M.Petrikaitė: Nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių

Balandžio 14 d., 18 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre bus parodyta Aktorių ansamblio DEGAM spektaklio „Berniukas ir žuvėdros“ (rež. Gela Kandelakis (Gruzija) ir Vytautas V.Landsbergis) premjera.

Aktorių ansamblį DEGAM prieš trejus metus įkūrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai. Jam vadovauja režisierius Juozas Javaitis. Spektaklis „Berniukas ir žuvėdros“ jau buvo suvaidintas kovo 12 ir 30 dienomis Vilniaus mažajame teatre.

Spektaklis „Berniukas ir žuvėdros“ pastatytas V.V.Landsbergio to paties pavadinimo apysakos motyvais: žvelgiant dešimtmečio vaiko akimis nagrinėjama tėvų skyrybų tema. Autorius perteikė itin skvarbų potyrį – mintis bei jausmus mažo mąstytojo, esančio virš tėvų barnių, įsiskaudinimų. „Suaugusių drama mažo angelo akimis… Tikiuosi ir spektaklyje išliks įspūdis, kad vaikai šiame keistame laike kartais priversti būti labiau suaugę negu jų tėvai“, – sako rašytojas ir režisierius V.V.Landsbergis.

Spektaklis gimė įkvėptas Gruzijos valstybinio rankų šešėlių teatro „Budrugana–Gagra“, kuris savo įsimintinais spektakliais, rodytais ir Lietuvoje, sužavėjo publiką. Tai vienintelis toks, analogų pasaulyje neturintis teatras, kuriame skirtingai nuo Japonijos ir Kinijos šešėlių teatrų, veiksmas įkūnijamas vien aktorių rankų pirštų šešėliais. Šio teatro įkūrėjas ir vadovas, garsus kino ir teatro režisierius G.Kandelaki jaunuosius Ansamblio DEGAM aktorius pakvietė į Tbilisį išmokti unikalios vaidybos technikos, vėliau ir pats atvyko į Vilnių repetuoti spektaklį „Berniukas ir žuvėdros“.

Antrasis spektaklio režisierius V.V.Landsbergis, kuris dar nuo savo kino režisūros studijų metų Tbilisyje buvo pažįstamas su gruzinų režisierium G.Kandelakiu, ne tik iniciavo šį unikalų teatro projektą, bet ir koordinavo visą dvejus metus trukusį kūrybinį procesą tarp Vilniaus ir Tbilisio menininkų. Pristatydamas spektaklį, kuriame jungiasi pirštų šešėlių technika bei tradicinė drama V. V. Landsbergis sakė: „Šešėliai – tai sielų pasaulio teatras. Juk ši pirštų šešėlių vaidyba atsirado Rytuose kaip vėlių iššaukimo ritualas. Tad ir mūsų spektaklis bus dvilypis – apie žmones (aktoriai) ir jų vėles (šešėliai)“. Spektaklis „Berniukas ir žuvėdros“ skirtas žiūrovui, kuriam nesvetimas meilės jausmas. Istorija atpažįstama tiek dideliam, tiek ir mažam, nes visi jausmai – nekęsti, atleisti, užmiršti, džiaugtis – visada šalia mūsų… Nereikia jų bijoti, slėpti ar vengti.

Visą savo energiją kūrybai atiduodantys aktoriai teigia, kad DEGAM spektakliai, taip pat ir naujausias darbas „Berniukas ir žuvėdros“, yra erdvė, kurioje galime (at)pažinti ir sutikti save. Spektaklyje vaidina Šarūnas Gedvilas, Alikas Kazlovas, Virginija Kuklytė, Indrė Mickevičiūtė, Rokas Petrauskas. Žuvėdrų balsus spektaklyje perteikia Morta Landsbergytė, Rusnė Vilčinskaitė ir dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Spektaklio dailininkė Lauryna Liepaitė.

Skelbiame  Medos Petrikaitės spektaklio „Berniukas ir žuvėdros“ recenzija.

M.Petrikaitė: Nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių

Kai paskaičiuoju, kiek pamatau naujų, man dar nematytų, spektaklių per vieną savaitę, man pačiai išsprogsta akys. Taip ir norisi sau surėkti – tu gal jau apsiramink? Nebespėju apgalvoti, neberandu laiko skirti bent tris valandas tik mintims apie spektaklį, nes iškart jas užgožia kitas reginys kitoje scenoje. Tada vėl – naktys naktys be miego, o paklausta apie spektaklį, tegaliu tik pasakyti „Nežinau“, nes kaip išsakyti nuomonę apie spektaklį, kuris dar nesusidėliojo nei galvoje, nei širdyje ir viskas, ką iš jo turi savy – tai žodžių nuotrupos, kurių nedrįsi išsakyti arba tiesiog jausmas, kurio niekad neleisi sau išgyventi matant kitiems.

„Berniukas ir žuvėdros“ – nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių.

Jį žiūrint neįmanoma išlikti šaltam, abejingam ir ramiam. Neįmanoma sėdėti ir leisti mintims sklandyti ore – tu visas scenoje, kiekvienas tavo ego čia ir dabar ir tu visas persismelkęs tuo spektaklio kvapu. Negali kitaip. Čia jau nekyla klausimas ar leisti sau išgyventi spektaklio būtį, ar ne – tu visas visas čia ir niekas niekada nepaklaus ar norėjai persismelkti tuo oru ir tomis mintimis, kuriomis rėkia spektaklis. Negali išeiti, palikti, išmesti – jis pernelyg paliečia visą tave ir jį išmesti būtų tas pats, kas atseikėti dalelę savęs ir numesti kažkur į jūros tolį…

Čia viskas atvira ir suaugusiojo akimis, ir vaiko. Vieną akimirką matai save dešimties, kitą – dvidešimties. Norisi atsistoti, pakeisti, sutramdyti, surėkti garsiai, kad viskas bus gerai ir siužeto vingius bent truputį pašvelninti – pernelyg skauda matyti, kaip vaikas bando išgyventi netektis, išėjimus, mamos ligas, o protarpiais – dargi draugystę, šiltas pamokas ir nuoširdumą. Jis dar atviras, pasiryžęs labai daug kam, jaunas, vaikiškai pamišęs ir daug kas jam dar labai svetima, bet gi tai visai nereiškia, kad jis nemoka jausti, išgyventi, patirti. Moka. Ir moka geriau nei tai daro suaugusieji – viską slėpdami net nuo savų vaikų, užsidarę savoje kertelėje, tamsiam kamputy nusivalantys ašaras, nes niekas neturi pamatyti, kad jiems blogai, kad jie slipni, kad pasidavė…. Tas pernelyg akivaizdus skirtumas trumpam grąžina į realybę – prižadi pats sau, kad išgyvensi kaip vaikas, būsi atviras ir tvirtas, nuoširdus ir nebijantis pasirodyti silpnas. Bet suaugusieji čia irgi atlieka didelę rolę – duoda daug gyvenimiškų pamokų, pastato vaikams pamatus ir neuždaro mažojo jausmų į narvą – leidžia išsiverkti, išsibūti, išsilaižyti skaudančias žaizdas. O po to – į gyvenimą, į realybę, kur net palikusiam vyrui galima pasakyti „Ačiū“, kur sūnaus prašoma nusišypsai ir turbūt po truputį pradedi tikėti, kad įveiksi viską, kas neleido mėgautis būtimi.

Žuvėdros čia – vaiko draugai. Kaip dovana už visas netektis, skaudulius ir nevaikišką vaikystę. Kaip padėka – tu išgyvenai, tu atsistojai, patikėjai… Nors vaikas tiki ir tada, kai būna pats blogiausias momentas – turbūt labiausiai iš visų tiki ir kad kažkas nepavyktų, nepasisektų, sugriūtų – jam nesuvokiama.

Turbūt mūsų pačių mintys bežiūrint šį spektaklį atlieka ne mažesnį vaidmenį už pačius herojus.

Turbūt daugelis išėjo nešinas vaikiška tvirtybe ir atviru protu.