Lietuva dažniausiai didžiuojasi savo istorijos puslapiais, kuriuos šiandien įnirtingai stengiasi suniekinti Maskvos propaganda. Tačiau paskutinį lietuvių karių bandymą 1944 m. sustabdyti antrąją sovietų okupaciją nutyli ne tik Rusija.
Jo nenori prisiminti nė Lietuvos valdžia. Sedos kautynės sugriauna Kremliaus pasaką, kad prieš 75 metus lietuviai su gėlėmis sutiko „vaduotojus iš hitlerininkų jungo“ raudonarmiečius.
O mūsų politikai bijo dar vieno kaltinimo, kad per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva neva buvo Adolfo Hitlerio sąjungininkė.
Kremlius pralaimėjo
Rugsėjo mėnesį Rusija patyrė keletą skaudžių priešvakarietiško hibridinio karo, kurį Maskva pati ir pradėjo, pralaimėjimų. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre galutinai nusprendė, kad Lietuvos antisovietiniai partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo sąmoningiausia, pilietiškiausia lietuvių tautos dalis, o Raudonoji armija, Kremliaus baudžiamosios struktūros, žudžiusios, įkalinusios, persekiojusios lietuvių patriotus, nusikalto žmoniškumui ir sulaužė tarptautines konvencijas dėl humaniško elgesio su karo belaisviais, sužeistaisiais ir civiliais pabėgėliais iš mūšių zonų.
Europos Parlamentas paragino Rusiją nustoti šlovinti stalinizmą, neiškraipyti Antrojo pasaulinio karo priežasčių, liautis teisinti sovietų žiaurumus Rytų Europoje ir Baltijos šalyse.
Draudžiama istorijos tema
Bet Kremlius atsigriebia, kai Lietuva ima gėdytis savo praeities. Viena iš lietuviškosios istorinės atminties draudžiamų temų – Sedos mūšis. Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai 1944 m. spalio 6 – 7 dienomis netoli Mažeikių r. Sedos miesto stojo į mūšį su puolančia Raudonąja armija. Pasak šviesaus atminimo filosofo, baltų kultūros tyrinėtojo Algirdo Patacko, spalio 7-oji yra viena reikšmingiausių Lietuvos istorijos datų – prieš 75 metus Žemaitijoje Lietuvos kariuomenė atmušinėjo kitos šalies, agresorės Rusijos, tankų puolimą. Dėl to Sedos mūšis skiriasi nuo 1941 m. Birželio sukilimo ir pokario partizanų kovų – tada sovietų okupantams priešinosi pavergta tauta.
Sedos mūšio sukaktį vėl tikriausiai minės vien Šaulių sąjungos Žemaitijos 8-osios rinktinės Mažeikių 801-oji kuopa. Žinomi Vilniaus istorikai nepataria iškilmėse dalyvauti valstybės vadovams – Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai tada buvo užsidėję Feldmütze M43 modelio hitlerininkų kariškas kepures. Nesvarbu, kad ant jų buvo pritvirtinti Vyčio ženkleliai.
„Abramsų“ sulaukėme, „Tigrų“ –ne
Spalį į Lietuvą atvyksta Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų batalionas, per 500 karių. Jie turi atgrasyti Rusiją nuo kėslų pulti Lietuvą. Amerikiečiai atsigabens nemažai sunkiosios karinės technikos: 30 tankų „Abrams“, 25 pėstininkų kovos mašinas „Bradley“. JAV kariai Generolo Silvestro Žukausko kariniame poligone Pabradėje liks iki 2020 metų pavasario.
O Žemaitijoje 1944 m. rudenį įsitvirtinę lietuvių kariai taip ir nesulaukė vokiečių sunkiųjų tankų „Tigrų“ paramos.
Tėvynės apsaugos rinktinė įkurta 1944 m. liepos 29 d. Į Mažeikių r. Pievėnų gyvenvietės kleboniją susirinko buvę vokiečių išformuotos Lietuvos vietinės rinktinės kariai, gintis nuo sovietų diversantų susibūrę Telšių apskrities kaimų savisaugininkai, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono kovotojai, iš Šiaurės Rytų Lietuvos atvykę vyrai. Jie nusprendė dar nesitraukti į miškus, bet nutarė atkurti Lietuvos kariuomenę ir ginti valstybę, kautis petys į petį su vokiečiais, nes priešas buvo bendras.
Laikė „gyvaisiais skydais“
Berlyno paskirtas mūsų pajėgų inspektorius,Vokietijos kariuomenės pulkininkas Helmutas Mederis (Hellmuth Mäder) lietuvius laikė tik „gyvaisiais skydais“. Tėvynės apsaugos rinktinė turėjo pridengti Vermachto dalinius, suteikti jiems laiko persigrupuoti. Mūsiškiai gavo vokiškas uniformas, bet iškart nuardė nuo jų erelius. Rinktinės kariai prisiekdami neminėjo nei Hitlerio, nei Trečiojo reicho.
1944 m. rugsėjo 12 d. Mažeikių alaus daryklos savininkai broliai Alfonsas, Kostas, Napoleonas, Anicetas ir Ildefonsas Šadauskai rinktinei paaukojo 25 tūkst. reichsmarkių. Vėliau A. ir N. Šadauskus sovietai nužudė Sibire.
Vokiečiai pardavė rinktinei prancūziškų šautuvų ir jiems netinkamų vokiškų šovinių. Lietuvos kariai neturėjo pabūklų, kulkosvaidžių, ryšio priemonių. Vokiečiai davė sąjungininkams tik kelis rimtesnius ginklus – prieštankinius granatsvaidžius „pancerfaustus“, paskubomis apmokė jais šaudyti.
„Didžiosios Vokietijos“ likučiai
Į Tėvynės apsaugos rinktinę įstojo apie 6 tūkst. vyrų, tačiau trūko profesionalių karo vadų (tebuvo 112 karininkų). Dauguma karių – nepatyrę 18 – 20 metų jaunuoliai. Per Sedos mūšį rinktinei vadovavo majoras Alfonsas Urbonas. Telšių vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios kunigą Vaclovą Paulauską paskyrė junginio karo kapelionu.
Pirmasis pagal tarpukario Lietuvos kariuomenės statutus sudarytos rinktinės pulkas buvo išdėstytas į rytus ir šiaurę nuo Sedos, vienas antrojo pulko batalionas – į vakarus, prie Barstyčių miestelio.
Už lietuvių įsitaisė elitinės Vermachto motorizuotosios divizijos „Grossdeutschland“ („Didžioji Vokietija“) tankų bataliono likučiai.
Iki paskutinio šovinio
Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija, bet, kai spalio 6 dieną traukėsi pro Sedą, prašomi pasilikti tikino nebeturintys nei sviedinių, nei bombų, nei degalų.
Spalio 7 d. rytą žvalgai iššovė raudonas raketas, apie pietus pasirodė rusų tankai, vėliau už jų – pėstininkai. Kol turėjo šaudmenų, Sedos gynėjai atrėmė pirmąsias atakas, pamušė aštuonis rusų tankus, gerokai praretino raudonarmiečių gretas. Vakarop priešintis pasidarė beviltiška. Žuvo apie šimtas lietuvių karių. Dalis savanorių spalio 10 d. prasiveržė į Klaipėdą ir traukėsi tolyn į Rytų Prūsiją. Daugelis Tėvynės apsaugos rinktinės karių pasiliko gimtinėje ir pasirinko Lietuvos partizanų kelią.
Okupantų nekropolis
Rusai gyrėsi, kad, puldami Sedą, sunaikino 15 priešo šarvuočių, 15 pabūklų, 150 karinių sunkvežimių ir visureigių, paėmė 200 belaisvių. Spalio 8 d. Telšių, Plungės ir Sedos „išvadavimo“ proga Maskvoje į dangų paleista 20 patrankų salvių (kažin, ar šiemet irgi saliutuos?). Po kautynių rusai pasirūpino savo žuvusiaisiais. Dabar Sedos sovietinių karių kapinėse ant 88 betoninių antkapių su granitinėmis memorialinėmis lentelėmis iškaltos 499 raudonarmiečių pavardės. Sedos okupantų kapinės įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą. Į jas veda plytelėmis išklotas kelias. Puošnus paminklas „išvaduotojams“ stovi šalia poeto Vytauto Mačernio (kurį tą pačią 1944 m. spalio 7-ąją Žemaičių Kalvarijoje užmušė atsitiktinė sovietų patrankos sviedinio skeveldra) gimnazijos Liudo Giros (1940 m. uolaus sovietų okupantų talkininko) gatvėje. Mažeikių r. savivaldybės administracijos tokia kaimynystė nestebina?
Kuklūs broliški kapai
Lietuvių kareivių kūnai liko gulėti ant plyno lauko. Vėliau kunigo Motiejaus Vėlučio (žydų gelbėtojo) rūpesčiu žuvusiųjų palaikai buvo palaidoti į bendrą kapą.
Sovietmečiu žuvusiųjų broliški kapai sulyginti su žeme. Šiandien Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapai senosiose Sedos kapinėse – gerokai kuklesni negu sovietų panteonas. Atminimo lentelė prie kapinių tvoros nurodo, kad čia palaidota daugiau nei šimtas Lietuvos karių, tačiau antkapyje surašytos tik 58 pavardės. Kiti žuvusieji – nežinomi.
Ištrynė „Sedos epizodą“
Per 1997 m. Lietuvos Prezidento rinkimus vienas kandidatas, iš JAV atvykęs buvęs aplinkosaugininkas Valdas Adamkus, Sedoje susitikęs su visuomene, rodė į bulvių lauką, kuriame 1944 m. žuvo Tėvynės apsaugos rinktinės kariai, ir pasakojo rinkėjams, kaip, palikęs savo tėvus Vokietijoje ir 1944 m. liepą grįžęs į tėvynę, gynė Lietuvos laisvę nuo sovietinių tankų.
Tačiau tapęs Lietuvos vadovu V. Adamkus praleido „Sedos epizodą“ iš oficialios savo biografijos Prezidento kanceliarijos tinklalapyje. Maskvos propaganda tais laikais, prieš 20 metų, pasauliui skelbė, kad Lietuvos Prezidentas kariavo savo antrosios tėvynės, Amerikos, priešų hitlerininkų pusėje. Buvę žydų getų kaliniai apkaltino V. Adamkų dėl holokausto, nes jo tiesioginis viršininkas buvo Tėvynės apsaugos rinktinės antrojo pulko bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius-Impulėnas, kurį žydai vadino „Minsko mėsininku“. 1962 m. Jungtinės Valstijos atsisakė išduoti sovietams A. Impulevičių, nes majoras įrodė, kad 1941 –1942 metais jo vadovaujami vokiečių pagalbinės policijos vyrai Baltarusijoje saugojo tiltus, kepyklas, geležinkelius nuo sovietų diversantų sprogdinimų.
Šiemet bus kitaip?
Lietuvos Prezidento patarėjai Vakaruose aiškindavo, kad V. Adamkus buvo tik paprastas bataliono štabo vertėjas.
1999 m. rugpjūčio 1 d., 55-ųjų mūšio metinių proga, Sedos aikštėje prie bažnyčios visuomenės suaukotomis lėšomis buvo pastatytas paminklas Tėvynės apsaugos rinktinės kariams. Skulptūrinę kompoziciją pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius. V. Adamkus iškilmėse nepasirodė, nors ir buvo kviečiamas.
Ar uolus V. Adamkaus sekėjas Prezidentas Gitanas Nausėda atvyks į 75-ųjų Sedos mūšio metinių minėjimą?
Kodėl Maskva tyli, tai čia ir arkliui aišku… Bet kodėl oficialus Vilnius “apeina” šitą įvykį? Tai Lietuvos jau vėl nebėr, Lietuva – Rossija vėl?! Graudu… 😪
Ar daug girdime iš savų ir iš ES apie įžūlią RU spec. pajėgų (čėčėnų) „ekskursiją” į Norvegiją? Tylės net tada, jei Kremlius ir Norvegijos, ar Suomijos gabalą atsikąs, kai UA atsikando?
Juk jis aiškiai, kaip sociopatas paauglys specialiai provokuoja.
O jie planuoja, kaip plėsti ryšius su RU?
Žiauru
“Vokiečiai pardavė rinktinei prancūziškų šautuvų ir jiems netinkamų vokiškų šovinių.”
Manipuliacinė rašliava.
Vien tas, kad sąvoka “tarybiniai” pakeista į “rusų” (net ne landsperdinį “sovietų”), jau parodo rašliavos sukurpėjų tikslus.
O sakinys – “Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija, bet, kai spalio 6 dieną traukėsi pro Sedą, prašomi (kieno – “lietuviškųjų partizanų”? MANO PASTABA) pasilikti tikino nebeturintys nei sviedinių, nei bombų, nei degalų.”
PRAŠĖ fašistų PASILIKTI (???) – be tolimesnių komentarų.
??? 🤔
“Didelis Lietuvos didvyriškų mūšių su komunistine Maskva žinovas” Arnoldas Aleksandravičius pamini tik,”nesulaukusį vokiečių Tigrų tankų paramos”, grandiozinį lietuvių mūšį prie Sedos. Aleksandravičius ir kiti patriotai žino, kad Sedos mūšį Kremlius “pralaimėjo”. Po Sedos mūšio neatsigavęs, Kremlius su visais komunistais “kur tik ir kam tik nepralaimėjo”. Aleksandravičius konstatuoja-“Rugsėjo mėnesį Rusija patyrė keletą skaudžių prieš vakarietiško hibridinio karo, kurį Maskva pati ir pradėjo, pralaimėjimų”. Tik gaila, kad Aleksandravičius neparodo visiems kas yra parašyta išverstame lietuviškai Europos žmogaus teisių teismo Strasbūre galutiniame sprendime skirtame” eilinį kartą pralaimėjusiam ir kapituliavusiam” Lietuvai Kremliui. Kiekvienas “tikras tautinis patriotas” turėtų prisiminti ir mūšius su Kremliaus raudonaisiais, kuriuos “kukliai nutyli” Aleksandravičius. Buvo toks Kauno bataliono vadas majoras Impulevičius, kuris karo metais su lietuvių kovotojų batalionu ne vienus metus ir ne viename mūšyje davė prokremliniams raudoniesiems ir ne raudoniesiems garo ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje ir be vokiškų tankų Tigrų pagalbos. Beje, pagal kai kuriuos šaltinius, pas majorą Impulevičių, Hitlerio kovų prieš raudonąją armiją laikais, pasiuntiniu jaunystėje pabuvo ir Adamkus. Gaila, kad lietuvių pergalingų mūšių su Kremliumi “žinovas”, savo straipsnelyje neparašė kiek savo mūšiuose su Kremliaus armija “pamušė rusų tankų, ir sunaikino raudonarmiečių” šiandiena daugiausiai minimas generolas Vėtra su savo divizija. Majoras Alfonsas Urbonas su savo rinktine Sedos mūšyje “Kol turėjo šaudmenų, Sedos gynėjai atrėmė pirmąsias atakas, pamušė aštuonis rusų tankus, gerokai praretino raudonarmiečių gretas. Vakarop priešintis pasidarė beviltiška”… Noreika, būdamas Generolu Vėtra turėjo daug daugiau “praretinti raudonarmiečių gretas ir pamušti daugiau rusų tankų”nei būdamas majoru Urbonas. Jei Arnoldas Aleksandravičius “išgryninus Noreikos mūšių istorinius faktus”, galėtų pasirodyti, kad Noreikai- Generolui Vėtrai atminimo lentos ant bibliotekos sienos yra mikroniškai maža, ir Noreika savo atminimu nusipelno paminklo nelabai daug mažesnio, nei bus pastatytas paminklas Ramanauskui-Vanagui. Po tokių A. Aleksandravičiaus “lietuvių mūšių su Kremliumi istorijos faktų tautinio išgryninimo”, jau begalę kartų Kremliui pralaimėjus Lietuvai visuose frontuose, Kremliaus neliktų nei kvapo, ir ne tik Lietuva, bet ir JAV su visu pasauliu pamirštų, kad Kremlius su visa Maskva realiai kada nors egzistavo.
Oho, koks noefašistinis straipsnelis. Netyčia užėjau šį puslapį, bet žiūriu čia nacių gerbėjų kampelis. 🙂