M. Kundrotas. Naujakuriai ir senbuviai. Konfliktas įveikiamas?

Apie kartų konfliktus prirašyti ištisi tomai. Dažniausiai kalbama apie fizinių kartų konfliktus. Tuo tarpu kova tarp seno ir naujo reiškiasi daug plačiau, tarp ištisų visuomenės grupių, judėjimų, organizacijų ir net valstybių.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pasaulio tvarką sprendė trys didžiosios kolonijinės valstybės – Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija. Už Atlanto sau tvarkėsi Jungtinės Valstijos, įsisavinusios vis daugiau teritorijų savo žemyne, bet mažai tesidomėjusios Senuoju pasauliu. XIX a. II-oje pusėje susikūrė dvi naujos galybės – Vokietija ir Italija, o dar vėliau iš izoliacijos išlindo Japonija. Šios valstybės geopolitikos senbuves paprašė pasislinkti. Taip kilo du pasauliniai konfliktai.

I-ajame pasauliniame kare Italija ir Japonija kovojo senbuvių pusėje. Tuo tarpu Vokietija visuotinai pasmerkta už tai, jog darė tą patį, ką senbuvės geopolitikos žaidėjos vykdė jau kelintą šimtmetį – siekė įsisavinti naujas teritorijas. II-ajame pasauliniame kare Vokietija, Italija ir Japonija jau grūmėsi viename fronte prieš senbuves – Didžiąją Britaniją, Prancūziją, į globalią politiką įžengusias Jungtines Valstijas ir raudonai persidažiusią Rusijos imperiją. Geopolitikos naujakurės įveiktos, sutriuškintos ir vėl visuotinai pasmerktos.

Žinoma, Vokietija vykdė antihumanišką politiką tam tikrų etninių grupių atžvilgiu. Bet tai buvo laikai, kai Jungtinėse Valstijose tebeklestėjo rasinė afrikiečių segregacija, tik tik į pabaigą ėjo krašto senbuvių indėnų genocidas, Didžioji Britanija masiškai žudė sukilusius indus, o Sovietų Rusija represijų mastais gerokai lenkė nacių Vokietiją. Būkime teisingi – kad ir kokius nusikaltimus vykdė Vokietija ir Japonija (Italija apskritai nusidėjo tik tuo, kad pasirinko blogus partnerius), pagrindinė pasmerkimo priežastis buvo kėsinimasis į tai, kas jau buvo pasidalinta.

Naujakurių ir senbuvių konfliktų galima aptikti ir socialinių sluoksnių santykiuose. Apie XVII a. prasidėjo prakutusių verslininkų ir ūkininkų emancipacijos judėjimai prieš įsitvirtinusią aristokratų feodalų viršenybę. Socialinės viršūnėlės senbuviai naujakuriams priešinosi iki pat XIX a. O tame pačiame amžiuje jau prakutę plebėjai susidūrė su kylančiomis socialinėmis apačiomis – proletariato judėjimais. Kai kur šie konfliktai spręsti revoliucinėmis, kai kur – reformistinėmis priemonėmis. Akivaizdu, kad pastarosios pasiteisino labiau.

Kartų konfliktai taip pat reiškiasi politinių bei religinių grupių santykiuose. Dauguma atvejų sunku vienareikšmiai vertinti, kuri pusė – teisesnė, tiesiog tokia visuomenės gyvenimo tikrovė. Viena pusė stengiasi išsikovoti savo vietą po Saule, kita pusė – ją išsaugoti. Ko gero, svarbiausias klausimas, kokiais būdais viena ar kita daroma.

Dažnas naujas judėjimas serga vaikiška mesianizmo liga. Jo principas – „mes arba niekas“. Nesvarbu, koks būtų šio judėjimo lyderių fizinis amžius, socialinė padėtis ar net išsilavinimas. Pradėjus naują veiklą dažnam atrodo – štai, visi kiti iki mūsų užsiiminėjo niekais arba tiesiog buvo liurbiai, o štai mes dabar mostelsime taip, kad visus nušluosime. Praeina geras dešimtmetis ir dažnas toks judėjimas susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip jo žeminti pirmtakai. Ir paaiškėja, kad viskas – gerokai sudėtingiau, nei atrodė veiklos jaunystėje.

Tada ateina supratimas, kad kiti gali būti tokie pat reikšmingi, protingi ir vertingi, kaip tu. Atsiranda noras bendradarbiauti. Bet dažnai jau būna vėlu. Traukinys jau būna nuvažiavęs. Užsitarnavus arogantiškų narcizų etiketę ją nusiplauti jau būna sunku. O be to, į trasą veržiasi dar jaunesnės kartos naujakuriai.

Lietuvos Atgimimo laikais kuriantis charizminiam protestantų judėjimui jame vyravo geranoriška ekumeniška nuostata, deja, išreikšta labai naiviomis formomis. Štai, mes atradome auksinį raktelį, savą šventraščių interpretaciją, dabar visas kitas konfesijas apvalysime nuo jų bereikšmių tradicijų ir visi būsime viena, nes visi tiesiog taps mumis. Nepavyko. Pasirodė, kad kitos konfesijos savo interpretacijas taip pat laiko teisingiausiomis. Tada šiame judėjime prasidėjo sektantizmo etapas, smerkiant ir juodinant kitas konfesijas. Ir tik po daugelio metų suprasta, jog tikra vienybė įmanoma tiktai įvairovėje.

Panašiai vyksta politinėje plotmėje. Apie 1996-uosius metus viena patriotinė partija, tuo metu buvusi „ant bangos“ ir vedama tuometinio jaunimo, aiškino, kad visos ankstesnės tautiškos formuotės tiesiog įstrigusios praeityje ir stokoja tiek dabarties, tiek ateities tikrovės suvokimo. Užtai mes kaip mostelsim… Praėjo geras dešimtmetis ir ši partija atsidūrė dar žemiau reitinguose, nei jos kritikuoti tautinės politikos senbuviai.

Šiandien Lietuvoje vėl kyla nauji patriotiniai judėjimai. Nors jiems vadovauja garbaus amžiaus ir didžios intelektualinės patirties žmonės, vėl lipama ant to paties grėblio. Visi iki mūsų – liurbiai, dabar ateiname mes, jei norite – junkitės prie mūsų, o mes dar gerai pagalvosime, ar jus priimti. Tas pats jaunatviškas maksimalizmas. Ir, deja, ta pati labai tikėtina pabaiga.

Žinoma, senbuviai taip pat būna arogantiški ir taip pat – be jokio deramo pagrindo. Jaunystėje įstojus į vieną tradicinę tautinę partiją iš jos senbuvių teko išgirsti: mūsų partijoje reikia išsisėdėti. Ne užsitarnauti. Ne pasižymėti. Tiesiog išsisėdėti. Senas narys – geras narys, net jeigu jis – visiškai pasyvus ar intelektualiai bergždžias. Taip ir senos partijos, organizacijos dažnai galvoja: mes čia jau tiek metų veikiame, viską žinome, ką čia tie nauji mums pasakys…

O nauji gali pasakyti daug ką. Kaip ir seni – jauniems. Vienais atvejais gali pasirodyti, jog naujai išradinėjamas dviratis jau seniai išrastas, kitais atvejais – jog dviratį galima keisti automobiliu. Patirties ir išradybos darna – pagrindinė tvarios pažangos sąlyga.

Prieš daugelį metų teko klausytis paskaitos apie senovės žemės ūkio kultūrą. Antikos žemdirbiai į vieną jungą kinkydavo jauną jautuką ir seną jautį. Jauniklis išjudindavo aptingusį senį, bet senis pristabdydavo jaunėlį nuo perdėto blaškymosi. Taip užtikrinama pusiausvyra.

Naujo ir seno kova vyko ir vyks. Tarp valstybių, tarp klasių, tarp ideologinių srovių. Tačiau daugelį trinčių įmanoma amortizuoti. Jei tik yra nors krislelis geranoriškumo kiekvienoje konfrontuojančioje pusėje. Juk tikrai vieni kitiems galime duoti daug.