Vilniuje, rugsėjo 5 dieną, Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje pastangomis, įvyks „Antrasis tarptautinis apskritojo stalo posėdis, skirtas 650-ojo Mėlynųjų Vandenų mūšio minėjimo pasiruošimui“.
Apskritojo stalo tikslas – suburti ekspertus, valstybines struktūras ir kitus potencialius Ukrainos ir Lietuvos dalyvius, konstruktyviam bendravimui kurti, ir numatyti tolimesnes bendradarbiavimo kryptis minint 650-ąsias Mėlynųjų Vandenų mūšio metines. Viena iš svarbiausių apskritojo stalo sudėtinių dalių – šio minėjimo pozicionavimas, kaip tarptautinių santykių ir bendrų projektų realizavimas, panaudojant Rytų Europos valstybių paveldo, pavyzdį.
Mėlynųjų vandenų mūšis įvyko 1362 metais prie Siniuchos upės netoli Mėlynųjų Vandenų pilies, vykęs tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo lietuvių-rusų kariuomenės ir Trijų mongolų-totorių ordų valdovų, Podolėje. Susivienijus lietuviams, ukrainiečiams ir baltarusiams, galinga Aukso Ordos kariuomenė patyrė triuškinantį pralaimėjimą.
Mūšio reikšmė prilyginama Buvino mūšiui (1214 m.), laikomu vieningos Prancūzijos ir prancūzų tautos gimimo simboliu, flamandų tautai simboliniam „auksinių pentinų“ mūšiui prie Kortreiko (1302 m.) ir žinomam Kulikovo mūšiui (1380 m.).
Po pergalės 1362 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribos jau buvo nuo Juodosios jūros regiono iki Dniepro ir Pietinio Bugo žemupio, prie Dniepro – iki pat jo krantų. Vyko įsitvirtinimas naujose žemėse: Kijeve, Volynėje, didelėje Podolės ir Černigovo-Seversko dalyje, kurios atsidūrė Lietuvos kunigaikščių valdžioje.
Kultūriniame-istoriniame kontekste šis mūšis turėjo epochinę reikšmę visai Rytų Europai. Naujai prijungtų žemių ribos suformavo Rytų ir Vakarų „Didžiają sieną“, tarnavusią kaip buferinė zona tarp dviejų civilizacijų.
Prijungusi prie savo valdų Pietvakarių ir Vakarų Rusiją, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo milžiniška daugiatautine ir daugiakultūre valstybe, didžiausia tuometinėje Europoje. Tai davė impulsą ne tik Rusijos integracinei politikai, bet ir šių žemių geopolitiškam perorientavimui iš Rytų į Vakarus.
Mėlynųjų Vandenų mūšis pakeitė Europos istoriją ir sukūrė milžinišką valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, du šimtečius lėmusią didžiulių Rytų Europos teritorijų istorinę raidą.
2012 metais Mėlynųjų Vandenų mūšiui sukanka 650 metų. „TTI Club Crystal Lotus WZV“ kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje 2011-2012 metais vykdo projektą – „605-osios Mėlynųjų Vandenų mūšio metinės”. Minint epochinio Rytų Europos valstybių istorinio įvykio jubiliejų, projektas apjungia ne tik valstybines struktūras, įvairių sričių ekspertus, mokslo institucijas, visuomenines organizacijas, bet ir Lietuvos ir Ukrainos turistinės sferos atstovus.
Na na na, reikėtų ”atrišti” visą šitą painiavą. Nežinau net kam adresuoti priekaištus dėl visos šitos ”makalynės”, nes niekas nepasirašo. Taigi, vienam sakiny “Algirdo lietuvių – rusų kariuomenės” ir tuoj sekančiam sakiny “Susivienijus lietuviams ukrainiečiams ir baltarusiams…” Save gerbiantis ALKAS.LT turėtų netalpinti panašios “rašliavos”. Algirdo vedama pagoniškoji Lietuva čia pasirodo nubrėžia Vakarų Civilizacijos ribas…Paistalai kažkokie, ir 1362 metais kokie dar baltarusiai? Čia kokia nors valstybė Baltarusija tais laikais? Tai gal tada paieškokim baltarusių tautos tada… su kunigaikščiu Aliaksandru pavyzdziui… Ot juokdariai, prajuokinot senį.
Štai čia jūs labai teisus. Spaudžiu dešinę.
Kokie ten dar baltarusiai? Tokių, dar ir mintyse nebuvo.
Jokios Rusijos tuo metu nebuvo, net Maskvos kunigaikštystės dar nebuvo, o buvo Kijevo Rusia, kuri buvo užkariauta mongolų. LDK Algirdas išvadavo Kijevo Rusia iš mongolų, o svarbiausia šis mūšis išgelbėjo Centrinę Europą bei V.Europą nuo mongolų antplūdžio. Jei ne šis lietuvių ir gudų laimėtas mūšis tai mongolai būtų pasiekę net Prancūzją, kaip hunai 5 a., kur buvo sumušti. Gėda dėl istorijos iškraipymo. Negalima dabarties perkelti į tuos laikus ir vadinti Rusija, Baltarusija, kurių tįuomet nebuvo. Iš viso Lietuviams netinka vadinti Maskvos primesto pavadinimo Baltarusija, mes žinome šią šalį kaip Gudija, o jei dabartyje, tai vistiek reikia vadinti Baltarusia.
Jokių gudų tautos niekada nebuvo (smulkiau diskusija Baranausko tinklapyje). Žodis gudas lietuviuose reiškia kitokį, t.y. svetimą. Netgi istorikai įrodinėja, kad gudais lietuviai vadino ir gotus, kurių pavadinimą senovėje rašydavo gutha, guthones ir pan.
Jokios Rusijos irgi niekada nebuvo ir nėra – ne be reikalo seniau tą valstybę vadina Rasieja, nes jos pavadinimas yra ne Rusija (kaip turėtų būti, jei būtų nuo žodžio rusas), o Rossija, kurią kadaise vadino Maskvos valstybe, o jos žmones – maskoliais. 🙂
Baltarusija atsirado tik Stalino laike, įkūrus tokį valstybinį darinį TSRS sudėtyje (Lietuva tada irgi buvo tokia valstybė, nors ir priklausoma). Baltarusių pavadinimas (baltasis rusas) gali būti kilęs iš to, kad didelė dalis jų – iš rusifikuotų baltų. Nežinia kaip ten tiksliai buvo su pavadinimo kilme, bet, kad ten kadaise gyveno baltai, tai yra žinoma.
Lotyniškai- getai, ispaniškai -godos, lietuviškai – gudai, vokiškai – gotai, o dabar visi jie vadinami baltai. Po stačiatikių krikščionybės įvedimo šiek tiek asimiliuoti baltai – gudai naudojo religinę pravoslavų kalbą, vėliau, kad atimti iš LDK šiuos gudus Maskva pradėjo vadinti Belarus. Autochtonai bltarusiai yra asimiliuoti baltai. Gudų neigimas tarp lietuvių atsiradęs tada, kai jie tapo stačiatikiais, o lietuviai ir žemaičiai dar 250 metų prisilaikė senos baltų kultūros, tada atsirado posakis: “lietuvi mylėk žemaitį, o muški gudą, kaip šunį rudą”
Ar esi girdėjęs Baltąją, Juodąją, Raudonąją rusias?
Įdomumo dėlei, gal dar girdėjai kur tuomet Rusia buvo?
Nemaišyk Rusios su Rasieja, kuri yra nuo pat pradžių daugiatautė valstybė, vienijama rusakalbiškos kultūros.
Pasakoji Statkutės teoriją, bet ji šioje vietoje nėra teisi, nes žodis gud’as yra indoeuropietiškos kilmės bei paplitęs visoje Europoje ir net Indijoje (visur, kur buvo indoeuropiečių laukas), o lietuviuose gudas reiškia kitokį, t.y. svetimą.
Baltai neturėjo pavadinimo, kada jau išindoeuropėję kiti buvo vadinami keltais, germanais ar slavais (pavadinimai kyla, dažniausiai, iš noro kaip tai pažymėti išsiskyrusius iš bendros masės), todėl, kad iš jų, “baltų”, ir išėjo tie kiti (apie tai, kad slavai, pvz., yra iš pakraštinių “baltų”, teigia iškilūs mokslininkai Toporovas ir kt.).
Taigi “baltai” – tai dar neišindoeuropėję (nes jų kalba iki šiol yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei) ar mažiausiai pasikeitę, mažiausiai nutolę nuo indoeuropietiškų šaknų.
Dabar dar norėčiau keletą žodelių parašyt apie Ukrainą (Okraina slaviškai reiškia galą, kraštą). Dalis šiandieninės Okrainos dar ir šiandien vadinama Galicija (baltiškas pavadinimas). Dėliojant chronologine tvarka Galicija jau buvo, kai nebuvo dar pačios Okrainos. Labai panašu į tai, kad galindų Galicijai slavėjant pavadinimas taip pat buvo išverstas į slavišką Okrainą. Pagal esmę ir prasmę tai tas pats žodis. Kita dalis teritorijos “pasilaikė” senajį baltišką pavadinimą iki šių dienų… Tik hipotezė.
Dabar grįšiu prie straipsnio: autorius (kas jis ar ji bebūtų) tėškia “faktą” kad vyko “įsitvirtinimas naujose žemėse: Kijeve, Volynėje, Podolėje…” Tačiau baltų ten gyventa dar iki susiformuojant slavams….(berods Gimbutienės archeologinių faktų niekas nepaneigė, Statkutės – Rosales -taip pat) O kur dar hidronimai, vietovardžiai ir t.t. Derėtų nepamiršti, kad 1362 m. alkai dar buvo, aukurai dar rūko o senų išminčių atmintis siekė gerokai ankstesnius laikus negu galim šiandien “išskaityt” vikipedijoj. Taigi autoriaus “faktui” apie naujas žemes tėkšiu priešingą faktą: Algirdas kaip dera kovėsi už protėvių gyventas žemes ir į jas grįžo.
Labai panašu kad kunigaikštis Algirdas, beje broliškai Kęstučio padedamas, ne “lindo ne į savo reikalus” prie Juodmarių, bet kaip dera tikram valdovui, rūpinosi kraujo broliais, Protėvių žeme.
Tikiuosi, mūsų atstovai dirbdami bendroje komisijoje su galindų palikuonimis, to nepamirš.
sveiki gentainiai, kad lietuvos istorija iskraipyta aisku senai mes darom ta patys o rusai dadeda, kol issiaiskinsim tai pamirsim kas buvo, nes musu istorikai vieningos nuomones neturi, taigi belieka remtis senoves islikuseis rastais, nes tarybinese knygutese tiesos mazai. pvz. ar daug zinome apie sofija vytautaite kuri sedejo maskvos soste ir dave rusams tris carus, bandau rasti daugiau informacijos apie ja bet sekasi sunkiai,o rusu istorikai labai nenori to prisimint lyg tokio zmogaus ir nebuvo, taciau juk tai istorinis faktas ir sedejo ji maskvos soste ne metus ir ne du, taigi ka manote gentainiai? juk kaip ten bebutu, bet tai ir musu ir rusu bendra istorija ir sofijai, vytauto dukrai turi buti pastatytas paminklas ir nebetkur, o tiesiai pries kremliu! rasykit!
Apie Sofija galima rast rusu istorikų disertaciju tik gerai “paguglinus”. Taciau ne tame esmė. Nebukim tokie pikti dėl sąvokų – ” baltarusiai ar rusai”. Šiuolaikiniam, nutautėjusiam, savo istorijos nezinanciam tautieciui sunku bus susigaudyti, kad dabartiniai baltarusiai buvo aukštaičiai, o prie Okos, Protvos, Maskvos srity gyveno galindai. O iki galindų baltiškai kalbancios gentys…. Štai ir klausimas – iš kur atsirado rusai???? Gal todėl Vytautaitė ten ne taip jau ir blogai tvarkėsi? Jo… Spragos istorijoje – lyg bedugnės. Gal kada nors užlopysim…
Įdomu, kodėl iki šiol sekame mums primesta propagandine antilietuviška slaviška “tradicija” – vadinti Lietuvos Valstybės – didžiausios to meto Europos imperijos, užėmusios daugiau kaip milijoną kvadratinių kilometrų – valdovus slavišku-normanišku titulu, kuris laikui bėgant prarado savo pirminę prasmę “visų valdovų valdovas” ir virto kokio nors mažyčio Liuksemburgo “didžiojo kunigaikščio” analogu?
Algirdas buvo Lietuvos Imperijos imperatorius, ir tai oficialiai pripažino kitos to meto svarbiausios Europos imperijos – Bizantijos – imperatorius, savo laiškuose vadindamas Algirdą tuo pačiu titulu “basileos”, kaip buvo vadinami ir pačios Bizantijos imperijos valdovai – imperatoriai bazilevsai.
Plačiau čia:
13-18 amžiuose Lietuva buvo Karalystė, o nuo 14 amžiaus – ir Didžioji Lietuvos Imperija!!!
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=10&t=4853