Č. Iškauskas. Ar įvyks naujas dviejų imperijų karas?

Vėl paralelės su naciais

Šiek tiek daugiau kaip 12 metų valdžioje išbuvęs Vokietijos nacionalsocialistų lyderis Adolfas Hitleris dar Miuncheno aludėje skelbė Vokietijos imperijos tęstinumo programą. Vladimiras Putinas, 2000-ųjų išvakarėse perėmęs Rusijos vadovo įgaliojimus, taip pat apraudojo SSRS žlugimą ir pareiškė atkursiąs buvusios imperijos galias.

Ir Trečiajame reiche, ir Rusijoje buvo sugražinti ankstesni valstybiniai simboliai, įskaitant himną. Nors nacistinėje Vokietijoje buvo naudojami du oficialūs valstybiniai himnai, prioritetą turėjo senasis himnas „Lied der Deutschen“ („Vokiečių giesmė“, pagal 1797 m. sukurtą Jozefo Haidno melodiją), tačiau kartu buvo vartojamas ir NSDAP himnas – „Horst Wessel Lied“ („Horsto Veselio daina“, taip pavadinta gatvės kovose su komunistais žuvusio partijos ir SA nario rudmarškinio Horsto Veselio garbei).

Sovietų Sąjunga nenusileido. 1939 m. buvo parašytas bolševikų partijos himnas „aleksandriškojo“ (pagal Aleksandro Aleksandrovo muziką) stiliaus metre, giedotas nuo 1944 m. iki pat SSRS žlugimo. 2000 m. V. Putinas jį vėl atgaivino, atsirinkęs žodžius iš penkių projektų ir nurodęs, kad juos iki galo sukurtų rašytojas Sergėjus Michalkovas, beje, turėjęs LDK bajorų šaknų.

Apžvalgininkai juokavo, kad skirtumas tarp SSRS ir Rusijos himnų tik toks, koks tarp J. Stalino ir V. Putino, kurie vienas nuo kito skiriasi tik vardais ir pavardėm, na, gal dar išvaizda, o elgesiu ir veiksmais kaimyninių šalių atžvilgiu vienodi, tad ir šie himnai skiriasi tik žodžiais, bet abu vienodai šovinistiški ir imperiški.

Bet nesvarbu, ką giedi, svarbu, ką veiki. 2014-ųjų pradžioje istorikas Algimantas Kasparavičius neigė, kad Rusija pasirengusi globaliam konfliktui, ir ji jo netrokšta. Jis sutiko, kad šiuolaikinės Rusijos politiką galima lyginti su 1911–1913 m. kaizerinės Vokietijos veiksmais arba su padėtimi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, bet prielaidų naujam karui nėra.

Provokacijų meistrai tada ir šiandien

Iš tikrųjų, 1938 m. A. Hitleris, netrukdomas Vakarų valstybių, prisijungė Čekoslovakijai priklausiusį Sudetų kraštą, kuriame gyveno nemažai vokiečių. Prieš tai Vokietija buvo prisijungusi Austriją. Dabar Rusija, 2008 m. paskatinusi atsiskirti Abchazijai ir Pietų Osetijai nuo Gruzijos, panoro susigražinti Krymą, kuris iki 1954 m. priklausė SSRS, o dar anksčiau – Osmanų imperijai. Tai buvo padaryta gana įžūliai, nesitikint didelių prieštaravimų iš Vakarų.

Nors istorikas A. Kasparavičius randa nedaug panašumų tarp Sudetų ir Krymo aneksijos, tačiau per šiuos beveik dvejus metus nuo jo interviu DELFI padėtis pasikeitė taip, kad ji patvirtina Rusijos agresyvių ketinimų panašumą su nacistinės Vokietijos veiksmais prieškariu.

A. Hitleris mėgdavo provokacijas, kurios įžiebdavo konfliktų ugnį. V. Putinas Rusijos interesų ir piliečių gynimą irgi naudoja kaip priedangą agresijai. Gruzijos pietiniuose rajonuose jis gynė separatistų norą atsiskirti ir Rusijos interesus Juodosios jūros pakrantėje (tiksliau – rusų oligarchų ir Kremliaus politikų vilas). Kryme jo „žalieji žmogeliukai“ gynė tariamai ukrainiečių engiamus rusus, žūtbūt norėjusius ištaisyti N. Chruščiovo klaidą ir susijungti su motina Rusija.

Trys karai ir nesibaigiančios dalybos

Ir štai atsirado precedentas, kurį Maskva panaudojo naujai eskalacijai. Lapkričio 24 d. Turkijos oro pajėgos numušė ties Sirijos ir Turkijos siena skridusį ir ne kartą perspėtą Rusijos bombonešį Su-24.

Tai dar įpylė žibalo į ugnį, kuri plykstelėjo labiau negu rugsėjo 30-osios, kai Rusija puolė bombarduoti „Islamo valstybės“ ir prezidento Bašaro Al-Asado priešininkų pozicijas Sirijoje. Spalio 3 d. Turkija apkaltino Rusiją pažeidus Turkijos oro erdvę. Lapkričio pabaigoje tarp buvusių sovietų ir osmanų imperijų pakvipo tikru karu.

Rusija paskelbė embargą Turkijos prekėms, sustabdė jos kompanijų veiklą Rusijoje, atšaukė turistus, griebėsi kitų draudimų. Kilo grėsmė ties Dardanelų ir Bosforo sąsiauriais, kuriuos kontroliuoja Turkija. Pradėjus naftą išgavinėti Kaspijos ir Juodojoje jūrose, jie tapo strateginiai. Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, kurių statusą reguliuoja dar 1936 m. dešimties valstybių pasirašyta Montrė (Montreux) konvencija, pagal 1982 m. pataisą Turkija turi teisę uždaryti savo nuožiūra.

Todėl, toliau didindama įtampą su Ankara, Rusija gali netekti išėjimo iš Juodosios jūros ir įėjimo į ją, o Juodosios jūros laivynas, kuris bazuojasi okupuotame Ukrainos Krymo pusiasalyje, taps naudingas ne daugiau nei popierinis laivelis pavasarinėje balutėje, pašaipiai rašo portalas By24.org. Jau lapkričio 29 d. rusų laivams kilo sunkumų praplaukti šiuos sąsiaurius. Tiesa, ši įtampa kol kas rimto karo prielaida netapo.

Bet apžvalgininkai primena ir senesnes istorines Rusijos ir Turkijos santykių paraleles, ypač tris karus su Osmanų imperija. Pirmasis jų kilo 1768-1774 m., kai Rusija, įsitvirtinusi prie Baltijos ir klibant ATR pamatams, atkovojo nemažas sritis tarp Dniepro ir Bugo upių, Šiaurės Kaukaze, prie Azovo jūros ir gavo laisvą išėjimą į Juodąją jūrą. Tuomet Turkija pripažino, kad Krymas priklausys Rusijai (įvedusi kariuomenę Rusija privertė Krymo chaną atsisakyti sosto ir 1783 m. pusiasalis buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos).

Bet santykiai tarp dviejų imperijų nebuvo geri. 1787–1791 m. kilo antrasis karas. Pagal pasirašytą Jasų sutartį Turkija vėl pripažino Krymą atitekus Rusijai. Pusiasalio kolonizavimas paspartėjo. Tai paskatino Rusiją veržtis į dabartinės Gruzijos teritoriją ir dalį jos užgrobti. O tuo metu ėmė galutinai byrėti Abiejų Tautų Respublika, kol 1795 m. ją pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija. Carinė Rusija sėkmingai žygiavo ir į Rytus. Ji ėmė kontroliuoti didžiulius Ramiojo vandenyno salynus, Aliaską.

1853–1856 m. kilęs Krymo karas – dar vienas dviejų imperijų susidūrimo etapas. Rusija kariavo su karine koalicija, kurią sudarė Osmanų imperija ir Didžioji Britanija, Prancūzija bei Sardinija. Rusijos imperatorius Nikolajus I (valdė 1825–1855 m.) nutarė pasinaudoti besiplečiančiu, tačiau nevieningu Balkanų tautų nacionaliniu judėjimu, kad galėtų šiuose kraštuose įvesti rusų kontrolę ir užvaldyti strategiškai svarbius Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius.

Karas baigėsi Paryžiaus taika. Pagal sutartį Rusija pripažino Juodosios jūros neutralumą ir draudimą laikyti ten karinį laivyną bei bazes, atidavė Turkijai pietinę Besarabijos dalį, pripažino sąjungininkių protektoratą Moldavijai, Valakijai ir Serbijai.

Naujas imperijų susidūrimas?

Taigi, trys dviejų imperijų karai, atrodo, brandina prielaidas ketvirtajam. Tiesa, dabar už Turkijos nugaros stovi NATO, bet, nors Briuselis ir remia Ankarą, iš aljanso vadovų skamba neryžtingi perspėjimai Rusijai. Vakarų sprendimas dar pusmečiui pratęsti sankcijas Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą jokiu būdu nepristabdo V. Putino nuo agresyvių pareiškimų Turkijos adresu.

Ankara vargu ar labai nukentės nuo Maskvos sankcijų (tiesa, jos energetinė sistema 55 proc. priklauso nuo rusiškų dujų ir 30 proc. nuo naftos; trys milijonai rusų arba 10 proc. visų turistų kasmet ilsėjosi Turkijos kurortuose). Konflikto rezultatas – paspartintos derybos dėl Turkijos priėmimo į ES.

Bet Sirijos pasienyje atmosfera kaista. Taip Rusija didina įtampą didžiuliame ruože – nuo Baltijos iki Artimųjų Rytų. Lygiai kaip 1939 metais, kai SSRS sandėriu su fašistine Vokietija buvo aprėpta panaši zona, netrukus tapusia Antrojo pasaulinio karo veiksmų linija. Baltijos šalių likimas kol kas atidėtas, bet jis tebėra paviršiuj Kremliaus stalčiuose. Jis vėl gali būti įtrauktas į darbotvarkę, pasinaudojus militarizuoto Kaliningrado anklavo koziriu.

Didysis žaidimas be taisyklių gali prasidėti jau 2016-aisiais – Ugninės Beždžionės metais, kurie, astrologų pranašavimu, pasižymės apgavystėmis, nesąžiningumu, agresyvumu, neapgalvotais, nemotyvuotais, spontaniškais sprendimais.