Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos pateiktą Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais planą.
Plane numatytais visoje Lietuvoje vyksiančiais kultūriniais, edukaciniais, įamžinimo renginiais ir veiklomis, mokslinėmis konferencijomis ir seminarais, duomenų kaupimu ir sisteminimu, viešinimu ir leidyba bus pabrėžiama senųjų vietovardžių svarba, gyvenamųjų vietų vardų reikšmė puoselėjant ryšius su protėvių žeme. Taip bus akcentuojama ir senuosiuose kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinti etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.
„Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“, – sako kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Vykdant Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais planą bus sukurti įvairiose šalies vietose išnykusių vietovardžių žemėlapiai, išnykę kaimai bus įamžinti pastatant ženklus, rengiamos vietovardžių rinkimo ir kraštotyros ekspedicijos, įtraukiant į jas ir mokinius bei jaunimą. Vietovardžių metams skirti renginių ciklai, dokumentų ir fotografijų parodos vyks Marijampolės, Klaipėdos, Kretingos, Panevėžio, Pasvalio, Prienų, Šilutės, Širvintų, Varėnos, Vilkaviškio rajonų ir kitose šalies savivaldybėse. Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ant Vorutos piliakalnio surengus teatralizuotą programą numatoma pažymėti Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje išnykusius vietovardžius.
Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainėje šiais metais vyks gražiausio Lietuvos vietovardžio rinkimai, nacionalinis transliuotojas rengs ir savo televizijos bei radijo programose skelbs siužetus apie gražiausius šalies vietovardžius. Mokslinės konferencijos ir seminarai, skirti Vietovardžių metams, bus surengti Vilniuje, Klaipėdoje, Kretingoje, Švenčionyse.
Šiais metais taip pat numatoma parengti mokslinį tyrimą „Klaipėdos krašto istorinių vietovardžių registras ir aktualizavimas“, iliustruotą elektroninį Kelmės krašto išnykusių kaimų sąvadą, rengti Lietuvos vietovardžių išsaugojimo gaires ir Vietovardžių žodyno IV tomą. Lietuvos Respublikos adresų registro objektų interaktyviame žemėlapyje REGIA numatoma pažymėti išnykusių (istorinių) gyvenamųjų vietovių teritorijų ribas, kurios yra Adresų registro archyviniuose dokumentuose. Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo nuostatas siūloma papildyti rekomendacija suteikiamiems ar keičiamiems pavadinimams parinkti nykstančių ar išnykusių etninių vietovardžių vardus.
Kultūros ministerijos kartu su kitomis institucijomis bei organizacijomis parengtą Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais planą įgyvendins daugiau kaip pusšimtis vykdytojų: daugelis šalies savivaldybių, jų kultūros centrai muziejai ir bibliotekos, Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, Etninės kultūros globos taryba, Registrų centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto, kitos ministerijos ir institucijos.
Siekiant išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą, 2019-ieji Vietovardžių metais yra paskelbti Seimo nutarimu.
Ir nė vieno žodžio straipsnyje apie “amžinųjų lenkų žemių” Pietryčių Lietuvoje, baltų kultūros lopšyje, sulenkintus vietovių pavadinimus (Degučiai – Deguti, Šalčininkai – Soleczniki, Dainava – Dainowa, Juodšiliai – Czarny Bor, Kirtimai – Porubanek, Ožkiniai – Oszkince, Paberžė – Podbrzezie ir t.t.)… Gėda!!!
Tai kad juos “sulenkinote” nebent jus, Antanai, arba kokiuose senuose dokumentuose taip yra (be abejo, kad taip yra, bet tie dokumentai šiandien neaktualūs).
Daug kartų esu girdėjęs tik kai kurių šių vietovių lietuviškus pavadinimus: Šalčininkai, Dainava, Juodšiliai, Kirtimai, Paberžė. Ir nei karto juos vadinant lenkiškai! Na, gal kokį kartą ar porą kartų gridėjau tik Šalčininkus vadinant ne lietuviškai.
Dėl Degučių ir Ožkinių – tai nežinau, kaip kas juos vadina. Bet, manau, taip pat lietuviškai.
Tad kame čia problema? Manau, Antanai, pats iškeliat jau seniausiai pamirštus sulenkintus pavadinimus ir darote iš to problemą. Keista. Toks vaizdas, kad norite, jog iš tiesų tai būtų problema…
Tokias keistoką lirtuviškų nacionalistų elgseną esu pastebėjęs ne kartą. Ar savo iniciatyva, o gal net didžiosios rytų kaimynės propagandos pamokyti (nes Rusijai tai labai paranku) visą laiką bandoma įkalti pleištą tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių. O ypatingai – tarp lietuvių ir lenkų. Jau seniausiai tai praeitis, o kas išliko – pvz. Lenkų rinkimų akcijos populiarumas – tai taip pat su laiku nebebus aktualu. Aišku, lietuviški nacionalistai daro viską, kad LLRA ir toliau išliktų populiari Vilnijos krašte. Paradoksas, bet taip yra… O kam tai naudinga? Na, nebent Rusijai. Tad, Antanai, kieno girnas sukate???
O dėl vietovardžių metų – tai puiki idėja. Šaunuoliai! Sunykę vietovardžiai turi būti prisiminti ir įamžinti.
10 metų gyvenau “Solečnikuose” ir ne pačiam, “Žemaiti”, man aiškinti, kas yra kas. O kad mes, lietuviai, esame ir nacionalistai, ir fašistai dažnai girdėdavau dar tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje… Labai abejoju, ar pats esi žemaitis, nebent toks žemaitis kaip Juzefas Pilsudskis. Beje, pačio filosofiniai išvedžiojimai man labai primena kremlinių trolių pareiškimus: jei rusas myli tėvynę, tai jis yra patriotas, jei “pribaltas” myli savo tėvynę, tai jis – fašistas, jei afganas ar čečėnas kovoja prieš rusų agresorius, tai jis – banditas, o jei ukrainietis gina savo tėvynę nuo putinoidų, tai jis – benderovcas… Vot tak, tovarišč “Žemaitis”.
Vaje, ar išdrįs ponas „spykeris”, ar tai bus naudinga kandidatui į prezidentus? O partijos pYrmininkui? O naujasis kalbos apsaugos dep-to vadas? Ar tik nesužinosime, jog tik nebent kur Żmudzijos kamputyje esama pora lietuviškų vietovardžių (bet ir tie neteisėtai išsigalvoti), o visur kitur истинно polskie miejscowościų vardai? Va, čia tai bus metai!
Jeigu jau vietovardžių metai, tai stebėkite, ta proga turėtų būti koloradų ir left-liberastų išpuoliai, t.y., bandymai oficialiai įteisinti sulenkintus vietovardžius Lietuvoje.
Gražūs metai – Vietovardžių metai.
Bet kaip tada su Šventynė / Schwentine upe per Kiel miestą Vokietijoje ?
Bet kaip tada su Pelkumas / Pelkum 4-5 km į šiaurės rytus nuo greitkelių 1 ir 2 susikirtimo Vokietijoje, buvusioje pelkėtoje vietovėje ?
Bet kaip tada su Vytigudynas / Vitigudino Ispanijoje, netoli Portugalijos sienos ?
Bet kaip tada su Knysna PAR, kai čiabuvių khoi khoi kalba reiškia ‘suknista, sujaukta vieta’, nesunku pasižiūrėti į gamtovaizdį ten esantį internete ?
Bet kaip tada su Ušuaja / Ushuaia Ugnies Žemėje, vietinių kalba reiškiant ‘ushu’ – užu, nugara ir ‘aia’ – įlanka, (v)ėja, aja ?
Tęsti galiu šimtais ir tūkstančiais. Tai lietuvių kalbos ir tautos paveldas ar gedgaudizmai / tvankstizmai ?
Pradėti reiktų nuo pokalbių – kad nuramintume Vokietijos, Ispanijos ir kt. šalių gyventojus, jog mes tikrai nesiimsime jų „kepurėmis užmėtyti”, kad tai tik to, kas buvo, bet jau negrįš, tyrimas, kuris galėtų būti naudingas visai žmonijai. Tad pagrindo nerimui nėra, nes tyrimas ne vienos tautos naudai vyko, ir jie irgi kviečiami jungtis prie tyrėjų komandos 🙂
Čia nuotraukoje kaip ir Vytis rodoma. Taigi šiais – Vietovardžių metais visų pirmiausiai derėtų iš pagrindų peržiūrėti ir šio vietos veidą (vidą, vaizdą) reiškiančio vardažodžio istoriją, kilmę ir pirminę prasmę. Derėtų sugrąžinti ir iš vartojimo jau išstumtą šio žodžio bendrinę reikšmę.
Apie vietovardžių svarbą išnykusių kaimų istorinės atminties išsaugojimui.
Vykdant Visagino savivaldybės gatvių ir kelių pavadinimų projektą, kelias, vedantis į Magūnų kaimo kapinaites buvo pavadintas Laimės g. Tuo tarpu šalia esanti gatvelė pavadinta Žvaigždžių g. Gal geriau būtų buvę jas sukeisti vietomis? Gal tai klaida, ar nevykęs pokštas? O gal tik atsainus valdininkų požiūris į gatvių pavadinimus?
Visiškai neaišku, kokia koncepcija ar vizija buvo vadovautasi, parenkant sodų bendrijos “Pavasaris”, esančios Magūnų kaimo teritorijoje, gatvių pavadinimus. Gatvių pavadinimai visiškai nesusieti su istoriniais šių vietovių pavadinimais (senaisiais vietovardžiais) ir neatspindi šio regiono etnografinių, socialinių ir kultūrinių ypatumų. Gatvių pavadinimai parinkti taip, tarsi čia būtų neseniai atrasta Naujoji žemė, neturinti jokios istorinės praeities. Dėl naujų gatvių pavadinimų viešo aptarimo su bendruomene taip pat nebuvo (įslaptintas projektas ar taip paprasčiau?).
Esu gimęs ir užaugęs Magūnų kaime, todėl man ypač apmaudu, kad parenkant naujų gatvių pavadinimus, buvo visiškai ignoruojama istorinė šio kaimo praeitis ir istorinis paveldas. Magūnų kaimo istorija siekia senus laikus – daugiau nei 400 metų (žiūr. Romutis Matkevičius (Matusa) “Visagino kraštas ir jo žmonės amžių vilnyse”. Apie šio krašto etnografinius ypatumus daug parašyta knygoje “Gaidės ir Rimšės apylinkės”, yra ir vietinių žmonių prisiminimai. Bet, deja, Magūnų ir kitų kaimų naujojo žemėlapio sudarytojai į tai neatsižvelgė, nors, pradedant šį projekta, viešai buvo skelbta, kad specialistai į tai atsižvelgs. Tokiu būdu Magūnų kaimo istorinė atmintis, kuri galėjo būti išsaugota bent jau gatvių pavadinimuose (nes senasis kaimas jau yra išnykęs), buvo prarasta, o vietoje to atsirado kažkokia nauja kosmopolitinė gyvenvietė be istorinės praeities ir su neaiškia ateitimi.