Kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?

O aš tuos laiko ženklus naudočiau ateinančioms kartoms nuolat priminti asmenines talentingų bet perdėm naivių ir patiklių žmonių tragedijas, kurios virto visos Lietuvos tragedija. Priminimui to, jog už šių kūrėjų klaidas krauju sumokėjo visa Lietuva, buvo sulaužyti jos visos žmonių likimai, sustabdyta jos natūrali raida.
Kaip įspėjimą ateičiai, tačiau ir dabarčiai – ir ŠIANDIEN BET KOKIA KAINA vėl tik GERO siekiantiems, bet… to vardan
lygiai taip pat, kaip tie tarpukariu, kuo greičiau visko, kas sava ir sena (t.y., su praeitimi, su tėveliais bei (pro)seneliais susiję, todėl savaime ir neginčijamai „atgyvenę”), nusikratyti norintiems, besijaučiantiems pažangos, modernumo, teisingumo vėliavnešiais.
Kad susimąstytų – juk ir anos neramios sielos tada į „pažangią ateitį” veržėsi, ir jiems savame kailyje ankšta buvo. Tokios būklės naivuoliui bet kokį makaroną pakišk, ir jis praris (juk makaronas iš svetur, iš Vakarų savaime „sveikas”!). Taip nusiteikusiam tik kantriai aiškink, koks jis pažangus, genialus ir išmintingas bei kaip jo čia „nevertina ir nesupranta”, nes visi „beviltiškai atsilikę” ir moderniai mąstyti negeba.. Ir to pakaks: pasaulį seną išardysim, ir kas buvo nieks, tas taps viskuo…
Beje, atkreipiu dėmesį – jaunimo garbintieji tarpukario pažangieji kūrėjai makarono pradžią VAKARUOSE, o ne kur kitur prarijo. Ir buvo įsitikinę, jog pažangą į LT jie iš Vakarų neša. Ten tarpukariu visko pakako – ir bomondo įkvėptų svaičiojimų kavinėse prie taurės šampano, ir bedarbių bei darbininkų įaudrintų mitingų. Buvo ir teroristų pasidarbuota.
Taip Vakaruose apruošta (tiksliau – apdorota) jaunoji inteligentija, grįžusi namo buvo jau „gatava” – tikra dovana Kremliui.
Taigi, ne viskas taip paprasta dėl tarpukario kūrėjų ir paminklų jiems – juk niekas nedingo praeityje. Plg. šiandienos pažangon skubantį kūrėją, ramia sąžine agresyviai brukantį į Lukiškes galiausiai „laisvės kalvele” pavadintą tą bendrą kapo duobę su kauburėliu Laisvės kovotojams „pagerbti” – į tokius stribai slapčiomis savo aukas suverdavo ir užkasdavo.
Kiti šiandienos pažangos kūrėjai senamiesčio architektūrą stiklo blokų kolekcija, o „nepažangius”, nebemadingus, nes… natūraliai brendusius miesto medžius kastruotomis „šiuolaikiško dizaino” klipatomis keičia.
Žodžiu – scenarijus nekinta, istorijos spiralė kartojasi. Veikiantieji asmenys iš tos pačios terpės (juk jau patikrinta – jie lengvai ir pigiai paveikiami). Tik veiksmas vyksta jau šio laiko dekoracijų fone, o senos frazės moderniomis pakeistos. Nė vargintis daug nereikia. Ir šių laikų „pažangioji inteligentija” lygiai taip pat entuziastingai leisis pavėjui skraidinama, leisis Keturių vėjų blaškoma.
Šių dienų jaunieji kūrėjai, kaip ir prieškariniai, dėl „neginčijamai modernios pažangos” („vertingos” vien tuo, kad iš svetur atnešta) irgi pasirengę savo sielas bei Lietuvą hipotekoje įkeisti. Ir nesileis stabdomi, ataušinami, išblaivinami.
Nežiūrėkime į tuos paminklus taip siaurai. Pagalvokime, kuo šie paminklai kartu su jų prototipų gyvenimo, klaidų bei nuodėmių istorijomis augančioms kartoms naudingi gali būti. Kaip tai padaryti – palikti vietoje, ar įkurti okupacijų, klastos ir dezinformacijų raidos parką. Galvojau apie tai jau tada, kai Vilniaus laiko ženklai buvo naikinami. Gerai, kad ne viskas pražuvo, jog kažkas bent Grūte liko. Nedarykime nieko paskubomis. Juk ne visi nuo mero naikinimo virusu apsikrėtėme? Kuo mažiau laiko ženklų išsaugosime, tuo lengviau galės Žirinovskiai augančioms LT kartoms Lietuvos istoriją dėstyti.