Lietuvos partizanai kovojo atvirai, o Maskva – kaip Sirijoje

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų  vadas  Adolfas Ramanauskas- Vanagas, kurio gimimo šimtmetį minime kovo 6-ąją, buvo viena ryškiausių ginkluoto antisovietinio 1944–1953 m. pasipriešinimo asmenybių.

Anot istorikų, A. Ramanausko-Vanago vadovaujami mūsų pogrindžio kariai kovojo atvirai – vilkėjo uniformas su trispalviais antsiuvais, nors tai kenkė konspiracijai, veikė partizanų karo lauko teismai.  O sovietai nuslopino pasipriešinimo sąjūdį išdavikų, provokatorių, agentų smogikų rankomis, nužudė  partizanų artimuosius ir į Sibirą  ištrėmė pagrindinius laisvės kovotojų rėmėjus – lietuvių ūkininkus.

Kaip du vandens lašai

Net kai kurie Lietuvos humanitarinių mokslų daktarai teigia, kad partizanų  kova turėjo ir tamsiųjų pusių.  „Ūkininko patarėjas“ paprašė partizaninio karo ekspertų palyginti mūsų partizanų taktiką su   būdais, kuriais Maskva malšino antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą.

Pasak  analitikų,   sovietų taktika pokario Lietuvoje labai primena  dabartinius Rusijos  veiksmus Sirijoje, o Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiajai  žvalgybos valdybai (GRU) tiesiogiai pavaldi atsargos papulkininkio Dmitrijaus Utkino vadovaujama   vadinamoji   privati karinė kompanija „Vagnerio grupė“ (garsusis vokiečių kompozitorius romantikas Richardas Vagneris tikriausiai dėl tokios „garbės“ kape vartosi), 2014 m. pavasarį atplėšusi Krymą nuo Ukrainos, po kelių mėnesių  Donbase numušusi Ukrainos transportinį lėktuvą  ir atakavusi  oro uostus, paskui Kremliaus permesta į Siriją padėti prorusiškam diktatoriui Bašarui al Asadui,   kaip  du vandens  lašai panaši į nelemtai pagarsėjusius  „sokolovininkus“, NKVD-MVD majoro Aleksejaus Sokolovo  išmuštruotus smogikus, kurie, perrengti nukautų  partizanų uniformomis, neva Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio  vardu 1946–1953 m.   žudė mūsų kaimo žmones.

Karine jėga nepalaužė

„Analizuojant  bet kurį  karą pirmiausia ir svarbiausia – nustatyti, kokių tikslų siekia kovojančios pusės. Mūsų partizanai kovėsi dėl Lietuvos laisvės.  Iš pradžių, 1944 – 1946 m.,  drąsiai stodavo į atvirus mūšius su Raudonąja armija, sovietų vidaus kariuomene. Vėliau, kai suvokė, kad jėgos nelygios, perėjo prie bunkerinės pasipriešinimo taktikos.  Sovietai buvo okupantai, stengęsi  galutinai įgyvendinti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius papildomus protokolus –  įtvirtinti  1940 m. prasidėjusią Lietuvos aneksiją  ir visiškai, neatšaukiamai sovietizuoti, įtraukti į Rusijos įtakos sferą mūsų kraštą. Iš pradžių Maskva buvo paskleidusi  ideologinę dūmų uždangą (skirtą daugiausia  Vakarų kairiesiems politikams – red. past.) – neva Lietuvoje vyksta „klasių kova“, Maskvos apginkluoti, iš vietinių komunistų ir komjaunuolių sudaryti NKVD-MGB „naikintojų“ batalionai gina liaudį nuo nepribaigtų hitlerininkų, išnaudotojų, iš kurių sovietų valdžia atėmė turtus ir išdalijo buvusiems jų tarnams. Bet Kremlius greitai suprato, kad karine jėga mūsų partizanų sąjūdžio nepalauš, todėl  pradėjo sprogdinti jį iš vidaus“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkė dr.  Aušra Jurevičiūtė.

Pasak istorikės, partizanai gana ilgai naiviai tikėjo, kad rusai kariaus garbingai, laikysis tarptautinių konvencijų. „Tik per paskutinį kovos etapą partizanai pasidarė budresni, išaiškino ir nubaudė ne vieną į jų gretas įsitrynusį rusų agentą“, – tvirtino  A. Jurevičiūtė.

Negailestinga kova

Partizanų kritikai Lietuvoje  ir Maskvos propaganda  būtinai primena svarbiausius lietuvių laisvės kovotojų nusikaltimus žmoniškumui –  1947 m.  lapkričio 16-osios naktį Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vyrai Vilkaviškio r.  Opšrūtų kaime per kautynes nušovė 36  rusų valstiečius, apsigyvenusius ištremtų į Sibirą  lietuvių ir repatrijavusių į Vokietiją vokiečių ūkiuose, o 1949 m. gegužės 1-osios išvakarėse Algimanto apygardos partizanai dvylikos kilogramų  120 mm minosvaidžio mina susprogdino Šimonių miestelio (Kupiškio r.) kultūros namų salę, žuvo šešiolika komjaunuolių, dar trylika buvo sunkiai sužeista.

Tačiau kaltintojai paprastai užmiršta paminėti, kad Opšrūtų kolonistai buvo iki dantų apsiginklavę sovietų vidaus reikalų ministerijos parūpintais pistoletais, šautuvais, granatomis, net lengvaisiais kulkosvaidžiais, o Šimonių komjaunuolius partizanai ne kartą įspėjo nerengti „gegužinių“  orgijų su Stalino portretais tuo metu, kai visa apylinkė gedėjo dėl didžiosios 1949 m. kovo tremties, kurią sovietų represinės struktūros, tarsi pasityčiodamos iš nelaimingų  gyvuliniais vagonais į Rusijos gilumą išvežtų žmonių,   poetiškai pavadino „Bangų mūša“.

„Tai buvo negailestinga kova, pareikalavusi daugybės aukų. Negalima ir neįmanoma jos vertinti  vien tik šių laikų požiūriu, pro tolerancijos prizmę“, – pabrėžė istorikė.

Dabar galvoja apie pinigus

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neigia, kad Sirijoje ir Ukrainoje kariauja rusų samdiniai.  Anksčiau Kremlius neprisipažino, kad  Baltijos jūros dugnu  į Vokietiją tiesiamą dujotiekį „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“)  saugojo  privati Rusijos kompanijos „Gazprom“ armija. Rusija iki šiol išsisukinėja, kad  nešvariai kovojo Lietuvoje 1949 m., ir apsimeta nesiuntusi jokio majoro A. Sokolovo sukurti mūsų krašte provokatorių tinklo ir tyčiotis iš nužudytų partizanų palaikų. Net paminklų savo kareiviams, kuriuos sunaikino mūsų partizanai, stengėsi nestatyti. Žinomas tik vienas, netoli Trakų r. Onuškio miestelio, ten 1948 m. spalio 27 d. partizanai surengė pasalą ir sunaikino  du sovietų kariuomenės leitenantus, vieną jaunesnįjį leitenantą, vieną  seržantą, keturis  jaunesniuosius seržantus, du grandinius ir šešis eilinius kareivius.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojos  A. Jurevičiūtės nuomone,  rusų elgesys  Sirijoje 2017 m. ir Lietuvoje prieš  70 metų – panašus, nors, aišku, karai skirtingi. Anot istorikės, Sirijoje rusams svarbiausia pinigai, jokios ideologijos ten neliko nė kvapo. Tačiau ir rusų kareivių  bei  „naikintojų“  apsupti Lietuvos partizanai prieš  nusišaudami ar susisprogdindami bunkeriuose ne tik sudegindavo svarbius dokumentus, bet ir sudaužydavo, sugadindavo  vertingiausius daiktus, supjaustydavo savo batus, kad jais vėliau negalėtų avėti okupantų parankiniai.

Stengėsi atitikti tarptautinius standartus

„Lietuvos partizanams  teko kovoti ne tik su gerokai galingesniu, bet ir absoliučiai nesilaikiusiu garbingo  karo papročių, jokių moralės principų  nepripažinusiu priešu. Mūsų partizanai stengėsi ir išoriškai, ir struktūriškai atitikti  tarptautinį  „kombatanto“ (teisėto ginkluoto išsivadavimo judėjimo  nario) apibūdinimą.  Kariniu požiūriu  mūsiškiai dėl to sau apsunkino gyvenimą“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino  Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros dėstytojas   dr. Norbertas Černiauskas, kurio mokslinių interesų  sritis –  Lietuvos partizanų karas 1944–1953 metais.

N. Černiausko manymu, užuot veikę pagal paprastą daugelio pasaulinių pasipriešinimo sąjūdžių schemą „Smok ir bėk“, Lietuvos partizanai daug jėgų išeikvojo kurdami savo organizacijos statutus, karinius ir politinius padalinius, leisdami pogrindžio spaudą.

Amerikiečių nesulaukė

„Turime nulenkti galvas prieš tuos  narsius  vyrus ir moteris, kuriems pavyko suburti ne tik galingus, disciplinuotus ginkluotus būrius, bet ir prisiimti  atsakomybę atkurti nepriklausomą,  demokratinę Lietuvos valstybę, kuri garantuotų  lygias teises  visiems savo  piliečiams ir socialinę globą silpniesiems  visuomenės sluoksniams“, – tikino Vilniaus universiteto dėstytojas, viešosios įstaigos „Trakinių partizanai“ direktorius N. Černiauskas.

Šių metų vasario 7 d.  amerikiečių naikintuvai ir kariniai sraigtasparniai raketomis „oras-žemė“ daug rusų samdinių tankų Sirijoje  pavertė metalo laužu, nukovė apie 200 „vagnerininkų“. Deja, anot N. Černiausko,  „Amerikos balsas“ radijo  laidas lietuvių kalba transliuoti pradėjo tik 1951 m., kai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jau buvo beveik užgesęs.

Melo ir šmeižto taktika

2018-ieji  Lietuvoje paskelbti  A.Ramanausko – Vanago metais. Pernai  pakartotinai išleistas jo  prisiminimų dvitomis „Partizanų  gretose“.  A. Ramanauskas – Vanagas rašė: „Priešas buvo ne tik nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių patirtį, kaip slopinti  pasipriešinimą, kylantį savos valstybės viduje (tikra tiesa, enkavėdistas A. Sokolovas trečiajame dešimtmetyje malšino Rusijos „buožių“ maištus – red. past.).  Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina. Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums, nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad visa  tai įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok,— vis kas nors prilips.“  Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais.“

Iš niekur pagalbos negavo

„Tikras stebuklas, kad mūsų partizanams tiek metų organizuotomis formomis pavyko atsilaikyti prieš tokią baisią karo ir represijų  mašiną. Lietuvos  gamta, kraštovaizdis, visiškai  nepalankūs ginkluotam pogrindiniam pasipriešinimui. Laisvės kovotojai negaudavo ginklų, šaudmenų ir amunicijos, turėjo verstis senkančiomis, nuo Antrojo pasaulinio karo likusiomis atsargomis ir  iš sovietų atimtais trofėjais (iš amerikiečių žvalgybos lėktuvo virš Lietuvos  1950 m. išmestos radijo stotys ir ginklai, deja, atiteko rusams– red.past.).Pietryčių Lietuvoje kurį laiką bazavosi „konkuruojanti firma“ – lenkų „Armija krajova“. Žinoma, ir kvaila sovietų režimo politika (prievartinė kolektyvizacija, tremtys) nuteikė mūsų tautą prieš Maskvą, skatino dar atkakliau  kovoti su okupantais.  Visiškai akivaizdu, kad   Rusijos samdinių specialiosios grupės Sirijoje laikosi  tų pačių metodų, kuriuos  enkavėdistai naudojo  po Antrojo pasaulio karo naikindami lietuvių ir ukrainiečių partizanus“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Kauno tvirtovės parko direktorius, prof. dr. Valdas Rakutis.