Lietuviai apie Perkūną žino daug įvairių sakmių, tačiau konkrečių vietų, kur Dievaitis griaudė ir dundėjo – tik keletas dešimčių. Juo didesnę nuostabą kelia pasakojimai apie lietuvių kariuomenės pagalbininką Perkūną, kuriuos prieš gerą dešimtmetį Elektrėnų apylinkėse surinko etnologė Ona Šakienė.
Elektrėnų šiluminė elektrinė buvo pastatyta Perkūnkiemio kaimo vietoje, taigi minėti padavimai aiškina pavadinimą, piešia Perkūno portretą ir mėgina atsakyti į klausimą kas palaidotas senovės laikų pilkapiuose.
Taigi, kitados nuožmaus karo su kryžiuočiais ar švedais baigtis jau krypo lietuvių pralaimėjimo link. Bet sunkiausiu metu, paskutinę naktį, lietuviams į pagalbą atėjo Perkūnas: vienam iš priešininkų vadų sapne jis įsakmiai liepė šauti. Šiam griebus šautuvą ir iššovus, danguje tuoj atsiliepė Perkūnas ir kaip pradėjo trankyti visą tą kariuomenę! O šie kareiviai išsigando, pametė protą, ėmė vieni į kitus šaudyti…
Miegoja koki tai vyresni, jiem prisisapnava – kas tai [juos] žadina: „Kelkis, atadenk ugnį.“ Pabunda – ramu, nieka nėr. Užmienga, ir vėl tas pats. Tep triskart.
Tai pabudįs jis iššovi. O čia kap užgriaudės perkūnas, kap pradės trankyt tų kariuomenį! Tai jej kap išsiganda, kap susimaiši, tai vieni kitus iššaudi, išmuši.
Saka, upelis Runga, kur tekėja iš šaltinių, tai jis potam vadinosi Krauja upelis.
Aidavom tį žuvaut palei Mažiklį, tai su tinklais ištraukdavom kariškų diržų sagčių, sagų, balnakilpių. Tuos laukus, kur jie tį visi išsižudė, kur juos Perkūnas išdauži, pavadino Perkūnakiemiu. Paskui, kap statė elektrinį, tas kaimas buva sunaikintas – užpiltas vandeniu.
Pabrėžtina, kad pasakojimai apie senovės karą Perkūnkiemyje turi tvirtą pagrindą, mat Puikino ežero dugne žvejai nuo seno rasdavo archeologinių radinių – ginklų ir žirgo aprangos dalių. Antai, 1976 m., jau Elektrėnų marių dugne, žvejys Jonas Insoda aptiko dar dvi balnakilpes, žąslus, skambalą, diržo sagtį, o taip pat du ietigalius ir plačiaašmenį kovos kirvį.
Tuo būtų galima pabaigti, jeigu ne 1348 m. vasario 2 d., t.y. per Graudulines – Perkūno dieną – ant užšąlusios Strėvos įvykusio lietuvių ir kryžiuočių mūšio pasakojimas. Abi pusės tąkart patyrė didelių nuostolių; žuvo Gedimino sūnus Narimantas, o lūžus upės ledui, daugelis lietuvių karių nuskendo.
Strėvos mūšio vietos istorikai ieško jau daugiau kaip šimtmetį, tačiau iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys į faktą, kad Perkūnkiemyje lyg tolimas aidas dar aidi senovės padavimai apie Perkūną – lietuvių karių pagalbininką, kad Strėva čia tekėjo per ežerus ir buvo rimta vandens kliūtis, na o radiniai iš Puikino ežero spėliones ir sukonkretina, ir sutvirtina.
