančiais mitologiniais pasakojimais, bet ir tikra, brangiausia mūsų šalies istorija!
Susiję straipsniai:
- Gedimino kalno bokšte įvyko Lietuvos vėliavos pakėlimo iškilmės (nuotraukos)
- Gedimino kalno aikštelėje rasti XIX a. II pusės palaikai
- Archeologai grįžta ant Gedimino kalno: tirs dešimt kartų didesnį plotą
- Vilniuje bus paminėtos Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte 100-osios metinės
- Gedimino pilies bokšte iškelta 2018-ųjų Lietuvos vėliava (nuotraukos)
- Gedimino kalne iškilmingai pagerbta Lietuvos vėliava (nuotraukos)
- V. Vaitkevičius. Atrandant 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės savanorius
- V. Vaitkevičius. Raktas Mažulonių piliakalniui
- V. Vaitkevičius. Atrastas naujas piliakalnis – Lietuvos karžygių garbei
- Gedimino kalne galimai aptikti 1863 m. sukilimo vado Z. Sierakausko palaikai
- Radiniai Gedimino kalne nulėmė naujo Lietuvos nacionalinio muziejaus kultūros istorijos vakarų ciklo temą
- V. Vaitkevičius. Trumpa šventviečių istorija (video)
- V. Vaitkevičius. Ar sunku supilti kalną? (nuotraukos, audio, video)
- Vilniuje paminėtas Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilyje 100-metis
- Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena (video)
- Vytautas V. Landsbergis: Yra pasakojimų ir apie gražią Lietuvą
- Ar būti patriotu (ne)madinga?
- D. Razauskas: Lietuva – tai būdas žiūrėti į pasaulį
- G. Baliukevičius. Pastatytas paminklas tremtiniams Galiašore
- Sausio 1-ąją minėsime Lietuvos vėliavos dieną
- Sesė Gražina Judickienė savo gyvenimą pašventė Dievui, Tėvynei ir artimui
- Pasibaigus visuomeninėms trispalvės 100-mečio iškilmėms LRT apie tai surengs tiesioginę laidą?
- D. Šepetytė. Srovė, nešanti į Lietuvą, ir srovė, nešanti iš jos
- Kodėl už Lietuvą kovoję ir žuvę partizanai mums vis dar svetimi
- J.Staliulionis. Atėjęs iš kito laiko
- Baltų vienybės dieną paminėsime uždegdami ugnis
- Visuomenininkai ir Birželio sukilimo dalyviai reikalauja palikti K. Škirpos gatvės pavadinimą
- Kviečia paroda „Lietuvos piliakalnių šviesa jaunųjų dailininkų akimis“
- Kaune – nemokama ledynmečio milžinų griaučių paroda
- Lietuvio atsakymas lenkų istorikui
geras straipsnis, bet nepilnas: koks tos vėliavos likimas, išsamesnis to laikmečio kontekstas…
Vytenio piliakalnyje
…pastatytos Gedimino pilies
Gynybiniame bokšte – Vėliava.
Valdovo Vytenio įdirbis ženklesnis
(na, ne menkesnis – ir įkuriant čia Sostapilę)
nei Mindaugo ar Vytauto…
Ar verta ir Vytenį, kaip Vasario 16-ąją pirmuoju mūsų
Valstybės Vadovu – Joną Basanavičių tapusį, slėpt?
Dar vis…
O kaipgi Vytenio neslėpsi, priešingu atveju priseitų visą dabartinę lenkišką Lietuvos istorijos koncepciją keisti… Juk kryžiuočių kronikos ne šiaip sau iš nieko ėmė ir Vytenį karaliaus sūnumi ar pačiu karaliumi vardijo. Nejaugi pagal tai jį imsi ir laikysi gyvu likusiu Mindaugo sūnumi, kurį dar visai kūdikį paliko mirdama Morta ir prašė, kad jį po jos mirties augintų pas Mindaugą pasilikdama jos sesuo, nejaugi imsi ir pripažinsi, kad pagrindinės kovos Mindaugo ir Vytenio laikais dar vyko dėl šiuo metu Užnemune vadinamos Lietuvos dalies įskaitant ir Mažąją Lietuvą.
Taigi, ne vien kronikos slepiama, bet ir XVI a. spaudiniai su įrašais apie 1306 metų stebuklinį miestą Vilnių, – kurio bokštų žavėsio net dar labiau Europai tuomet (XIV a.) žinoma Krokuva nenustelbianti.
Slėpk neslėpęs, – bet ir Vilniuje apie 150 minučių buvo toks vienintelis, pirmas, po 1795 m. nelaimės, Vasario 16-osios NUTARIMU (1917 m. išrinktos mūsų Tarybos) atkurtos
Valstybės LIETUVA vadovas – Jonas Basanavičius.
Minutė, valanda, diena… Ar istorija, j- os skylės joje, – yra istorija?
Aišku turime visokių dažytojų, padažytojų, ar vien “istorinių padažų”
užmaišytojų-tiekėjų. Galbūt nėr teisuoliška, padoru ar bent šventiniu
metu iš tokių nelaimėlių šaipytis, tačiau kai mūsų sėbrai bandit-teroro
(Žemės atmosferos naikinimo grobimo su mumis ir JAV) didžiausieji
ant nematomos (darkytos 🙂 nuo “dark” ) Mėnulio pusės laipinasi, tai
…ir nematomą Istorijos pusę metas apšviest-apdažyt 🙂 🙂 🙂
(mat kaip toje sutartyje, “mes iš vienos pusės įsipareigojame… o jūs
iš kitos…” t.y. abipusiai sutarus dėl darbų ir atlygio, viena laivo pusė ir
n e d a ž y t a ), taip ir murkdomės visokių skelbėjų-skalbėjų-dažytojų …dažuose
bumblauskiškai-matijošaitiškai ir jau s a v u k y n i š k a i uoliai uoliai DAŽANT
ir D A Ž A N T vieną (savos istorijos) pusę, – vis naujai, vis blizgutietiškai blizgiau,
o kita …KAM JI, – be sutarties , be atlygio; ne istorikai, o mamoninikai kažkokie,
– už pusgrašį popieriuje ir skaitmenoje VIENPUSIŠKAI priskrebent gatavi
pigios dažienos jūras, – murkdokitės, naudokitės
(o mes /jie/ už pusgrašio ketvirtinę kvortą po kvortos, sau “į sveikatą”:
KOKIA GRAŽI PUSĖ, kokia graži, valio valio 🙁 🙁 ).
Bet,
gal metas pagirioms: ką tars, patars Alkas?
Valdovo VYTENIO valia ir galia, lietuvių-jotvingių-gudų bendra pajėga kastas, piltas
piliakalnių-piliakalnis Žodį tarė, – atvėrė naują ir jauną augimo metą, – iš praeities!
Matyt, Premjerui Šleževičiui tokia Škirpos lietuvybė nebuvo prie širdies ir jo įsakymu tuojau pat Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus buvo atitraukta į Kauną veikiausiai negarbingai palikus vėliavą Gedimino pilies bokšte… Pilsudskio legionieriai tuo pasinaudojo ir, kaip istorija mena, jau sausio 2 d. šeimininkavo Lietuvos paliktame Vilniuje. Akivaizdu, kad tokiu atveju Lietuvos vėliavos plevėsavimas Vilniuje baigėsi… Iš tikrųjų apie tai derėtų nors Alkui išsamiau parašyti.
Nežinia, kodėl Alkas neįdėjo :Visas straipsnis apie tai yra išspausdintas. LIAUDIES KULTŪRA. 2017. Nr. 1 (171)