Č. Iškauskas. Minskas mums grasina, o mes su juo bičiuliausimės?

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka ypač susijaudino, sužinojęs, kad į Lietuvą atgabenti galingi JAV tankai ir 500 Amerikos kariškių, kurie įsikurs Pabradėje, vos 15 km nuo Baltarusijos sienos.

Jis pareiškė, kad situacija prie šios sienos kaista ir pavedė parengti atsakomąsias priemones. Saugumo Tarybos sekretorius Stanislavas Zasis patvirtino, kad prezidentas pavedė gynybos ministerijai adekvačiai reaguoti į šį faktą. „Mums to nereikia, – pareiškė jis. – Ar Lietuvai reikia tokios papildomos įtampos tarp mūsų draugiškų tautų? Tegul patys priima sprendimą“.

Minskas taip pat reiškia susirūpinimą kitų metų pavasarį numatytomis NATO pratybomis „Defender Europe“. „Tai vieni didžiausių mokymų per 25 metus, – tęsė S. Zasis. – Juose dalyvaus apie 40 tūkst. kareivių iš 18 NATO šalių. Pusė jų – iš JAV“. Jis atkreipė dėmesį, kad pratybų metu numatyta įvairiais būdais permesti kariuomenę iš JAV teritorijos į Europą. Iki šiol amerikiečių kareivių Lietuvoje nebuvo, sakė sekretorius, todėl mes negalime likti tik stebėtojais.

Iš tiesų, kitais metais Lietuvoje rengiamos didelės NATO pratybos, kuriose dalyvaus ir šiomis dienomis atvykęs I-osios JAV armijos divizijos devinto pulko pirmas batalionas, kuris nuolat dislokuotas Teksaso valstijos Hudo forte. Sunkiąją techniką sudaro 30 sunkiųjų kovos tankų „Abrams“, daugiau kaip 20 pėstininkų mašinų „Brandley“ ir daug kitos technikos, pranešė agentūra „Sputnik“. Portalo „Segodnia.ru“ vyriausiasis redaktorius, karinis apžvalgininkas Jurijus Kotionokas nuogąstauja, kad šitaip „amerikiečiai demonstruoja savo jėgą prie pat rytinių sienų. Bet Rusija imasi atsakomųjų priemonių, kad ši grėsmė būtų sumažinta. Juk visas lankas nuo Baltijos iki Juodosios jūrų apjuosia mūsų sienas, prie kurių lašas po lašo kaupiasi NATO, ypač JAV, kontingentai. Tokio kariuomenės permetimo nebuvo seniai. Po paskutinio NATO plėtros į Rytus etapo vyko aljanso persigrupavimas, o dabar jis žengia dar toliau. Maskva seniai perspėjo, kad šito ji netoleruos, ir šią grėsmę ji stengsis neutralizuoti“.

Visuose šiuose komentaruose nė žodžiu neužsimenama, kad NATO rytinių pakraščių apsauga ypač susirūpinta po to, kai Rusija griebėsi agresyvių veiksmų Kaukaze ir Ukrainoje. Į valdžią 2000-aisiais atėjus V. Putinui nutarta atkurti buvusią SSRS galybę ir tam Kremlius pasitelkė, atrodo, moderniajame amžiuje primirštus agresyvius veiksmus – tiesioginę intervenciją, karinę paramą separatistams, aneksiją ir kt. Šis pavojus ėmė slinkti iš Kaukazo link vakarinių buvusios imperijos sienų, ir tikimybė, kad jis atšliauš iki Baltijos šalių, nepaprastai išaugo. Krymas ir Baltarusija tapo Rusijos atraminiai strateginiai taškai, iš kurių kyla potenciali grėsmė regionams.

Ar Vakarai turi laukti, kol ši grėsmė atslinks iki NATO rytinių sienų?

A. Lukašenka bando visus užliūliuoti savo kalbomis apie Baltarusijos suverenitetą, ištikimybę laisvės ir demokratijos idealams. Jis flirtuoja su Vakarais ir demonstruoja tariamus nesutarimus su V. Putinu. Kita vertus, Minskas nuolaidžiauja Maskvai visose srityse: nors žodžiais prieštarauja, bet iš esmės sutinka stiprinti prieš 20 metų sukurtą Sąjunginę valstybę ir leidžia savo šalyje didinti Rusijos dominavimą, taip pat ir karinį. Prieš kelerius metus A. Lukašenka įsileido Rusijos karinę oro pajėgų bazę, o 2017 m. rugsėjį surengė didžiules pratybas „Zapad“, kurios apėmė vakarinius Rusijos, Baltarusijos pakraščius ir Kaliningrado sritį ir kuriose pagal scenarijų buvo vykdomas imitacinis Baltijos šalių puolimas. Pratybose buvo kelis kartus viršytas iš anksto skelbtas karių skaičius ir vykdyti bombardavimai bei kiti pavojingi veiksmai Baltijos valstybių pašonėje. Lietuvai ypač grėsė vadinamojo 100 km ilgio Suvalkų koridoriaus galimas panaudojimas siekiant atskirti ir neutralizuoti rytinį NATO flangą. Beje, šias pratybas Rusija panaudojo kaip progą palikti dalį jose dalyvavusių savo ginkluotųjų pajėgų nuolatinėse bazėse Baltarusijoje. Pasikartojo Gruzijos variantas 2008 m. rugpjūtį…

Tokiu būdu ar gali NATO snausti, stebėdama nuolatinius karinių raumenų demonstravimus Baltijos regione?

Todėl ir A. Lukašenkos susirūpinimas Minskui keliama grėsme iš Lietuvos yra apsimestinis. Kita vertus, kodėl jis nerodo reikiamo susirūpinimo potencialia Astravo AE keliama grėsme už keliasdešimt kilometrų esančios Lietuvos gyventojams?

Ko gero, Baltarusijos lyderis, imdamasis „adekvačių priemonių“ NATO pajėgumų didinimui prie savo sienų, vėl kreipsis pagalbos į ištikimą savo partnerį V. Putiną. Tuomet keistai skamba Lietuvos vadovų patikinimai, kad su Minsku būtina konstruoti kaimyniškus santykius, nepaisant iš jų lyderio sklindančių grasinimų.

Nereikia prarasti ne tik budrumo, bet – ir išdidumo.