Paroda: „Vietų vardais į mus kalba pati Žemė“

Iki kovo 29 d., Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks mažoji trijų stendų paroda „Vietų vardais į mus kalba pati Žemė“ (K. Būga), skirta Vietovardžių metams paminėti.

Parodoje eksponuojami Vrublevskių bibliotekos fondų dokumentai, iliustruojantys Lietuvos vietovardžių rinkimo bei tyrimo istoriją.

Vietovardžių rinkimas

Bene pirmasis rinkti ir skelbti gyvosios kalbos vietovardžius pradėjo Vaižgantas. Jis juos rinko pagal tam tikrą metodiką, tvarkė ir skelbė žurnale Dirva–Žinynas (1904 metais).

Į šį darbą greitai įsitraukė ir Kazimieras Būga. Dar prieš stodamas į universitetą (1905 m.), jis ragino pažįstamus rinkti ir jam siųsti savo gimtinės apylinkių vietovardžius. 1912 m. jis iš Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos jau turėjo vien tik vandenvardžių sukaupęs apie tris tūkstančius.

1920 m. grįžęs į Lietuvą, Būga ėmė rašyti straipsnius į spaudą, kuriuose žodyno redakcijai prašė siųsti ne tik retesnius žodžius, bet ir vietovardžius bei kitą kalbinę medžiagą. Dalis gautos medžiagos išliko ir saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje.

Per savo trumpą gyvenimą Būga surinko maždaug 75 000 kortelių su asmenvardžiais ir vietovardžiais, iš jų jo paties ranka užrašytų yra apie 35 000.

Po Būgos mirties vietovardžių rinkimu rūpinosi Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 m. buvo parengta ir išleista Kazimiero Almino (Alminauskio) sudaryta instrukcija vietovardžių rinkėjams. Parengtas ir šioje instrukcijoje išspausdintas žemėvardžių surašymo lapas. Jis buvo išsiuntinėtas pradinių mokyklų mokytojams bei girininkams. Jie lapus užpildydavo ir grąžindavo Archeologijos komisijai. Iš viso taip buvo surinkta apie 15 000 vietų vardų.

Gyvenamųjų vietų vardus tvarkė ir jų rinkimą (nuo 1935 m.) organizavo ir Vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisija (jai pirmininkavo Juozas Balčikonis). Šios Komisijos buvo sudarytos vietovardžių bylos, kuriose buvo nustatomos jų autentiškos lytys, kirčio vieta bei priegaidė, kirčiuotė.

1940 m. Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius surinko ir sutvarkė jo vietovardžius. Buvo parengtas ir skelbiamas žodynas Vilniaus srities vietovardžiai.

Po karo vietovardžių rinkimas ypač pagreitėjo, Lietuvių kalbos institute įsteigus Toponimikos grupę (1958 m.). Ji po visą Lietuvą organizavo ekspedicijas vietovardžiams rinkti. Į vietovardžių rinkimą įsitraukė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (nuo 1976 m.), įvairios kraštotyros organizacijos ir pavieniai rinkėjai.

Taip Lietuvių kalbos institute buvo sukaupta vietovardžių, surinktų ir gyvosios kalbos, kartoteka, kurią sudaro apie 600 000 kortelių. Jos pagrindu dabar rengiamas ir leidžiamas kapitalinis veikalas – Lietuvos vietovardžių žodynas (jau išėjo trys tomai).

Pirmaisiais vietovardžių rinkiniais iš raštų galima laikyti įvairius gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardų sąrašus, sudarytus administravimo reikmėms. Iš jų ypač svarbūs leidiniai Lietuvos apgyventos vietos (1925 m.), Lietuvos TSR administracinis-teritorinis padalinimas (1949 m.), Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas (1959 m.). Juose pateikti beveik visi Lietuvos gyvenviečių vardai.

Kitas istorinių vietovardžių šaltinis – rankraštiniai įvairaus laikotarpio dokumentai, saugomi archyvuose ir bibliotekose. Labai svarbūs ir žemėlapių vietovardžiai. Visi jie kaupiami Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Istorinių vietovardžių kartotekoje, kurioje jau yra apie 300 000 kortelių.

Vietovardžių tyrimas

Lietuvos vietovardžių tyrimo (toponimikos) pradininku laikytinas Kazimieras Būga. Pirmasis jo šios srities mokslinis straipsnis išėjo 1909 m., o didesnė studija – „Ar galima įrodyti keltų pėdsakus baltų krašte“ („Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“) – paskelbta 1913 m. Krokuvos kalbiniame žurnale Rocznik Slawistyczny. Jame išnagrinėta per 60 Lietuvos ir Baltarusijos vietovardžių. Būga pirmąkart savo raštuose iškėlė mintį, kad dabartinės Baltarusijos žemėse anksčiau gyventa baltų. Apie tikrinius žodžius Būga rašė ir „Kalbos mažmožiuose“, kurie 1922 m. buvo surinkti ir paskelbti atskira knyga Kalba ir senovė.

Daug laiko vietovardžių tyrimams Būga skyrė 1920–1924 metais. Ištobulinęs tyrimo metodiką, jis toliau detalizavo ir grindė anksčiau skelbtas mintis. Jos išdėstytos straipsniuose „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (1923 m.), „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ (1924 m.), „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ (1924 m.) ir daugybėje straipsnių straipsnelių, skelbtų leidinyje Tauta ir žodis.

Į „Lietuvių kalbos žodyną“ Būga dėjo visus lietuviškus žodžius – ir bendrinius, ir tikrinius. Jis rašė: „Žodyno turiniu eina visi, be jokio skirto, lietuvių kalbos žodžiai. Čia randa sau vietos ne tiktai bendriniai (apellativa) – akis, alus, akmuo…, bet ir tikriniai (nomina propria) vardai – Abrutis, Aguika, Alantas, Alsėdžiai…“ Taigi, į jį pateko, jam buvo renkami ir vietovardžiai.

Po Būgos mirties vietovardžius vienaip ar kitaip savo straipsniuose tyrė Juozas Balčikonis, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Petras Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvių kalbos institute įkūrus Toponimikos grupę (1958 m.) vietovardžiai imti tirti sistemiškai. Minėtini Broniaus Savukyno straipsniai apie ežerų vardų kilmę, Marijos Razmukaitės – apie gyvenamųjų vietų vardų kilmę ir darybą bei ypač Aleksandro Vanago monografijos apie lietuvių vandenvardžių vardus: Lietuvos TSR hidronimų daryba (1970 m.), Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas (1981 m.), Lietuvių hidronimų semantika (1981 m.). Vietovardžius taip pat tyrė ir Stanislovas Tarvydas, Jonas Jurkštas bei Bronius Kviklys.

Iš naujausių vietovardžių tyrimų minėtinos Jono Palionio, Simo Karaliūno, Laimučio Bilkio, Daivos Deltuvienės ir Vido Garliausko monografijos. Atskirų Lietuvos regionų vietovardžius tyrė Ilona Mickienė, Nijolė Taluntytė, Renata Endzelytė, Nerija Bartkutė-Jodelienė ir kt.