J. Vaiškūnas. Konstitucijos dieną – ar valdžia Lietuvoje iš tiesų priklauso Tautai?

Prieš 34 metus, 1992 m. spalio 25-ąją, Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Konstituciją. Tai buvo ne vien svarbiausio valstybės įstatymo patvirtinimas. Tauta pati apsisprendė, kokioje valstybėje gyvens, kam priklausys aukščiausioji valdžia ir kaip ji bus įgyvendinama.

Šiandien, minint Konstitucijos dieną, verta ne tik prisiminti jos priėmimą, bet ir paklausti: ar Tauta tebėra tikroji valstybės šeimininkė, kaip skelbia Konstitucija?

Šis klausimas ypač svarbus matant, kaip visuomenininkų pastangos surengti referendumus metai iš metų įstringa tarp parašų rinkimo, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimų ir teisminių ginčų.

Ne vienu atveju piliečiams tenka teismuose ginti net ne teisę surengti referendumą, o galimybę pradėti jį rengti.

Naujausias ginčas dėl referendumo Konstitucijos 137 straipsnio klausimu tik dar labiau išryškina seniai pribrendusią bėdą.

Konstitucijos pažadas – valdžia priklauso Tautai

Lietuvos Respublikos Konstitucijos antrasis straipsnis skelbia: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

Ketvirtasis straipsnis šią nuostatą papildo: Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Taigi Konstitucija numato du būdus Tautos valiai įgyvendinti: per išrinktus atstovus ir tiesiogiai. Vienas svarbiausių tiesioginės demokratijos būdų – referendumas.

Konstitucijos devintasis straipsnis nustato, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Tačiau jame įtvirtintas ir griežtas reikalavimas: piliečių reikalavimu referendumas skelbiamas, jeigu jo pareikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių.

Norint pradėti rinkti parašus, pirmiausia reikia suburti bent 15 rinkėjų iniciatyvinę grupę ir ją įregistruoti VRK. Tik tada prasideda šešis mėnesius trunkantis parašų rinkimas.

Surinkti 300 tūkstančių parašų – didžiulis darbas. Tam reikia daugybės savanorių, lėšų, laiko ir plataus visuomenės palaikymo.

Politinės partijos turi savo skyrius, darbuotojus, nuolatinius finansavimo šaltinius. O visuomenininkai, siekiantys surengti referendumą, dažniausiai remiasi savanorių darbu ir piliečių parama.

Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar prieš 34 metus nustatyta 300 tūkstančių parašų riba šiandien vis dar atitinka pasikeitusį Lietuvos gyventojų skaičių ir piliečių galimybes dalyvauti valstybės valdyme?

Juk Konstitucijoje įrašyta teisė neturėtų būti tokia sunkiai įgyvendinama, kad daugumai piliečių liktų vien gražiu pažadu.

Žemės referendumas – pamoka, kurios neišmokome

2014 metais visuomenininkams pavyko padaryti tai, kas daugeliui atrodė beveik neįmanoma – surinkti daugiau kaip 300 tūkstančių parašų referendumui surengti.

Vadinamuoju žemės referendumu siekta ne tik įtvirtinti griežtesnius žemės nuosavybės apribojimus, bet ir sumažinti referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičių nuo 300 iki 100 tūkstančių.

Tačiau net surinkus reikiamus parašus kelias iki referendumo nebuvo lengvas.

VRK tikrino parašus, dalį jų pripažino turinčiais trūkumų, reikalavo tikslinimų ir ne kartą atidėjo galutinį sprendimą.

Referendumo rengėjai komisiją kaltino vilkinimu, o VRK savo veiksmus aiškino būtinybe patikrinti parašų tikrumą bei atitiktį įstatymams.

Apie šiuos ginčus dėl žemės referendumo tuomet išsamiai rašė „Alkas.lt“.

Referendumas pagaliau įvyko 2014 m. birželio 29 d., tačiau jame dalyvavo tik apie 15 procentų rinkėjų. Todėl jis buvo pripažintas neįvykusiu.

Ši istorija parodė, kad net surinkus 300 tūkstančių parašų dar laukia ilgas kelias iki sprendimo. Tačiau ji taip pat priminė, kad referendumo sėkmė priklauso ne tik nuo jo rengėjų pastangų, bet ir nuo rinkėjų dalyvavimo.

Po dvylikos metų ši patirtis tebėra svarbi. Tik klausimas, ar iš jos padarytos tinkamos išvados.

Kai piliečiai siekia pakeisti pačią referendumų tvarką

Pastaraisiais metais visuomenininkai vėl mėgino sumažinti referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičių.

2025 m. spalio 27 d. Egidijaus Čibirausko, Zigmo Vaišvilos ir Gedimino Ustinavičiaus atstovaujama piliečių grupė kreipėsi į VRK, prašydama įregistruoti referendumo iniciatyvą dėl Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo.

Siūlyta 300 tūkstančių parašų ribą sumažinti iki 50 tūkstančių, taip pat aiškiau nustatyti referendumo paskelbimo terminus ir Seimo pareigas nagrinėjant piliečių siūlymus.

Tačiau 2025 m. lapkričio 13 d. VRK atsisakė registruoti šią iniciatyvą.

Komisija rėmėsi Konstitucijos stabilumo ir vientisumo principais. Jos vertinimu, taip smarkiai sumažinus parašų skaičių būtų sumenkintas referendumo, kaip ypatingos Tautos valios išraiškos, pobūdis.

Iniciatoriai su tokiu sprendimu nesutiko ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT).

Tačiau 2025 m. gruodžio 17 d. teismas jų skundą atmetė.

Visuomenininkai tokį sprendimą įvertino itin kritiškai. Straipsnyje „Teismas: Konstituciją keisti NEVALIA“ jie kėlė klausimą, kodėl 2018 ir 2023 metais panašios iniciatyvos buvo registruojamos, o 2025-aisiais – jau nebe.

Čia išryškėja esminis nesutarimas.

Konstitucijos stabilumą ginančių institucijų požiūriu, pernelyg lengvas jos keitimas galėtų kelti grėsmę pamatiniams valstybės principams.

Tačiau iniciatoriai pabrėžia, kad 50 tūkstančių parašų dar nereiškia Konstitucijos pakeitimo. Jie tik suteiktų galimybę surengti referendumą, kuriame sprendimą priimtų visa balsuojanti Tauta.

Dar svarbiau, kad šiuo atveju piliečiams nebuvo leista net pradėti rinkti parašų.

Norint pakeisti sunkiai įveikiamą referendumo inicijavimo tvarką, pirmiausia tenka įveikti jos pačios nustatytas kliūtis. O kai neleidžiama net pradėti šio kelio, kyla klausimas, ar tokia teisė gali būti veiksmingai įgyvendinama.

Vis dėlto diskusija dėl parašų skaičiaus pasiekė ir Seimą.

2026 m. rugsėjį Seimo narys Ignas Vėgėlė kartu su dar 52 Seimo nariais pateikė siūlymą kartu su 2027 m. savivaldos rinkimais surengti referendumą, kuriame būtų sprendžiama dėl parašų skaičiaus sumažinimo nuo 300 iki 200 tūkstančių.

Tai rodo, kad dabartinės tvarkos keitimo klausimą kelia ne vien visuomenininkai. Tačiau kol kas tai tik Seimo narių siūlymas, o ne priimtas sprendimas.

VRK sprendimus teko taisyti teismams

Dar iškalbingesnė pastarųjų metų istorija – piliečių mėginimas surengti referendumą dėl teisės atsiskaityti grynaisiais pinigais apsaugos Konstitucijoje.

2025 m. spalio 23 d. VRK įregistravo šią iniciatyvinę grupę. Tačiau vėliau kilo daugybė ginčų dėl parašų rinkimo tvarkos, galimybės stebėti elektroniniu būdu renkamus parašus ir kitų organizacinių klausimų.

2026 m. sausio 14 d. LVAT panaikino VRK sprendimą, kuriuo iniciatyvinei grupei buvo atsisakyta suteikti prieigą prie elektroniniu būdu pasirašiusių piliečių duomenų.

Teismas pripažino, kad komisija nepagrįstai apribojo iniciatyvinės grupės teises, ir įpareigojo nustatyti naujus terminus iniciatyvai įgyvendinti.

Tai jau nebe visuomenininkų priekaištai VRK, o teismo nustatytas pažeidimas.

Dar vienas reikšmingas sprendimas priimtas 2026 m. balandžio 29 d.

LVAT nustatė, kad elektroninės sistemos „Rinkėjo puslapis“ veikimo sutrikimai turėjo esminės įtakos piliečių galimybei pasirašyti už referendumą. Todėl parašų rinkimo laikas buvo pratęstas šešiomis dienomis.

Kartu teismas pripažino, kad VRK nustatyta prieigos prie elektroninių parašų duomenų tvarka atitiko įstatymą. Taigi ne visi iniciatorių priekaištai buvo pagrįsti.

Vis dėlto abu sprendimai atskleidė svarbią aplinkybę: norėdami tinkamai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis, piliečiai turėjo bylinėtis su valstybės įstaiga, kurios pareiga – užtikrinti teisėtą referendumo rengimą.

Per šios iniciatyvos laikotarpį kilo net 28 teisminiai ginčai. Šešiais atvejais iniciatorių skundai buvo patenkinti iš dalies, dešimt skundų atmesta, o dvylika atsisakyta priimti.

Galiausiai referendumui reikalingo parašų skaičiaus surinkti nepavyko.

Iki 2026 m. rugpjūčio 11 d. visuomenininkai surinko 9 139 parašus popieriuje ir 10 617 elektroniniu būdu – iš viso 19 756.

Iki 300 tūkstančių ribos buvo labai toli.

Todėl būtų neteisinga visą nesėkmę priskirti vien VRK veiksmams. Tačiau taip pat būtų neteisinga nutylėti, kad teismai ne kartą turėjo taisyti komisijos sprendimus ar šalinti piliečių teisių įgyvendinimo kliūtis.

Ir čia kyla svarbus klausimas: ar piliečiai, norintys pasinaudoti konstitucine referendumo teise, iš tiesų privalo tapti dar ir teisminių ginčų žinovais?

Naujausias ginčas – dėl Konstitucijos 137 straipsnio

Konstitucijos dienos išvakarėse šie klausimai vėl iškilo visu aštrumu.

2026 m. rugsėjo 24 d. piliečių grupė kreipėsi į VRK, prašydama įregistruoti iniciatyvą patariamajam referendumui dėl Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimo.

Šiuo straipsniu draudžiama Lietuvos teritorijoje laikyti masinio naikinimo ginklus ir steigti užsienio valstybių karines bazes.

Referendumo iniciatoriai siekia, kad prieš priimant sprendimą dėl šios nuostatos panaikinimo būtų atsiklausta Tautos.

Tačiau spalio 15 d. VRK pranešė, kad pateiktas prašymas neatitinka įstatymo reikalavimų ir nėra pagrindo jo nagrinėti.

Visuomenininkai su tokiu atsakymu nesutiko.

Jų teigimu, komisija nepagrįstai suabejojo dalies popierinių parašų tinkamumu ir tinkamai neįvertino elektroniniu būdu pasirašyto prašymo.

Grupė nurodė, kad prašymą pasirašė 93 piliečiai, iš jų 36 – kvalifikuotais elektroniniais parašais. Tai gerokai daugiau negu įstatyme nustatytas 15 iniciatyvinės grupės narių skaičius.

Tačiau ginčas kilo ne vien dėl parašų skaičiaus, bet ir dėl jų pateikimo bei dokumentų nagrinėjimo tvarkos.

Visuomenininkai taip pat tvirtina, kad VRK nepriėmė įstatyme numatyto aiškaus sprendimo dėl grupės įregistravimo ar atsisakymo ją registruoti.

Spalio 19 d. jie pranešė kreipęsi į LVAT. Apie šį ginčą dėl Konstitucijos 137 straipsnio referendumo spalio 23 d. rašė „Alkas.lt“.

Ar VRK veikė teisėtai, turės nustatyti teismas. Tačiau šis ginčas jau dabar atskleidžia rimtą piliečių dalyvavimo valstybės valdyme sunkumą.

Kol visuomenininkai siekia teisės pradėti rinkti parašus, Seimas jau svarsto tą patį Konstitucijos straipsnį.

Spalio 6 d. Seimo nariąi per pirmąjį balsavimą pritarė 137 straipsnio panaikinimui. Už balsavo 106 Seimo nariai, prieš – 18, susilaikė 6.

Antrasis, galutinis balsavimas numatytas 2027 m. sausio 12 d.

Konstitucijos pataisos šalininkai ją grindžia Lietuvos saugumo interesais ir būtinybe sudaryti sąlygas visapusiškai pasinaudoti NATO kolektyvinės gynybos bei branduolinio atgrasymo priemonėmis.

O referendumo iniciatoriai teigia, kad tokio masto sprendimą reikėtų priimti atsiklausus pačių piliečių nuomonės.

Pagal Konstitucijos 148 straipsnį Seimas turi teisę pakeisti 137 straipsnį ir be referendumo, laikydamasis nustatytos Konstitucijos keitimo tvarkos.

Tačiau piliečiai taip pat turi teisę siekti patariamojo referendumo svarbiu valstybės gyvenimo klausimu.

Štai ir susiduriame su keblia padėtimi: kol piliečiai teismuose ginčijasi dėl teisės pradėti referendumo rengimą, Seimas gali suspėti priimti Konstitucijos pataisą.

Tai kelia klausimą ne vien dėl VRK darbo, bet ir dėl to, ar galiojanti tvarka užtikrina, kad piliečiai spėtų pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis, kol svarbiausi sprendimai dar nepriimti.

Kas saugo Konstituciją – ir nuo ko?

Žinoma, Konstitucija nėra paprastas įstatymas. Jos stabilumas, vientisumas ir pamatinės vertybės turi būti saugomos.

Ne kiekvieną klausimą būtina spręsti referendumu. Tautos išrinktas Seimas taip pat turi konstitucinę teisę priimti valstybės gyvenimui svarbius sprendimus.

VRK privalo tikrinti, ar siūlomos referendumo iniciatyvos atitinka Konstituciją ir įstatymus.

Tačiau viena yra saugoti Konstituciją nuo jai prieštaraujančių pataisų, visai kas kita – taip apsunkinti piliečių iniciatyvas, kad galimybė surengti referendumą liktų tik teorinė.

Referendumo iniciatyvinės grupės registravimas dar nereiškia, kad bus priimtas jos siūlymas. Net surinkus 300 tūkstančių parašų galutinį sprendimą lemia referendumo rezultatai ir Konstitucijoje nustatyti reikalavimai.

Todėl verta aiškiai atskirti piliečių teisę siūlyti ir Tautos teisę nuspręsti.

Ar valstybės institucijos, tikrindamos referendumo iniciatyvų teisėtumą, visuomet išlaiko šią ribą?

Tai vienas svarbiausių klausimų, į kurį šiandien turėtų būti ieškoma atsakymo.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms

Prieš 34 metus Lietuvos piliečiai patys priėmė Konstituciją, kurioje įtvirtino savo aukščiausią suverenią galią.

Per tą laiką keitėsi Seimai, Prezidentai, Vyriausybės, politinės partijos. Keitėsi ir pati Lietuva.

Tačiau pamatinė Konstitucijos nuostata liko ta pati: suverenitetas priklauso Tautai.

Ši nuostata neturėtų reikšti vien teisės kas ketverius metus išrinkti Seimą. Konstitucija aiškiai numato ir tiesioginį Tautos dalyvavimą sprendžiant valstybės reikalus.

Referendumas yra viena svarbiausių šios teisės išraiškų.

Todėl piliečiams turi būti sudarytos tikros, o ne vien popieriuje įrašytos sąlygos juo pasinaudoti.

Tai nereiškia, kad turi būti priimamas kiekvienas visuomenininkų siūlymas ar kad galima nepaisyti Konstitucijoje nustatytų reikalavimų.

Tačiau tai reiškia, kad valstybės įstaigų pareiga – ne vien tikrinti ir drausti, bet ir užtikrinti, kad piliečiai galėtų įgyvendinti savo teises.

Konstitucijos penktasis straipsnis skelbia: Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Šie žodžiai skirti ne vien iškilmingoms kalboms Konstitucijos dieną. Jie turėtų būti kasdienis visų valstybės institucijų veiklos matas.

Todėl šiandien, minėdami Lietuvos Konstitucijos 34-ąsias metines, turėtume ne tik didžiuotis jos priėmimu, bet ir atidžiai pažvelgti, kaip veikia joje įtvirtintos piliečių teisės.

Nes Tautos suverenitetas nėra vien gražus Konstitucijos sakinys. Tai teisė dalyvauti valdant savo valstybę – teisė, kuri turi veikti ne tik popieriuje, bet ir gyvenime.

Autorius yra etnokosmologas, publicistas, Alkas.lt vyriausiasis redaktorius ir leidėjas