Spalio 29 d. 19 val. ir 30 d. 18 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje įvyks pirmoji kūrybinių metų premjera – Henriko Ibseno “Kai mirę nubusim”. Ją pristato šiame teatre debiutuojanti jauna režisierė Monika Klimaitė. Sėkmingai režisavusi šiuolaikinę dramaturgiją, kūrėja pirmąsyk ėmėsi klasikinės pjesės.
Pjesės kelias į teatro sceną
Su šiuo Henriko Ibseno kūriniu susijusi ilga įvykių grandinė. Režisierė jį atrado studijuodama magistrantūros studijas Londone – atsitiktinai bibliotekoje ieškodama dar neskaitytų, nematytų kūrinių. Paskutinė klasiko H. Ibseno pjesė “Kai mes mirę nubusim”, toks pilnas pjesės pavadinimas, iš karto sudomino būsimą režisierę. Vėliau M. Klimaitė šią pjesę paėmė į rankas pildydama pasaulinės režisierių laboratorijos Linkolno centro teatre Niujorke aplikaciją – laboratorijos tema buvo sudėtinga dramaturgija ir ši pjesė puikiai tam tiko. Mergina buvo pakviesta į laboratoriją būtent su šiuo kūriniu. Galiausiai, išgirdusi apie Nacionalinio Kauno dramos teatro skelbiamą kūrybinį konkursą “IDėja”, nusprendė teikti paraišką būtent šio kūrinio pastatymui ir neapsiriko – komisija pastebėjo ir įvertino režisierės projektą.
Pjesėje kalbama apie pasirinkimus, praradimus ir instinktą susigrąžinti tai, ką prarandi. “Mane patraukė ta atpažįstama situacija, nutinkanti kiekvienam, kai jautiesi įkalintas, “numiręs” savo paties pasirinkime, o paraleliai gimsta noras–instinktas išsilaisvinti, ištrūkti iš tos stagnacija virtusios realybės.” Artėjant spektaklio premjerai menininkė atviravo: “Šiuo spektakliu nesistengiu šokiruoti, bet koncentruojuosi į žmonių santykius ir vidinius herojų išgyvenimus, – būtent tai iškeliu į pirmąjį planą. Pjesė ganėtinai dramatiška, veiksmas vyksta vieną parą. Per tą laiką veikėjų gyvenimas pasikeičia kardinaliai, jie išgyvena didžiulį vidinį bei dvasinį pasikeitimą.” Premjeros pavadinimui pasirinktas šiek tiek sutrumpintas pjesės pavadinimas – “Kai mirę nubusim”.
Paskutinis H. Ibseno dramos kūrinys
Vieno žymiausių Norvegijos dramaturgų kūryba vertinta kaip skandalinga, nes ji peržengė XIX a. antros pusės idealizuojamą moralę ir jos nustatytus kanonus. Žiūrint į jo kūrybos visumą, galime įžvelgti savitą gyvenimo filosofiją, mąstymo ir tikėjimo sistemą. Daugiausia Ibsenas tikėjo individu, jo teise gyventi pagal savus įsitikinimus, nepaisant kliūčių. Vėlyvoji autoriaus kūryba linksta į socialinių, politinių reformų pusę, pateikia daugiau klausimų nei atsakymų.
Pjesė “Kai mes mirę nubusim” sukurta 1899 m. gruodį. Ši drama tarsi apibendrina prieš tai parašytas autoriaus dramas, pradedant nuo “Lėlių namų” iki šios, paskutinės jo kūryboje, užbaigiančios tam tikrą dramų ciklą. Pagrindiniai veikėjai – skulptorius Rubekas ir jo modelis Irenė, kurios siela buvo paaukota menui. Abu turi psichinio silpnumo savybių, abu yra kažką praradę savo gyvenime. Tačiau susitikę beviltiškai traukia vienas kitą, ieškodami kompensacijos už tai, kas prarasta. Skulptoriaus žmona Maja negali padaryti vyro laimingo – jis visą save atidavęs savo šedevrui. Kūrinys apgaubtas neraminančiu širdžių šalčiu – vienas kito herojai negali nei paliesti, nei jausti, nei mylėti. Dauguma kritikų pjesėje veikiančių pagrindinių personažų likimą lygina su garsaus skulptoriaus Auguste’o Rodino (1840-1917) ir jo asistentės, skulptorės Camille Claudel (1864-1943) tragiška meilės istorija.
Žymiausi autoriaus pastatymai Kauno dramos teatre
Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodytos šios autoriaus pjesės: “Šmėklos” (1920 m.), “Heda Gabler” (1921 m.), “Helgelando kovotojai” (1925 m.), “Visuomenės priešai” (1926 m. ir 1937 m.), “Laukinė antis” (1942 m.), “Nora” ( 1972 m.). 1998 m. toje pačioje Ilgojoje salėje režisierius Gintaras Varnas pristatė “Hedą Gabler”, o 2010 m. režisierius Artūras Areima – “Šmėklas”.
Ilgosios salės asketiškai erdvei scenovaizdį sukūrė scenografė Paulė Bocullaitė. “Šiam kūriniui labai tiko Ilgoji salė. Taikėmės prie jos ir pjesės. Scenografijos tikslas – išryškinti personažus, paliktus vienus jų pačių pasirinkime. Niekas jiems aplinkui nesufleruoja, ką daryti – jie patys ieško išeičių. Scenografijos užduotis buvo sukurti aplinką, iš kurios labai norėtųsi ištrūkti”, – taip erdvinius sprendimus apibūdino dailininkė.
Kostiumus spektakliui sukūrė teatre debiutuojanti Eigilė Juodytė, muziką – grupės “Bix” muzikantas Tadas Žukauskas.
Profesoriaus Arnoldo Rubeko vaidmenyje aktorius Dainius Svobonas, Irenės – aktorės Eugenija Bendoriūtė ir Eglė Grigaliūnaitė. Mają Rubek įkūnija Inga Mikutavičiūtė ir Neringa Nekrašiūtė. Kurorto inspektorius – Artūras Sužiedėlis, Ulfheimas – Henrikas Savickis.
