Artėdami prie rugpjūčio 23-osios, kaip prieš 80 metų Lietuva tapo didžiųjų valstybių dalybų auka, o jau rugsėjo 28 d. atsidūrė SSRS nasruose, verta prisiminti, kad Lietuva buvo daugelio grobuonių okupantų laimikiu. O kažkada, dar LDK laikais, ir patys lietuviai gviešdavosi svetimų teritorijų.
Bet šiandien, naujaisiais laikais, apie okupaciją kalbame kaip apie praeities slogutį. Kai kas, ypač jaunimas, okupantą įsivaizduoja kaip iš istorijos vadovėlių atėjusį efemerišką niekadėją, kuris, ko gero, mažą užsidariusią valstybę ar tautelę nori ištempti į civilizuotą pasaulį ir suteikti jai modernistinį pavidalą. Globalistinis valstybės modelis pateikiamas kaip neišvengiamas, nors ir okupanto primestas prievartinis būdas susilieti su pažangia žmonija…
Pakaks teorijų. Lietuvių tauta visais laikais juto okupanto rimbą, užtat ir šiandien joje dar gyvas savisaugos instinktas ir įtarumas. Nesistebėkime, kad daugelis kaimyninėse šalyse regi potencialų grėsmės židinį. Vieni Rytuose, kiti Vakaruose, o treti visai iš nelauktos pusės įžvelgia galimą pavojų. Jei ne klasikinės okupacijos, tai bent visapusiškos įtakos.
Juk niekas nesitikėjo, kad moderniaisiais laikais galingos šalies tankai, pabūklai ir naikintuvai įsiverš į suverenios valstybės teritoriją ir separatistų rankomis atplėš jos didžiulį gabalą. Niekas nemanė, kad akivaizdžiai aneksinėmis gudrybėmis bus užimtas ištisas pusiasalis, nes tai geras placdarmas mesti iššūkį Vakarams.
Bet paklauskime savęs: ar mes patys savęs neokupuojame ar bent netampame abejingais ir pasyviais, kai sąmonę, valdžią ir galų gale teritoriją užima priešiška jėga. Kembridžo dėstytojas Džeris Toneris (Jerry Toner) savo knygoje „Kaip valdyti vergus“ romėnų „vadybininko“ patricijaus Marko Sidonijaus Falkso vardu pasakoja, kaip neprievartiniu būdu patraukti savo pusėn pavaldinius, kaip naudotis jų patiklumu ir duoti vergams galimybę lyg ir patiems tvarkyti savo ir savo bendruomenės gyvenimą.
Pavyzdžiui, patariama nepirkti ypač daug vergų iš tos pačios aplinkos ar vienos tautybės. Arba: vergijai geriausiai tinka tokie, kurie nėra nei ypatingai užguiti, nei per daug drąsūs: ir su vienais ir su kitais vėliau teks kankintis. Arba toks patarimas: venkite vergų, nuolatos esančių liūdesio ir ilgesio būsenos. Dar: žiaurumas – tai lazda su dviem galais, ir skaudžiau ji muša ne vergą, o patį šeimininką.
O čia demokratijos pradžiamokslis: viršininkai neturėtų maitintis atskirai nuo pavaldinių, tegul valgo tą patį maistą kartu su darbininkais. Niekas taip neerzina pavargusio vergo, kaip stebėti darbų viršininką, valgantį skanų ir prabangų maistą, kuomet pats vergas gauna įprastą menką davinį.
J. Toneris daro tokias išvadas: šiandien niekas nesako, jog vergvaldystė yra pateisinama. Tačiau prieš pradedant save sveikinti su tuo, kaip toli pažengėte, verta pripažinti tragišką faktą: nors vergystė visose šalyse ir yra už įstatymo ribų, ji vis dar plačiai paplitusi. Nevyriausybinės organizacijos „Laisvę vergams“ („Free the Slaves“) duomenimis, mūsų dienomis 27 milijonai žmonių yra jėga priversti dirbti, negaudami atlyginimo ir neturėdami jokios vilties ištrūkti. Šiandieniniame pasaulyje yra daugiau vergų, nei bet kuriuo Romos imperijos egzistavimo metu.
Ar ši vergų valdymo metodika neveikia šiandien – tiek kolektyvuose, tiek valstybėje? Nors čia kalbama apie boso santykius su pavaldiniais (šiuolaikiniu supratimu), bet juk taip yra valdomos tautos, valstybės, okupuotos teritorijos. O iš vergo pusės – jam tokia būsena tinka, nes laisvės skonio jis niekada ir nejutęs…
Jeigu šią alegoriją pritaikytume šiandieninei Lietuvai, tai atsidavimas okupantui, kolaboravimas su juo ir saldus paklusnumo jausmas būdingas daugumai. Tas vergo sindromas nebūtinai turi būti primestas iš šalies. Jis gyvena mumyse, dauginasi mūsų giminėje, apima tvirčiausią tautos kamieną ir sukuria iliuziją, kad ta tauta dar gyvybinga, nors apraizgyta vergo pančiais.
Kai stebiu partines rietenas, draskymąsi dėl postų, vienadienius gariūniškus skandalus, tautinių grupuočių mėginimus užvaldyti svarbiausius politinius arealus, kyla baimė, kad tas tautinis lietuviškas medis nudžius savaime, ir dėl to patys būsime kalti.
Šiuomet laikome netinkama ir net nusikalstama neigti holokaustą, vengiame dalį piliečių vadinti žydais, nedrįstame priminti lenkų piktadarybių, užmiršome buvusią latvių agresiją, glebėsčiuojamės su gudais ir nutylime jų pretenzijas į mūsų kunigaikščius ir teritorijas, patikliai bičiuliaujamės su Briuseliu ir mėgaujamės globaliniais saldumynais.
Šliaužiančioji mūsų valdžios struktūrų okupacija, svarbiausių ekonominių ir socialinių institucijų užvaldymas, nuolaidžiavimas įžūliems sionistiniams radikalams ir jų teoretikams, siaučiantiems šalies viduje, politikų paklusnumas ir pasimetimas sukuria Penktąją (kai kas jau vadina Šeštąja) koloną, kurios branduolys – mes patys. Ir nesvarbu, iš kur ateis nauja okupacijos banga – iš Rusijos, Lenkijos ar JAV. Mes patys esame naujos okupacijos influenceriai, hibridiniai savęs okupantai. Savo pasyvumu, susitaikėliškumu ir vergo sindromu. Tad nesiskųskime ir nedejuokime.
Prisimenu Jus, gerb. Česlovai, seniai iš straipsnių, stebiu Jūsų virsmą vis tvirtesniu LIETUVIU, dėkoju už straipsnius ir linkiu sveikatos, blaivaus proto ir lietuvių švietimo ‘vardan tos Lietuvos’.
Č.Iškauskai,jei esi su stuburu,tai kodėl tavęs nesimatė vakar prie Mindaugo paminklo?Nenori susi-
tepti ???Ach,nori save tapatintis su “aukštuomene”,nes tie,kurie tau iškovojo Nepriklausomybę yra
žemesnio luomo?Ne pagal tavo rangą?Kovotojai,tai tie “raupsuotieji”,su kuriais nepritinka bičiuliautis???…
Na kam taip ? Aš irgi vakar nebuvau mitinge, nes buvau už 200 km nuo Vilniaus, mano du sūnūs irgi neatėjo, nes vieno gimtadienis, o kitas turėjo svarbių skubių reikalų.
Jūs vakar pasirašėte peticiją dėl R.Šimašiaus nušalinimo nuo pareigų ? Bus netrukus ir internete, geriau paraginkite visus savo pažįstamus.
Nereikia taip žiūrėti, juk nieko nebuvo ir iš V. Radžvilo draugų būrio, jie taip pat prieš R. Šimašiaus Lietuvos interesų išdavystes.
Tamsta esi kompleksuotas, kad pili kaltinimus nežinodamas priežasčių… Va tau nepakenktų truputis padorumo. Ar tu iškovojai jam nepriklausomybę? Iš kuklumo nemirsi…
” Jeigu šią alegoriją pritaikytume šiandieninei Lietuvai, tai atsidavimas okupantui, kolaboravimas su juo ir saldus paklusnumo jausmas būdingas daugumai. ” Čia norėčiau patikslinti. Reikia skirti Valdžios santykį su okupantu ir liaudies. Liaudis taip, jie turi vergo skiepą, tūkstantį metų skiepijo. Bet Lietuvos valdžia svetimiems toli gražu ne dėl vergo viduje: jie iš to gyvena. Ir gyvena , patikėkit, oi oi kaip neblogai. Liaudis svetimų ponų nemato ir nesupranta, kad jiems vergauja. Jie mato savo ponus ir jiems lenkia nugaras. O savi ponai: gerai gyveno prie caro, gerai gyveno prie lenkų, gerai gyveno prie tarybų, gerai gyvena ir prie amerikonų. Kur čia vergo sindromas ? Ar vergai taip gyvena ? Pažiūrėkit jų turtus ir politines galias.
O šitas , tarybų Lietuvos demagogo babnymas tėvynės išdavystę primesti tautai – apgailėtinas.
Gimes vergu, vergu ir mirsi. Na nenori Lietuviai buti laisvi. Tiesiog bijo. Nespejo atgauti nepriklausomybe, iskart parsidave briuselio kopustams ir dar tuo dziaugesi.
” Na nenori Lietuviai buti laisvi. Tiesiog bijo.” O kas gąsdina ? Ką padarys ? Išgvaltavos ? Ne baimė, o godumas čia groja pirmu smuiku. Tarkim, Google metinės pajamos siekia 100 milijardų. Ir tai įmonė iš nieko. Užsieni ponai fantastiškai turtingi. Vaikšto milžiniški pinigai ir ieško kišenės. Kas neatkiš ? O ką uždirbsi iš Lietuvos patriotizmo ? Ar išgyventų Alkas, jei neįsileistų ir ” abejotinos ” propagandos ?
Vaje, pirmą sykį girdžiu:
„Vaikšto milžiniški pinigai ir ieško kišenės.”
AČIŪŪŪŪŪŪŪ už frazę!
Gal galima keletą pavyzdžių iš Alko abejotinos propagandos…ačiū.
Taisosi taisosi Iškauskas, – džiugu. Iš tikrųjų mitingas atrodo, kaip vergų dejonės, skundimasis nežinia kam, maldavimas malonės nežinia iš ko, – tikras vergų feisbukas… O juk visai Lietuvai norisi sakyti, kad jai gėda valstybės sostinės Meru matyti tokio vaikogališko elgesio Šimašių…
Keista delfinį Iškauską girdėti tokias frazes tariant, bet gal Dievas apšvietė protą. Šiame straipsnyje jis visiškai teisus – naikiname patys save. Ir komentaruose paminėtas mitingas, be kelių tikrai gerų pasisakymų, buvo labiau parodija. Vergų nuolankus prašymas žydams – mes ne antisemitai, draugaukime. Mums jau atviru tekstu subines spardo ir ant galvos *ika, o mes – apie tautų draugystę.