Jonas Vaitkus prisnūdusią visuomenę žada supurtyti ypatingu spektakliu (video, nuotraukos)

Rugsėjo 20-21 d. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) pradės jau 74-osius savo kūrybinius metus. Tą dieną pirmą kartą bus parodytas naujas Jono Vaitkaus spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“, šiuolaikiškai permąstantis chrestomatinės rusų ir pasaulio literatūros asmenybės, rusų poeto futuristo Vladimiro Majakovskio gyvenimą ir kūrybą. Tai bus pirmas iš penkių šiemet į teatro sceną įžengsiančių premjerinių spektaklių, sukurtų pagal klasiką ir šiuolaikines pjeses.

Naujų kūrybinių teatro metų pradžią paskelbusi LRDT vadovė Olga Polevikova neabejoja sėkme ir dar didesniu žiūrovų susidomėjimu, kurio netrūko ankstesniųjų metų spektakliams.

„Šį sezoną pradedame labai galingai – režisieriaus J. Vaitkaus spektaklio „Tryliktas apaštalas“ premjera. O šio sezono mūsų sumanymas – teatro repertuare klasikos pastatymus supinti kartu su šiuolaikine drama, kurios šiaip teatruose nėra daug, o ir mūsų teatre šiuolaikinė pjesės dramaturgija yra labai dažnai priimama skeptiškai. Stengsimės šiuolaikines pjeses pristatyti taip įdomiai, kad žiūrovai jas priimtų ir šiuolaikinė dramaturgija taptų stipri, rimta mūsų repertuaro dalis“, – sakė teatro vadovė O. Polevikova naujiesiems teatro kūrybiniams metams pristatyti skirtoje spaudos konferencijoje.

Savo naujuoju spektakliu „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ režisierius J. Vaitkus siekia šiuolaikiniam žiūrovui priminti prigimtinį tiesos, teisingumo poreikį, supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę. Būsimo spektaklio žanrą režisierius apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą ankstyvosios didžiojo lyriko, rusų ir pasaulinės literatūros klasiko V. Majakovskio (1893–1930) poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“ (1913), bei dviejų poemų: „Debesis su kelnėmis“ (1914), „Fleita – nugarkaulis“ (1915). Simboliška, kad didžiojo poeto kūryba į LRDT sceną grįžta daugiau nei po 50 metų. V. Majakovskio „Blakę“ šiame teatre yra pastatęs režisierius Leonidas Lurje – 1962 m.

Pasak J. Vaitkaus, šiuolaikinis teatras yra atsidūręs aklavietėje, skerskelyje. „Galvojama, ar jis išvis reikalingas ir koks jis reikalingas. Ar muziejai reikalingi? Gal tikrai nuskandinti, išnaikinti, teatro pastatus perleisti kokioms klubinėm nuomojamom organizacijom? Tokių atgarsių yra visur, nežinoma ką daryti su pustuščiais akademiniais, dramos teatrais. Teatro žmonėms yra apie ką pagalvoti, – pristatydamas būsimą spektaklį svarstė J. Vaitkus.

Režisierius J. Vaitkus sakė, kad ir V. Majakovskis savo gyvenime sprendė ir mūsų laikams svarbius klausimus. „Majakovskio laikmetis, gyvenimas ir aistra priartina mus iki jo situacijos, o tos problemos yra tokios akivaizdžiai matomos girdimos ir jaučiamos visur. Taigi nematau reikalo atskleisti kokių nors ypatingų naujovių arba kaip nors suaktualinti šią medžiagą. Ji ganėtinai aktuali tiek kūrėjo, tiek kūrybos, tiek meno vietos visuomenėje prasme. Man buvo įdomu surasti tas sąšaukas, ir džiugu, kad ir aktoriai tą suranda“, – sakė J. Vaitkus.

Gilinantis į V. Majakovskio kūrybą, pasak režisieriaus, galima suprasti, koks iš tiesų turi būti kūrėjas.  „Sklandė mitas, kad aktorius turi dirbti savo darbą ir nesikišti į politiką. Kaip tik priešingai – kaip žmogus nugyvena savo gyvenimą, tokią ir kūrybą jis turi. Negalima atskirti kūrėjo nuo žmogaus, nors tai bandoma daryti.

Jeigu įdėmiai skaitai V. Majakovskio kūrybą, matai, kad tai vienoje, tai kitoje vietoje praplyšta tie tikrieji, nuoširdūs, žmogiški jo jausmai visa kam – ir santykiui į save, ir santykiui į kūrėjus, aplink jį gyvenančius, ir santykiui į valstybę, į valdininkiją visą, į tą baisų terorą, kuris pradeda kilti visuomenėje. Toks galingas įsiveržimas pradinis – kaip revoliucijos šauklio, netgi apaštalo, iki tokio bezdalo kelnėse. Jis suprato savo tragizmą. Jo sąžinė, nuoširdumas, nepalenkiamumas jį ir visapusiškai sulaužė. Jis nerado kito kelio, kaip tik save eliminuoti iš gyvenimo.

Todėl pirmoji spektaklio dalis bus sausa, asketiška, paskutinis atsisveikinimo koncertas, kur jį ten apdoroja, sudoroja ir kur jis pravirksta ir sako: „mane pervažiavo laiko traukinys“, ar kaip jis ten pavadino… ir  antroji – pabandymas futuristinėje manieroje praeit jo kelią per keturis Majakovskius. Kadangi jie labai skirtingi, jie tilpo jame viename, ir jie visi aišku žūsta, kadangi nusišauna, tai jo vidiniai aš: jaunas poetas, nuoširdus, revoliucijos šauklys, kuriam nuplėšiami antpečiai, geležinis, tarsi įkalintas į kažkokį rėmą, pareigą, ir bedievis, kuris supainiojo Mariją su moterim ir Kristų dar su kažkokiu žmogumi…“ – pasakojo J. Vaitkus.

Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuriantis dailininkas Jonas Arčikauskas sakė, kad dabartinis LRDT pastatas yra geriausias erdvės, scenos ir žiūrovų salės santykio ir proporcijų  prasme, išsiskiriantis puikia akustika, todėl jam malonu čia kurti jau trečią spektaklį, kurį režisuoja J. Vaitkus.

„Majakovskis yra tikrai rimtas kūrėjas, o jį analizuoti labai svarbu kaip asmenybę, menininką, įsivėlusį į politinius perversmus ir suniokotą kaip žmogų ir poetą. Mano sukurtus kostiumus aktoriai labai gerai priėmė, nors pradžioje ir buvo kiek nusigandę“, – juokavo J. Arčikauskas.

Spektaklio muzikos ir vaizdo projekcijų autorius – ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Šymko, choreografiją kuria Pavelas Fokinas. Spektaklyje dviem sudėtimis vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, o scenoje žiūrovai pamatys net keturis skirtingus Majakovskius ir dvylika jo nuotakų!

V.Majakovskio didžiausios gyvenimo meilės Lilijos Brik vaidmenį kurianti aktorė Aleksandra Metalnikova sako patyrusi didelį stresą, kai gavo šį vaidmenį. „Tai iš tikrųjų labai sudėtingas vaidmuo, Lilija Brik buvo sudėtinga moteris. Jei man reiktų kurti jos dokumentinę versiją, gal būtų paprasčiau, negu jos futuristinis vaizdas.

Ta moteris turėjo tokią energetiką ir galią, kad buvo visiškai užvaldžiusi vyrus, nors nebuvo nei labai graži ar išvaizdi. Kankindama Majakovskį, ji buvo įsitikinusi, kad iš tos kančios ir gimsta geriausios jo eilės. Tai buvo viena pirmųjų moterų, prabilusių apie laisvę meilei, teigusi, kad nereikia apsiriboti vienu žmogumi. V. Majakovskis tarsi priėmė šį dalyką, bet kita vertus, jis norėjo turėti Liliją tik sau ir nesidalyti ja su kitais vyrais. Tai jį kankino“, – sakė fatališką moterį įkūnijanti A. Metalnikova.

Poeto – paprasto jaunuolio vaidmenį kuriantis Valentinas Novopolskis, pasak režisieriaus, galėtų suvaidinti visus Majakovskio įvaizdžius. Aktorius sako, kad jam labai įdomus šis vaidmuo, o pažintis su Majakovskiu jam kažkada ir prasidėjo būtent nuo šio poeto meilės eilėraščių, kuriuose atsiskleidžia visos meilės ir pavydo spalvos, neįtikėtinas operavimas žodžiais, pasiekiančiais pačią širdį.

Poetą – geležinį, pirmoje spektaklio dalyje akis į akį susiduriantį su provokuojančia minia, spektaklyje vaidins Valentinas Krulikovskis. Aktorius sako norintis, kad tai būtų ne paskutinis spektaklis, kuriamas šios kūrybinės grupės. „Pavydžiu pats sau ir savo kolegoms, dirbantiems su tokiais žmonėmis, tai tikrai neeilinis spektaklis ir J. Vaitkaus biografijoje. Spektaklis tikrai „veža“, labai geros emocijos jame vaidinant net ir tokį nelengvą personažą“, – neabejoja V. Krulikovskis.

Premjerinis spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ žiūrovus kvies ir rugsėjo 21 d.  Jis bus dviejų dalių su žaidybine pertrauka, kurioje žiūrovų lauks staigmenos.

Netrukus po pirmojo šio kūrybinių metų spektaklio spalio 11 d. LRDT Mažojoje salėje žiūrovų lauks dar viena naujiena – premjera „Mirusios sielos. Skaitant Gogolį“. Šio pastatymo pagal rusų klasiko kūrybą režisierius, inscenizacijos autorius – Aleksandras Marčenka, o vaidins mūsų teatro grandai Tatjana Genzel, Aleksandras Agarkovas ir Jurijus Ščiuckis.

Iki Naujųjų metų LRDT Didžiojoje salėje pasirodys ypatinga premjera – Stiveno Sondheimo (Stephen Sondheim) miuziklas „Į mišką“ („Into The Woods“), užkariavęs Brodvėjaus scenas, pagal jį neseniai buvo pastatytas ir filmas su garsiomis kino žvaigždėmis. Daug Lietuvos scenos žvaigždžių žėrės ir Viliaus Malinausko režisuotame miuzikle, kuriam daugybę įspūdingų kostiumų kuria dailininkė  Jolanta Rimkutė.

Kitų metų pirmojo pusmečio planuose – rygietės režisierės Laros Surkovos spektaklis „Kalnelis“ pagal pjesę, kurią išrinko žiūrovai iš trijų vasarą teatre parodytų eskizų. Kitų metų pavasarį bus parodytas taliniečio Filipo Losio spektaklis pagal geriausia šių metų pjese pripažintą Michailo Durnenkovo „Utopiją“, pelniusią aukščiausią Rusijos teatro „Auksinės kaukės“ apdovanojimą.

Šiuos LRDT  kūrybinius metus vainikuos vieno įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių legendinio Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ pastatymas, kurio imsis šio teatro žiūrovams jau pažįstama maskvietė režisierė Juliana Laikova.

Pasak teatro direktorės, šiemet žiūrovus pasitiks atsinaujinusi Didžioji salė ir svetingesnis teatro balkonas trečiame aukšte.