A. Aleksandravičius. Mūšis, kurį nutyli ir Lietuva, ir Maskva

Lietuva dažniausiai didžiuojasi savo istorijos puslapiais, kuriuos šiandien įnirtingai stengiasi suniekinti Maskvos propaganda. Tačiau paskutinį lietuvių karių bandymą 1944 m. sustabdyti antrąją sovietų okupaciją nutyli ne tik Rusija.

Jo nenori prisiminti nė Lietuvos valdžia. Sedos kautynės sugriauna Kremliaus pasaką, kad prieš 75 metus lietuviai su gėlėmis sutiko „vaduotojus iš hitlerininkų jungo“ raudonarmiečius.

O mūsų politikai bijo dar vieno kaltinimo, kad per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva neva buvo Adolfo Hitlerio sąjungininkė.

Kremlius pralaimėjo

Rugsėjo mėnesį Rusija patyrė keletą skaudžių priešvakarietiško hibridinio karo, kurį Maskva pati ir pradėjo, pralaimėjimų. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre galutinai nusprendė, kad Lietuvos antisovietiniai partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo sąmoningiausia, pilietiškiausia lietuvių tautos dalis, o Raudonoji armija, Kremliaus baudžiamosios struktūros, žudžiusios, įkalinusios, persekiojusios lietuvių patriotus, nusikalto žmoniškumui ir sulaužė tarptautines konvencijas dėl humaniško elgesio su karo belaisviais, sužeistaisiais ir civiliais pabėgėliais iš mūšių zonų.

Europos Parlamentas paragino Rusiją nustoti šlovinti stalinizmą, neiškraipyti Antrojo pasaulinio karo priežasčių, liautis teisinti sovietų žiaurumus Rytų Europoje ir Baltijos šalyse.

Draudžiama istorijos tema

Bet Kremlius atsigriebia, kai Lietuva ima gėdytis savo praeities. Viena iš lietuviškosios istorinės atminties draudžiamų temų – Sedos mūšis. Tėvynės apsaugos rinktinės  savanoriai 1944 m. spalio 6 – 7 dienomis netoli Mažeikių r. Sedos miesto stojo į mūšį su puolančia Raudonąja armija. Pasak šviesaus atminimo filosofo, baltų kultūros tyrinėtojo Algirdo Patacko, spalio 7-oji yra viena reikšmingiausių Lietuvos istorijos datų – prieš 75 metus Žemaitijoje Lietuvos kariuomenė atmušinėjo kitos šalies, agresorės Rusijos, tankų puolimą. Dėl to Sedos mūšis skiriasi nuo 1941 m. Birželio sukilimo ir pokario partizanų kovų – tada sovietų okupantams priešinosi pavergta tauta.

Sedos mūšio sukaktį vėl tikriausiai minės vien Šaulių sąjungos Žemaitijos 8-osios rinktinės Mažeikių 801-oji kuopa. Žinomi Vilniaus istorikai nepataria iškilmėse dalyvauti valstybės vadovams – Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai tada buvo užsidėję Feldmütze M43  modelio hitlerininkų kariškas kepures. Nesvarbu, kad ant jų buvo pritvirtinti Vyčio ženkleliai.

„Abramsų“ sulaukėme, „Tigrų“ –ne

Spalį į Lietuvą atvyksta Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų batalionas, per 500 karių. Jie turi atgrasyti Rusiją nuo kėslų pulti Lietuvą. Amerikiečiai atsigabens nemažai  sunkiosios karinės technikos: 30 tankų „Abrams“, 25 pėstininkų kovos mašinas „Bradley“. JAV kariai Generolo Silvestro Žukausko kariniame poligone Pabradėje liks iki 2020 metų pavasario.

O Žemaitijoje 1944 m. rudenį įsitvirtinę lietuvių kariai taip ir nesulaukė vokiečių sunkiųjų tankų „Tigrų“ paramos.

Tėvynės apsaugos rinktinė įkurta 1944 m. liepos 29 d. Į Mažeikių r. Pievėnų gyvenvietės kleboniją susirinko buvę vokiečių išformuotos Lietuvos vietinės rinktinės kariai, gintis nuo sovietų diversantų susibūrę Telšių apskrities kaimų savisaugininkai, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono kovotojai, iš Šiaurės Rytų Lietuvos atvykę vyrai. Jie nusprendė dar nesitraukti į miškus, bet nutarė atkurti Lietuvos kariuomenę ir ginti valstybę, kautis petys į petį su vokiečiais, nes priešas buvo bendras.

Laikė „gyvaisiais skydais“

Berlyno paskirtas mūsų pajėgų inspektorius,Vokietijos kariuomenės pulkininkas Helmutas Mederis (Hellmuth Mäder) lietuvius laikė tik „gyvaisiais skydais“. Tėvynės apsaugos rinktinė turėjo pridengti Vermachto dalinius, suteikti jiems laiko persigrupuoti. Mūsiškiai gavo vokiškas uniformas, bet iškart nuardė nuo jų erelius. Rinktinės kariai prisiekdami neminėjo nei Hitlerio, nei Trečiojo reicho.

1944 m. rugsėjo 12 d. Mažeikių alaus daryklos savininkai broliai Alfonsas, Kostas, Napoleonas, Anicetas ir Ildefonsas Šadauskai rinktinei paaukojo 25 tūkst. reichsmarkių. Vėliau A. ir N. Šadauskus sovietai nužudė Sibire.

Vokiečiai pardavė rinktinei prancūziškų šautuvų ir jiems netinkamų vokiškų šovinių. Lietuvos kariai neturėjo pabūklų, kulkosvaidžių, ryšio priemonių. Vokiečiai davė sąjungininkams tik kelis rimtesnius ginklus – prieštankinius granatsvaidžius „pancerfaustus“, paskubomis apmokė jais šaudyti.

„Didžiosios Vokietijos“ likučiai

Į Tėvynės apsaugos rinktinę įstojo apie 6 tūkst. vyrų, tačiau trūko profesionalių karo vadų (tebuvo 112 karininkų). Dauguma karių – nepatyrę 18 – 20 metų jaunuoliai. Per Sedos mūšį rinktinei vadovavo majoras Alfonsas Urbonas. Telšių vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios kunigą Vaclovą Paulauską paskyrė junginio karo kapelionu.

Pirmasis pagal tarpukario Lietuvos kariuomenės statutus sudarytos rinktinės pulkas buvo išdėstytas į rytus ir šiaurę nuo Sedos, vienas antrojo pulko batalionas – į vakarus, prie Barstyčių miestelio.

Už lietuvių įsitaisė elitinės Vermachto motorizuotosios divizijos „Grossdeutschland“  („Didžioji Vokietija“) tankų bataliono likučiai.

Iki paskutinio šovinio

Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija, bet, kai spalio 6 dieną traukėsi pro Sedą, prašomi pasilikti tikino nebeturintys nei sviedinių, nei bombų, nei degalų.

Spalio 7 d. rytą žvalgai iššovė raudonas raketas, apie pietus pasirodė rusų tankai, vėliau už jų – pėstininkai. Kol turėjo šaudmenų, Sedos gynėjai atrėmė pirmąsias atakas, pamušė aštuonis rusų tankus, gerokai praretino raudonarmiečių gretas. Vakarop priešintis pasidarė beviltiška. Žuvo apie šimtas lietuvių karių. Dalis savanorių spalio 10 d.  prasiveržė į Klaipėdą ir traukėsi tolyn į Rytų Prūsiją. Daugelis Tėvynės apsaugos rinktinės karių  pasiliko gimtinėje ir pasirinko Lietuvos partizanų kelią.

Okupantų nekropolis

Rusai gyrėsi, kad, puldami Sedą, sunaikino 15 priešo šarvuočių, 15 pabūklų, 150 karinių sunkvežimių ir visureigių, paėmė 200 belaisvių. Spalio 8 d. Telšių, Plungės ir Sedos „išvadavimo“ proga Maskvoje į dangų paleista 20 patrankų salvių (kažin, ar šiemet irgi saliutuos?). Po kautynių rusai pasirūpino savo žuvusiaisiais. Dabar Sedos sovietinių karių kapinėse ant 88 betoninių antkapių su granitinėmis memorialinėmis lentelėmis iškaltos 499 raudonarmiečių pavardės. Sedos okupantų kapinės įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą. Į jas veda plytelėmis išklotas kelias. Puošnus paminklas „išvaduotojams“ stovi šalia poeto Vytauto Mačernio (kurį tą pačią 1944 m. spalio 7-ąją  Žemaičių Kalvarijoje užmušė atsitiktinė sovietų patrankos sviedinio skeveldra) gimnazijos Liudo Giros (1940 m. uolaus sovietų okupantų talkininko) gatvėje. Mažeikių r. savivaldybės administracijos tokia kaimynystė nestebina?

Kuklūs broliški kapai

Lietuvių kareivių kūnai liko gulėti ant plyno lauko. Vėliau kunigo Motiejaus Vėlučio (žydų gelbėtojo) rūpesčiu žuvusiųjų palaikai buvo palaidoti į bendrą kapą.

Sovietmečiu žuvusiųjų broliški kapai sulyginti su žeme. Šiandien Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapai senosiose Sedos kapinėse – gerokai kuklesni negu sovietų panteonas. Atminimo lentelė prie kapinių tvoros nurodo, kad čia palaidota daugiau nei šimtas Lietuvos karių, tačiau antkapyje surašytos tik 58 pavardės. Kiti žuvusieji – nežinomi.

Ištrynė „Sedos epizodą“

Per 1997 m. Lietuvos Prezidento rinkimus vienas kandidatas, iš JAV atvykęs buvęs aplinkosaugininkas Valdas Adamkus, Sedoje susitikęs su visuomene, rodė į bulvių lauką, kuriame 1944 m. žuvo Tėvynės apsaugos rinktinės kariai, ir pasakojo rinkėjams, kaip, palikęs savo tėvus Vokietijoje ir 1944 m. liepą grįžęs į tėvynę, gynė Lietuvos laisvę nuo sovietinių tankų.

Tačiau tapęs Lietuvos vadovu V. Adamkus praleido „Sedos epizodą“ iš oficialios savo biografijos Prezidento kanceliarijos tinklalapyje. Maskvos propaganda tais laikais, prieš 20 metų, pasauliui skelbė, kad Lietuvos Prezidentas kariavo savo antrosios tėvynės, Amerikos, priešų hitlerininkų pusėje. Buvę žydų getų kaliniai apkaltino V. Adamkų dėl holokausto, nes jo tiesioginis viršininkas buvo Tėvynės apsaugos rinktinės antrojo pulko bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius-Impulėnas, kurį žydai vadino „Minsko mėsininku“. 1962 m. Jungtinės Valstijos atsisakė išduoti sovietams A. Impulevičių, nes majoras įrodė, kad 1941 –1942 metais jo vadovaujami vokiečių pagalbinės policijos vyrai Baltarusijoje saugojo tiltus, kepyklas, geležinkelius nuo sovietų diversantų sprogdinimų.

Šiemet bus kitaip?

Lietuvos Prezidento patarėjai Vakaruose aiškindavo, kad V. Adamkus buvo tik paprastas bataliono štabo vertėjas.

1999 m. rugpjūčio 1 d., 55-ųjų mūšio metinių proga, Sedos aikštėje prie bažnyčios  visuomenės suaukotomis lėšomis buvo pastatytas paminklas Tėvynės apsaugos rinktinės kariams. Skulptūrinę kompoziciją pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius. V. Adamkus iškilmėse nepasirodė, nors ir buvo kviečiamas.

Ar uolus V. Adamkaus sekėjas Prezidentas Gitanas Nausėda atvyks į 75-ųjų Sedos mūšio metinių minėjimą?