Dovainonių regykla – įstabi vieta prie Rumšiškių, pakylinti keliautojus aukštai virš Nemuno ir aplinkinių miškų. Seniausiais laikais čia mėgo dairytis šiaurės elnių medžiotojai, laukdami, kol migruojantys žvėrys bris į vandenį. Vėliau gyventa, švęsta, laidoti mirusieji. Plačiai archeologų tyrinėtas Dovainonių piliakalnis, pilkapiai, o iki šiol mažiausiai dėmesio sulaukė Mergakalnio papėdėje buvęs nepaprastas Nemuno verpetas; dabar, deja, apsemtas. Čia buvo galima išvysti deivę.
Paslaptingi pasakojimai per šimtmečius – pirmą kartą Mergakalnis paminėtas dar 1554 m., Grigorijaus Valavičiaus parengtame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės girių aprašyme – keitėsi. XIX a. pradžioje padavimus pirmasis išgirdo ir aprašė Teodoras Narbutas – turbūt nereikia stebėtis – vaidilutėms skirtame „Lietuvių tautos istorijos“ skyriuje:
„Apkaltinta susidėjusi su nepažįstamu kariu (rycerrz) šventoji mergelė (Panna święta) buvusi išvežta dviejų juodų karvių traukiamu vežimu prie Nemuno, kad čia būtų užsiūta odiniame maiše kartu su šuniu, kate, gyvate ir paskandinta. Pasirodęs ginkluotas karys mylimąją išvadavo. Čia pat ant aukšto upės kranto jie susituokė, tuomet apsikabino ir nušoko į Nemuno gelmes. Vanduo toje vietoje ėmė kunkuliuoti ir suktis; tarsi primintų metus, praėjusius po tos nelaimingos poros vestuvių (jakoby obchodziąc gody weselne téj niesczęśliwéj pary).
Laikas nuo laiko mėnesienoje toji mergelė išeinanti ant kranto, dainuojanti ir maitinanti kūdikį. Kartais ji žvejams pasirodo kartu su savo jaunikiu, tada būna girdimas šuns urzgimas, katino kniaukimas ir gyvatės šnypštimas…“.
Padavimai apie Mergakalnį, nors ir visai trumpučiai, pasakojami iki šiol. Juose šventoji mergelė vaizduojama kaip turtingo pono dukra, nelaimingai įsimylėjusi arklininką, arba kaip karalienė Katerina, kuri užpulta plėšikų pasileidusi nuo skardžio žemyn.. Tačiau nesikeičia jos vieta, buveinė – Nemuno gelmė.
Sakmės apie tai, kad žmonės plaukus šukuojančią ir dainuojančią paną mato per pilnatį, vandens paviršiuje atsiradus Mėnulio takui, patvirtina, jog ji esanti tikra baltų religijos deivė!
Naktimis plaukus šukuojanti ir dainuojanti ji kartais vadinama laume, kartais – ragana. Vilniaus krašte užrašytas unikalus padavimas, kur tokia graži mergaitė pavadinta Dievaite. Belieka pridurti, kad ilgiausiai deivei Dovainonyse bus aukoję Nemuno upeiviai – laivavedžiai, sielininkai. Išliko žinių apie tai, kaip dar XIX-XX a. sandūroje, plaukdami per šiek tiek žemiau buvusius Velnio tiltus jie meldė laimingos kelionės ir aukojo duoną, pinigėlius bei deivėms skirtus stiklo karoliukus…
Susiję straipsniai:
- V. Vaitkevičius. Nemuno kilpose atrasti nežinomi senovės lietuvių pilkapiai
- V. Vaitkevičius. Atrastas naujas piliakalnis – Lietuvos karžygių garbei
- V.Vaitkevičius. Kalavijuočiai sugrįžo?
- V. Vaitkevičius. Ar sunku supilti kalną? (nuotraukos, audio, video)
- V. Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė
- Kuo stebina Palangos Birutės kalnas?
- V. Vaitkevičius: Lietuvi, kur tavoji kepurė žemių?
- D. Vaitkevičienė. Ąžuolas be viršūnės, arba kodėl bijome kirvio
- Romuvos Krivė I.Trinkūnienė: Lietuviai išsaugojo prigimtinės religijos pagrindus
- Gedimino kalne – prieš 1000 metų vykusių apeigų pėdsakas
- Atrastas nežinomas piliakalnis prie Neries
- Jorės šventėje pagerbti Tautos Didvyriai ir Didieji Dievai (nuotraukos, video)
- Baltijos gintaro meno centras kviečia į V. Vaitkevičiaus paskaitą „Baltų šventviečių atodangos“
- Nepamiršk pareigų dievams ir protėviams (video)
- V. Mikailionis. Kelias į baltų dievojautą
- Krivės sveikinimas Saulėgrįžos proga (video)
- D. Vaitkevičienė. Medžiu išaugantis šventumas: uosis stebukladarys
- D. Vaitkevičienė. Vėlių takai
- R. Jasukaitienė. Šatrijos ugnelė amžina
- Jaunimo Ramuva kiekvieną sekmadienį kviečia pagerbti baltų dievus ir protėvius
- Viešnagė pas žmones, kurie niekad neužrakina durų ir širdžių (nuotraukos, video)
- Biršone atrastas naujas piliakalnis
- Klaipėda tampa kuršių gyvosios istorijos citadele
- Pasaulio religijų parlamente Lietuvai atstovavo Romuvos Krivė I.Trinkūnienė (nuotraukos)
- Romuva kviečia paminėti Krivio dieną
- R. Buzienė. Kaip sugrąžinti taikų bendrabūvį? (nuotraukos)
- G. Žilys: Gyvų tautų globalizuoti neįmanoma (video)
- M. Laurinkus. Nesuprantu, kodėl baltų religija staiga ėmė kelti juoką
- Romuva pagerbė protėvių vėles Dvarciškių pilkapiuose (nuotraukos)
- D. Vaitkevičienė. Aušra ir šviesotamsos deivės
Kadangi Mergakalnio mergelė yra lietuvė, šita legenda turi istorinį turinį, kadangi karys buvo atėjęs prašyti pagalbos latvis ir Mergelė norėjo padėti. Bet, apkaltinta susidėjimu, buvo vežama nuskandinti. Dviejų karvių juoda spalva rodo sunkų to vieniems ir kitiems laiką (kalavijuočiai). Šuo (kryžiuočių ordinas) su kate (Gudija) ir gyvate (slavai) buvo liudininkai, todėl vežami buvo į dugną skęsti kartu. Bet pasirodęs ginkluotas žemaitis karys lietuvę išgelbėjo, susituokė su ja ir kunkuliuojančio laiko tėkmėj nuskendo šalia. Vorutos Saulei prapuolus, nors ir mėnulio šviesoj, lietuvė išeidavo ant kranto, dainuodavo, maitindavo kūdikį vieną, antrą ir trečią. Išeidavo irgi jaunikis toks, toks arba toks – vienas iš trijų baltų genčių. Gyvena visi. Girdisi tik nepatenkintų lenkų urzgimas, gudų kunigaikščių kniaukimas ir rusų didžiosios gyvatės šnypštimas.
Šita legenda – mūšio prie Saulės, kuris tebešiurpina priešus, žiaurusis jiems atspindys.
…patiko…
Matyčiau čia, kaip Jūratės ir Kastyčio sakmės variantą su gana įdomiomis detalėmis (vežama juodų karvių traukiamu vežimu, skandinimas užsiūtame odiniame maiše kartu su šuniu, kate ir gyvate, kūdikio žindymas mėnesienoje, vandens verpetavimas, sukimasis tarsi metų, visos tos detalės sietinos su nakties metu – Mėnulio gyvenimu, su jo viešpatyste…
Legendos, pasakos ar mito iškodavimas turi būti pateisinamas variacijomis. Jei to nėra, tai būna tik nuomonė. Jei būna trys iš skirtingų šaltinių gautos nuomonės, tai ji priimama kaip istorijos faktas.
Mano aukščiau įdėtas iškodavimas palieka vietos tiems, kurie norėtų per invariacijas ir žinias apie Saulės mūšį patvirtinti arba paneigti mano pateiktą tekstą. Kad būtų nešališka, patvirtinsiu legendos iškodavimo tikrumą pagal kitą įvykį – V. Vaitkevičiaus pateiktą variaciją, kurioje sakoma: “Padavimai apie Mergakalnį, nors ir trumpučiai, pasakojami iki šiol. Juose šventoji mergelė vaizduojama kaip karalienė Katerina, kuri, užpulta plėšikų, pasileidusi nuo skardžio žemyn . Buveinė – Nemuno gelmė”.
Analizė žinant, kad po Katerinos vardu slepiasi tikrasis Rusijos imperatorės vardas Ekaterinos II – oji, atrodo taip: “Ekaterina II buvo ta, kuri, per plėšikiškus karus, plečiant Rusijos imperiją (Žečpospollitos padalinimai), nusiuntė lietuvaitę Mergelę Nemuno gelmėn myriop. Bet, kaip plėšikuose įprasta, imperatoriai visada skelbiami šventais ir nukentėjusiais. Lyginant su pateiktu legendos iškodavimu, pasakojimas apie Kateriną yra vėlesnis priedas, išimtinai kitaip atspindintis plėšikišką rusų pskoviečių žygio į lietuvius esmę. Bet išimtis iš teksto žinomai tik patvirtina buvusio įvykio tikrumą.
Reikėtų rasti trečią šaltinį, kad istorikai tikrai žinotų, jog iškoduota legenda būtų užskaityta tikrove. Tas trečias įvykis glūdi Vorutos pavadinime. Istorijos specialistų Vorutos klausimais pakanka ir jie pagal tai gali nustatyti konkrečią taip ieškomą Saulės mūšio vietą. Linkiu jiems sėkmės.
Beje, 1795 m. topografiniame žemėlapyje pavaizduota Kampiškių vieta veikiau tapatintina su Valakampiais (Vala+kampiai), o kitoje upės pusėje pažymėtas pavadinimas “Merga Berge” – su Verkiais. Kad tai Vilnius – sakytų ir autoriaus minimas “Vilniaus krašte užrašytas unikalus padavimas”, taip pat žemiau buvęs “Velnio tiltų” pavadinimas.
Dovainonių Mergakalnis galėtų būti siejamas su Margirio pilimi, su jo valdų ribos pilimi. Veikiau ir pats Mergakalnio pavadinimas gali būti radęsis iš Margakalnio, juolab, kad ir to regiono vietų ir vandenų pavadinimams yra būdinga šaknis marg-. Taigi gal būtų tikriau, jeigu pasimatymus su ta gražiąja baltų deive skirtume Vilniuje, juolab, kad ir metus baltams Mėnulis skaičiavo ne kur kitur, o jame…
šio padavimo pagrindu, turbūt, buvo sukurta (ar tik praplėsta?) ir viena iš Vilniaus legendų – apie vaidilutę Usparimę, nes siužetas daug kuo atitinka, o “vaidilutės” paminėjimas ir sudėtingesnis pasakojimas aiškiai rodo vėlyvą jos kilmę.