Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Klaros santykiuose“ režisierius R. Atkočiūnas mėgina perprasti moterišką logiką (nuotraukos)

Rugsėjo 25–27 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre antroji sezono premjera – Dea Loher „Klaros santykiai“. Kalbėdamas apie šį pastatymą režisierius pripažįsta, kad ši medžiaga buvusi savotišku iššūkiu – joje itin jaučiamas moteriškas pasaulio pajautimas: „ Autorė pateikia daug savęs, savo supratimo, išpažinimo apie tai, kas vyksta aplink ją ir kiekvieną mūsų. Ji davė raktą, o mes stengėmės viską pateikti su egzistenciniu humoru.“

Pjesė apie mus

Drama „Klaros santykiai“ (vok. Klaras Verhaeltnisse) – viena populiariausių ir dažniausiai statomų pasaulinį populiarumą pelniusios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesių. Režisierius R. Atkočiūnas pripažįsta, kad tai pirmasis jo susidūrimas su vokiška ir moters sukurta dramaturgija. „Man regis, autorei  buvo labai svarbu perteikti, ką ji jaučia ir kaip mato pasaulį. Ši pjesė – polifoninė. Joje atskleidžiama, koks mažas pasaulis ir kokie mes esame pažeidžiami.

Perskaičius medžiagą pasidarė įdomu, kas toji Klara, kaip ji suvokia savo buvimą, ir kas vyksta su šiuo asmeniu. Ji – viena iš mūsų. Žino, ko jai nereikia, kas jai trukdo, bet plano neturi. Mes pasistengėme nueiti ne depresyviu keliu, o susitelkti į tai, kas vyksta, pažvelgti klouno akimis“, – spektaklio idėją pristato sumanymo autorius.

Scenografijos ir kostiumų dailininkas Artūras Šimonis, veikėjus apgyvendinęs stikliniame kambaryje, pabrėžia, kad kamerinė erdvė ir ketvirtosios sienos nebuvimas leidžia žiūrovams  pasijausti veiksmo dalyviais. „Šio spektaklio scenografija įvairiais rakursais leidžia žiūrovui nesunkiai atpažinti save ir savo aplinką. Mes patys dirbame, gyvename „stiklainiuose“, tarsi už stiklo“, – sako dailininkas.

Persipina socialinė drama ir poetinė vizija

Kas ta Klara? Klara puikiai žino, ko ji nenori. Ji daugiau nebenori rašyti naudojimo instrukcijų lygintuvams ir kitiems prietaisams, dar labiau ji nenori įsitraukti į socialinės pagalbos tinklą. Jai reikia atsakymų į klausimus: Kur aš esu? Kas aš esu? Ko aš siekiu? Ir galiausiai: ką daryti?

Ji siekia surasti savo didįjį uždavinį, kuris pagrįstų jos būtį. Beieškodama gyvenimo pilnatvės Klara susiduria su įvairiausiomis ilgesio ir potroškių formomis, bet dažniausiai jai tenka būti tik projekcija kitų žmonių norams išpildyti. Tie žmonės – jos tvarkingoji sesuo Irenė, atrandanti savo homoseksualius polinkius, svainis Gotfrydas, smulkus banko tarnautojas, tampantis banko plėšiku ir norintis su ja pasprukti į Afriką, gydytojas, kuris ima jai kraują ir pradeda priekabiauti, anksti į pensiją išėjusi biologijos mokytoja Elizabetė, kuri pavyduliauja savo mylimajam, sendaikčių prekeivis Tomas, kuris vis dėlto nenori jos vesti, ir bevardis kinas, kurio rytietiški suktinukai iš tiesų slepia eilėraštį. Tačiau nė vienas iš jų neketina duoti Klarai užduoties, užpildančios jos egzistenciją, ir padėti surasti jai vietą gyvenime.

Šioje medžiagoje dialogai –  tarsi pasąmonės srautai – gana sudėtingi, todėl režisierius norėjo juos „palengvinti“. „Rimtai kalbėti apie rimtus dalykus šiais laikais yra netgi nepadoru“, – mano Rolandas Atkočiūnas.

Personažai – groteskiški ir paskendę vienatvėje

Spektaklyje vaidmenis kuria Gabrielė Aničaitė, Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė, Inga Mikutavičiūtė, Sigitas Šidlauskas, Andrius Gaučas, Ričardas Vitkaitis, Henrikas Savickis, Neringa Nekrašiūtė, Mindaugas Jankauskas, Antanas Kurklietis ir Raimonda Šukytė. Viena iš užduočių, tekusių aktoriams, – minimalizuoti teatrališkumą, taip pat nevengti grotesko. Tokį spendimą, pasak režisieriaus, padiktavo pjesėje kuriama įtampa – visi pjesės personažai veikia atskirai, savo erdvėse, nepaisydami vienas kito.

Precizišką Klaros minčių ir veiksmų analizę atlikusi Gabrielė Aničaitė pagrindine savo herojės vidinio pasimetimo priežastimi įvardija jos kovą su savimi. „Klara – neprisitaiko, bando pakeisti kitus ir yra vieniša. Jos teisybė, kurios siekia, neturi nieko bendro su laime.  Ji nemylima ir nieko nemyli. Galbūt nemoka. Dažnai sunku pasakyti, ar žmogus nesugeba mylėti todėl, kad yra nemylimas, ar yra nemylimas, nes pats nemyli“, – svarsto sudėtingo Klaros vaidmens atlikėja.

Klaros seserį Irenę įkūnijanti aktorė Daiva  Rudokaitė, kalbėdama apie savo personažą įžvelgia: „Jos siela dūsta, o pasąmonė signalizuoja būtinybę kažką keisti gyvenime. Mes bijome kalbėtis su savo siela, nes galime išgirsti ne tai, ką norėjome. Bijome susitikti su savo šešėliu ir su juo susidraugauti.“

„Vyrišką“ spektaklio pusę atstovaujantis  aktorius Andrius Gaučas, kurio herojus Tomas atsiduria santykių labirinte, sako, jog šio vaikino problema – bėgimas nuo tiesos ir savęs apgaudinėjimas. Nuoširdumas jam svetimas, tačiau Klaros atvirumas ir drąsa sekundei priverčia jį palūžti.

Aktorė Inesa Paliulytė pabrėžia  pjesėje dominuojančią vienatvės  temą  ir cituoja Torntono Vailderio (angl. Thornton Wilder ) pjesėje „Mūsų miestelis“  veikėjos Emilės pasakytus žodžius: „Mes gyvename tarytum uždaryti dėžėse. Ši pjesė ir yra apie tai – žmones, uždarytus dėželėse. Yra daug vienatvės, gyva tik Klara, tarp kitų nėra jokių santykių, vyrauja egocentrizmas. Elizabet – lyg mažas fiureris. Man labai įdomu kurti tokį personažą, nes teatre labai retai tenka priartėti  prie grotesko. Manau, pritardama Vailderiui,  Dea Loher sako,  jog nieko nesuvokiančių, nesuprantančių ir nemylinčių  armija griausmingai auga. Tai ir yra šio spektaklio moto.“

Kūrybinė komanda būsimos premjeros žiūrovams linki daugiau kalbėtis, išlikti nuoširdiems sau, klausytis savęs, nebijoti nepatogių situacijų bei patirti susitapatinimą su „Klaros santykių“ herojais. Režisieriaus R. Atkočiūno noras ir siekiamybė,  kad žiūrovas po spektaklių pajustų ilgesį žmogui.