M. Kundrotas. Laiškas bičiuliui Moišei

Mielas Moiše! Kai susipažinome, aš buvau paauglys, Tu – jau garbaus amžiaus žmogus. Ligšiol menu mūsų kelionę iš Kėdainių į Vilnių, kur aš vykau į mokslus, Tu – tartis dėl savo grįžimo į savo istorinę Tėvynę. Nebuvai nei turtingas, nei įtakingas, o paprastas darbininkas. Į kelionę pasiėmei tiktai keletą mandarinų ir tuos pačius atidavei man. Toks ir įsiminei – doras, draugiškas, nuoširdus, visiškai priešingas godaus ir savanaudžio žydo stereotipui.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Nežinau, ar tebesi gyvas, ar tebevaikštai mus abu išauginusia Lietuvos žeme, o gal po daugelio bandymų pavyko grįžti į savo protėvių šalį. Daug ko norėčiau Tavęs paklausti.

Šį trečiadienį mačiau jaunuolį su plakatu, kurio užrašas skelbė, jog antisemitai ir holokausto vykdytojai – jokie didvyriai. Dėl holokausto vykdytojų visiškai sutinku, dėl antisemitų kiek abejočiau. Nemeilė bet kuriai tautai – didelė yda, bet ji gali būti padengta įvairiomis dorybėmis. Nemeilė ir skriauda, naikinimas, žudymas – skirtingi dalykai. Nors esu krikščionis, vargu, ar galėčiau pasigirti meile visiems žmonėms šiame pasaulyje. Bet esu labai toli nuo planų dėl to imtis smurto. Norėčiau Tavęs paklausti, ar dėl meilės stokos prilygstu žudikams?

Kodėl už kelis abejotinos moralės tekstus, nukreiptus prieš Tavo tautiečius ir mano bendrapiliečius žydus, teisiamas Lietuvos laisvės kovotojas Kazys Škirpa, net be įrodymų, kad jis tuos tekstus rašė? Kodėl už okupantų represuotų litvakų perkėlimą ir jų turto perskirstymą smerkiamas kitas Lietuvos patriotas Jonas Noreika, prilyginant jį žydšaudžiams, nors jis pats su savo šeima stengėsi padėti persekiojamiems Abraomo vaikams? Tuo pat metu, kai tikri teroristai, tikri žudikai Menachemas Beginas ir Aba Kovneris laikomi didvyriais?

Kai Lietuva prašė Izraelio nuteisti žinomą lietuvių žudiką, sadistą Nachmaną Dušanskį, Izraelis tai padaryti atsisakė. Tuo tarpu Lietuvos reikalauta ir išreikalauta teisti Aleksandrą Lileikį, kurio vienintelė kaltė buvo, kad vadovavo Lietuvos savivaldos struktūrai nacių okupacijos laikotarpiu. Kas tai – dvejopi standartai, o gal net – išvirkšti standartai?

Vienąsyk radijo laidoje paklausiau Tavo tautiečio Simono: Jūs juk – Lietuvos žydai, Lietuvos patriotai, tai kodėl nutylėjote šitokią veidmainystę? Jis man pritarė, kad reikėjo pasisakyti. Bet tik po laidos, asmeniškai. Viešai tai pasakyti pabijojo. Užtai kitas Tavo tautietis Danielius beveik atviru tekstu pripažino, jog tarp tautų yra lygūs ir lygesni. Vienai tautai leistinas nacionalizmas ir net šovinizmas, o kitos tautos turi būti kosmopolitinės…

Prieš keletą metų dalyvavau Kėdainių žydų aukų pagerbimo akcijoje. Ne tam, kad tapčiau populiarus: atvirai sakant, tuometiniuose savo kolegų ratuose už tai galėjau susilaukti ir susilaukiau tik pasmerkimo. Nes tarp lietuvių nacionalistų išties esama antisemitų. Dalyvavau, nes taip liepė įsitikinimai. Nekaltos aukos nusipelno pagarbos, o jų žudikai ir žudymas – pasmerkimo. Bet šiandien man kyla klausimas, kur dingsta visi uolūs gyvųjų maršų dalyviai, kai minimi Prūsų lietuvininkų, romų, armėnų ar ukrainiečių genocidai?

Nekalbu vien apie žydus. Net labiau taikau visiems tiems linkevičiams, pusliams, ivaškevičiams, pareigingai virkaujantiems dėl išžudytų žydų. Kai bus prisiminta, kad naciai kartu žudė čigonus, Jehovos liudytojus, o sovietai – lietuvius, ukrainiečius ir kitų tautų atstovus, kai bus parašyta bent tiek pat straipsnių, pareiškimų, sudalyvauta bent pusėje tiek minėjimų, bus galima patikėti, jog tai – kas nors daugiau, nei mada ar konjunktūra.

Mielas Moiše! Buvai pirmas ir paskutinis sutiktas žydas, su kuriuo buvo galima kalbėtis kaip su lygiu, be nuolatinių pretenzijų į kurios nors pusės išskirtinumą. Kalbant su kitais, net padoriausiais iš jų, tas išskirtinumas jaučiasi nuolat. Nepaisant religijos, pilietybės, socialinio sluoksnio. Ne taip seniai bažnyčioje pakviečiau maldai už visas tautas, kovojančias už savo teises savo istorinėse tėvynėse. Pradėjau nuo Izraelio ir jo istorinės sostinės – Jeruzalės. Po pamaldų iš sesers žydės sulaukiau priekaištų, kad suplakiau Izraelį su kitomis tautomis…

Ar man skauda dėl šiurpaus žydų likimo Lietuvoje ir už jos ribų? Taip, skauda. Bet ar Tavo tautiečiams skauda dėl kitų tautų patirtų skriaudų ir tragedijų? Ar aš pripažįstu savo tautiečių nusikaltimus? Taip, kai jie – tikri ir įrodyti. Bet ar Tavo tautoje priimta pripažinti saviškių amoralumą? Kai kam jau vien tokie klausimai – antisemitizmo rodiklis. Jei kyla konfliktas tarp žydo ir kitos tautos atstovo, teisus automatiškai tampa žydas. Net jei tai N. Dušanskis ar A. Kovneris.

Žinau, Moiše, kad esi paprastas darbininkas, nei istorikas, nei teologas, nei politikas, nei teisininkas. Bet esi – ar buvai – doras, garbingas žydas. Manau, rastum, ką pasakyti tiek man, tiek tiems savo tautiečiams, kurie biblinį pasakojimą apie Tavo tautos išrinktumą suvokia per skirtingų ar net išvirkščių standartų prizmę. Zingeriams ir vinokurams, lupšicams ir fainoms.

Šiandien man išties Tavęs trūksta. O labiausiai tokių, kaip Tu, trūksta šiandieniniam Izraeliui, pasaulio ir Lietuvos žydų bendruomenėms. Tikiu ir žinau, kad kiekvienoje tautoje yra garbingų, teisingų, objektyvių žmonių. Tai atsakyk man į paskutinį klausimą, Moiše: kodėl visur, kur tiktai kvepia įtaka ar valdžia, tokių žmonių lieka vis mažiau?