Ketvirtadienis, 4 kovo, 2021
  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
    • Naujienos
    • Diskusijos
    • Kultūros teorijų labirintai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

L. Kalėdienė: Lenkų kalba Lietuvoje plito taip, kaip dabar plinta anglų

Jonas Vaiškūnas, www.alkas.lt
2019 04 18 00:20
20
L. Kalėdienė: Lenkų kalba Lietuvoje plito taip, kaip dabar plinta anglų
Knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelio dalis | lki.lt nuotr.
Knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelio dalis | lki.lt nuotr.

Balandžio 18 d., 15 val., VU Filologijos fakulteto 115 a. (kur Mūzos, prie Krėvės auditorijos), bus pristatyta knyga „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“. Knygą sudarė prof. dr. Laima Kalėdienė, išleido Lietuvių kalbos institutas, rengimą ir leidimą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Lingvistikos erudito prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) tyrimai buvo skelbti keliose šalyse, įvairiuose mokslo leidiniuos. Nuspręsta surinkti unikalius mokslo straipsnius ir išleisti atskira knyga, o publikacijas parengti taip, kad jos būtų prieinamos visiems. Knygos gale pridedamos išsãmios specialiai šiam leidiniui knygos sudarytojos L. Kalėdienės parašytos visų straipsnių santraukos, skirtos susipažinti su straipsnių turiniu, jeigu skaitytojams barjeru taptų kalbos, kuriomis straipsnius yra publikavęs pats V. Čekmonas ir kiti autoriai. Visos santraukos skelbiamos lietuvių (p. 847–943) ir anglų (p. 945–1056) kalbomis.

Knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje skelbiami dvidešimt penki reikšmingiausi V. Čekmono straipsniai apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, apie sociolingvistinę padėtį daugiakalbiuose Lietuvos arealuose. Nemažai rašinių parengta su bendraautoriais. Antrojoje knygos dalyje pristatoma V. Čekmono mokykla: į rinkinį pateko dvylika jo mokinių ir bendražygių straipsnių. Pagrindinis šio straipsnių rinkinio sudarymo tikslas – atskleisti V. Čekmono sukurtą savitą baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo bei interpretavimo metodologiją.

VLKK Kalbos politikos pakomisės narė prof. dr. Laima Kalėdienė | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.
Prof. dr. Laima Kalėdienė | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Apie šią knygą ir V. Čekmono darbus prof. dr. L. Kalėdienę kalbina Jonas Vaiškūnas.

Jonas Vaiškūnas:
– Ką tik pasirodė knyga „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“, jūs esate jos sudarytoja. Apie ką ši knyga?

Laima Kalėdienė:
– Apie lietuvių, gudų ir lenkų kalbų istoriją, tarpusavio santykius ir sąveiką.

– Ką nauja Čekmonas atskleidžia šioje knygoje apie lenkų kalbą Lietuvoje?

– Čekmono mokslinės pažiūros dėl lenkakalbių arealų Vilniaus krašte kilmės visiškai sutapo su lenkų mokslininkės Halinos Turskos pažiūromis, skelbtomis dar 1939 m. Ši problematika kėlė ir tebekelia karštų ginčų, nes  yra susijusi su valstybės (ir ne vienos) politika. Sudėtingas buvo Turskos knygos likimas, bet ir Čekmono kelias į Lietuvos mokslo Olimpą ne ką lengvesnis: iki šiol Lietuvoje tebevyrauja požiūris tirti atskiras kalbas, o ne jų sąveiką.

– Jūs sakote, kad toks požiūris vyrauja, bet juk esama ir kitokio pobūdžio darbų?

– Taip, tai atsispindi ir šioje knygoje. Joje – per tris dešimtis reikšmingiausių prof. Valerijaus Čekmono (1937–2004) straipsnių, yra rengtų su bendraautoriais, kartais pasirašytų vien tik jo mokinių ar bendražygių – jie į rinkinį įtraukti todėl, kad, žinant, kiek savęs Čekmonas įdėdavo į bendrą darbą, buvo apsispręsta siekti atspindėti visumą tų kalbų kontaktų problematikos darbų, kuriuos sieja svarbiausias šios srities mokslinis Čekmono pasiekimas – originalus teorinis pagrindimas ir paties sukurta tyrimo metodologija.

– Kuo skiriasi Čekmono ir Turskos darbai?

– Čekmonas žengė toliau nei Turska: ji konstatavo ir įrodė faktus, o jis atskleidė mechanizmus, kaip kalbos plito, kaip jos veikė viena kitą, kaip beraščiai žmonės išmokdavo naują, kartais net ne vieną, kalbą.

– Yra žinoma, kad Turskos knyga buvo parašyta ir atiduota spaudai Vilniuje 1939 m., bet ji „paslaptingai“ dingo. Vieną nepilną egzempliorių po 40-ies metų Lietuvių kalbos ir literatūros institute rado bibliotekininkas Pranas Razmukas.

– Ir perdavė Lenkijos mokslininkams, juk čia buvo sovietmetis. Radinys 1982 m. buvo publikuotas žurnale „Studia nad połszczyzną kresową“ (t. 1, p. 19-121). Bet juo džiaugtasi buvo  trumpai. Nors tas atradimas suaktyvino Lietuvoje vartotos lenkų kalbos tyrimą, vyko daug ekspedicijų, bet Vilniaus universiteto Polonistikos centre jų duomenų nėra – jie išvežti į Lenkiją.

– Tai Čekmono kalbų sąveikos tyrimo teorija ir metodika nėra plačiai taikoma nei Lietuvoje, nei Lenkijoje?

– Ne. Nei jo, nei Turskos pateikta lietuvių ir lenkų sąveikos interpretacija nepopuliari. Juk Turska moksliškai įrodė, kad Lenkija 1920 metais buvo okupavusi etnines Lietuvos ir Gudijos žemes. O ir dabar nagrinėti, kaip Lietuvoje plito lenkų kalba, neretai laikoma nekorektiška, bent jau politiniu požiūriu.

– Bet juk Turska žvelgė ne tik į XX amžiaujs lietuvių ir lenkų kalbų santykius, ji narpliojo juos gerokai nuo seniau.

– Kaip ir Čekmonas. Jis organizavo Turskos knygos vertimą, pats parašė išsamią įžangą ir 1995 m. išleido atskira knyga. Beje, rusiškai, nes naiviai tikėjosi, kad skaitys tie, apie kuriuos ten rašoma, o nelietuviškai kalbantys rytų Lietuvos gyventojai tuomet orientavosi į rusų kalbą.

– Tai koks buvo lenkų kalbos kelias Lietuvoje?

Galima būtų sakyti, kad toks, kaip dabar anglų kalbos. Čekmonas, kaip ir Turska, buvo įsitikinęs, kad dėl politinio ir kultūrinio Lietuvos ir Lenkijos suar­tėjimo, pažymėto 1385 m. Krėvos unija, ir vėlesnio susijungimo į Abiejų Tautų Respubliką, 1569 m. įtvirtinto Liublino unija, ir prasidėjo kalbinis didesnės dalies LDK lietuvių ir stačiatikių lenkinimas: iš pradžių didikai, įkandin jų – juos mėgdžiojantys pa­siturintys bajorai, vadinamieji šlėktos, taip pat turtingesni miestiečiai, o nuo XVII a. – ir smulkieji šlėktos (nusigyvenę bajorai). Tuomet ėmė vyrauti požiūris, kad lenkų kalba – tai kilmingumo, t. y. šlėktiškumo, požymis, todėl imta vis daugiau kalbėti lenkiškai viešajame gyvenime, paskui ir buityje. Baž­nyčia plačiai propagavo idėją, kad „ka­talikas — tai lenkas“, o „lenkas — tai katalikas“. Kalbinis laisvų ir apsišvietusių LDK sluoksnių lenkėjimas išstūmė visų pirma pagrindinę kunigaikštystės valstybinę rašto kalbą — senąją gudų, dabar vadinamą rusėnų (apie XVII a. vidurį), paskui nebuvo įsileista ir besiformuojanti lietuvių bendrinė kalba (apie XVII a. pabaigą). Taip lenkų kalba tapo rašomąja ir bendrine kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje.

– Juk iki pat XX a. didesnė dalis sulenkintos ba­jorijos nesitapatino su etniniais lenkais.

– Tai patvirtina popu­liari XIX a. idėja, jog Lietuvos šlėkta esanti lietuviškos kilmės, bet lenkų tautybės (gente Lituanus, natione Polonus).

– Lenkų kalba Lietuvoje socialiniu požiūriu plito iš viršaus į apačią.

– Lenkų kalbos ekspansija į kaimus prasidėjo tik XIX a. Tuomet susiformavo trys nemaži uždari lenkiški arealai: Vilniaus, Kauno, Smalvų. Jie radosi daugiausia lietuviškose teritorijose, nebūta jokios tarpinės pereinamosios gudakalbės stadijos, priešingai nei dalyje kitų vadinamojo Vilniaus krašto vietovių, kur kaimo gyventojų lietuvių gudėjimas yra ne kas kita, kaip šimtmečius vykstantis procesas — ten lietuvių kalbą pamažu išstumia gudų tarmės.

– Kaip Čekmonas interpretuoja lietuvių ir gudų gyvenamas ribas?

– Kaip ir Turska, remiasi krikšto duomenimis. Pagal krikščionybės kanonus krikštytis galima tik vieną kartą, todėl jau apsikrikštiję stačiatikių apeigomis gudai per 1387 m. Lietuvos krikštą to pakartoti negalėjo (nors galima buvo tiesiog pereiti į katalikus). Riba tarp katalikų ir stačiatikių nebuvo aiški. Todėl jau vėliau, 1596 m. Bresto suvažia­vime, dalis Stačiatikių Bažnyčios hierarchų sudarė uniją su Katalikų Bažnyčia — pripažino popiežiaus valdžią ir gavo graikų katalikų, arba unitų, vardą. Ši unija buvo panaikinta tik 1836 m. (oficialiai – 1946 m.), tuomet daugumas Gudijos unitų perėjo į katalikus ir tapo naujakatalikiais. Mat paaiškėjo, kad Lietuvai gretimuose Gudijos šiaurės vakarų rajonuose esama ir gudų senkatalikių — gudakalbių gyventojų, niekada ne­buvusių nei unitais, nei stačiatikiais. Vadinasi, jų pirmtakai galėjo būti apkrikštyti tik kartu su visa Lietuva, o tai reiškia, jog Lie­tuvos krikšto metais jie buvo lietuviai. Tas pat pasakytina apie dabar gudiškai kalbančius katalikus Šalčininkų, Trakų, Vilniaus ir Švenčionių rajonuose: juk gyventojai čia tebėra senieji, tiesiog nuo XIV a. ligi šiol  lietuvių kalbos riba traukėsi vis toliau į šiaurę. Iš pietų Vilniaus kryptimi migruota tik po XIX a. pradžios cho­leros epidemijos.

– Ar esama moksliškai pagrįstų įrodymų?

– Ženklesnį gyventojų atsikraustymą iš kitų kraštų, tame tarpe ir iš Lenkijos, savo knygoje „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“ 1988 m. moksliškai paneigė Gintautas Česnys ir Irena Balčiūnienė, atlikę paleodemografinius palaikų iš vėlyvojo feodalizmo (XIV-XVIII a.) laikotarpio tyrimus, remdamiesi milžinišku kiekiu kraniometrinių, ostiometrinių ir odontologinių duomenų.

 knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelis | lki.lt nuotr.
Knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“ viršelis | lki.lt nuotr.

– Kodėl taip seniai prasidėjo gudėjimas?

– Beveik keturis šimtmečius valstybinė LDK kalba buvo senoji gudų, dabar vadinamoji rusėnų, kalba. Ja parašytos valsty­bės konstitucijos — Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588 m.), didžioji dalis Lietuvos Metrikos. Tą kalbą vartojo teismai, ja oficialiai buvo susirašinėjama didžiulėje LDK valstybėje. Todėl nieko stebėtina, kad lietuviai, gyvenantys greta gu­dų, savinosi jų šnektas ir vartojo prestižinę valstybės kalbą. Galima tvirtai teigti, kad lietuviai gudėjo lėtai ir nuo­sekliai. XIX a. į šiaurę nuo „senosios“ XIV a. etninės Lietuvos, dabartinėje Baltarusijoje, buvo Lituania propria, kurios nemaža dalis gyventojų arba visiškai nemokėjo gudiškai, arba buvo dvikalbiai — kalbėjo ir lietuviškai, ir gudiškai. Lietuvių kalbos tarmių salelių šioje teritorijoje yra išlikę ligi mūsų dienų – ties Gervėčiais, Pelesa, Ramaškonimis ir kitur.

– Tiesiog buvo sustojęs laikas?

– Tam tikra prasme taip. Čekmonas pabrėžia, kad istorijos duomenys rodo, jog pirmojoje XIX a. pusėje lietuvių (vienakalbių ir dvikalbių) gyvenamų vietų pietryčių riba buvo tokia pati, kaip ir XIV a., bet su dviem esminėmis permainomis:

  • susidarė toli į šiaurę nutįsęs gudakalbių gyvento­jų pleištas, kurio smaigalys siekė Vilnių;
  • lietuvių ir gudų paribyje susiklostė mozaikinės dvikalbystės ruožai: čia greta buvo ir guda­kalbių, ir lietuviškai kalbančių sodžių.

– Tai truko penkis amžius?! 

– Iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo – taip. Nuo 1795 m. kraštai, atitekę Rusijai, patyrė žiaurų rusinimą, todėl buvo sužadinta tautinė kaimiečių savimonė.

– Kuo skyrėsi savanoriškas kilmingųjų lenkėjimas nuo kaimiečių lenkėjimo?

– Nemaža dalis nusigyvenusios šlėktos suartėjo su kaimiečiais, nes negavo Rusijos bajorystės dokumentų. Smulkėjo ir kilmingosios šlėktos dvarai, aplink juos augo viensėdžiai šlėktų kaimeliai bajorkaimiai, akalicos ir palivarkai. Daugybės ekspedicijų metu Čekmonas su mokiniais įsitikino, kad tarp kaimiečių ėmusi plisti lenkų kalba neišstūmė gudų kalbos, jos pasiskirstė „įtakos sfero­mis“: gudų darėsi namų kalba, o lenkų — „išorinio“ bendravimo kalba. Ir niekada niekur, nė vienoje autochtoninėje gudų vietovėje, nėra radęsi lenkų vienkalbystės, niekur gudų teritorijoje nėra susiformavu­sių lenkų kalbos salų, tik labai retai pavienės šeimos namie imdavo šnekėtis lenkiškai.

– O lietuviai pamažu gudėjo toliau?

– Lietuvių gudėjimas pakito XIX a. pabaigoje panaikinus baudžiavą: procesas kaimuose iš gai­vališko virto ekspansyviu, nes jį nulėmė visų trijų – lietuvių, lenkų ir gudų – kalbų socialinio statuso pokyčiai. Lenkų kalba tapo pasiturimo gyvenimo požymiu ir reiškė socialinį prestižą. Katalikų tikėjimas skatino kai­miečių lenkiškąją tautinę savimonę. „Prastoji“ šnekta (gudų) paribyje egzistavo kaip neoficialaus bendravimo kalba be rašto, kuria, tariant vienos pateikėjos žodžiais, „galima kreiptis tik į kiaulę, o ne į kunigą“. Ji buvo laikoma tik vietinės kilmės, „čionykštiškumo“, įrodymu. Bet lietuviškai kalbantiems gyventojams ji buvo artimesnė nei lenkų, nes tokių pačių kaimiečių, kaip jie patys. Būdama panaši į poniškąją lenkų kalbą, lietuviams ji tapo savaime suprantamu lenkė­jimo tarpininku.

– Lietuvių kalbos padėtis vis blogėjo?

– Visuomeninis pačios lietuvių kalbos statusas buvo žemas: rašto neturinti kaimiečių kalba, „nekatalikiška“, todėl tapo „tamsumo ir nekultūringumo“, „nelenkiškos“ tautinės savimonės požymiu.

– Tai tautinis atgimimas išgelbėjo?

– Taip, juk nuo XIX a. dešimtojo dešimtmečio prasideda lietuvių kalbos ir tautinės savimonės formavimosi ir Lietuvos valstybingumo idėjų epo­cha.

– Bet tuo pačiu prasidėjo ir vieša konfrontacija?

– Lietuvių ir gudų paribyje vietos bajorijos ir bažnyčios atstovai pradėjo pulte pulti lietuvių kalbą: į lietuviškas parapijas tyčia siųsdavo kuni­gus „lenkininkus“, kurie aiškindavo, kad „Ponas Dievas lietuviškai nesuprantąs“. Todėl Čekmonas linkęs polemizuoti su Turska, apibūdinusia XIX a. pabaigos ir XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių kaimiečių gudėjimo procesą kaip itin gaivališką.

– Kodėl nuo XX a. pradžios į šiaurės rytus nuo Kauno pradeda vis aiškiau ryškėti dar vieno len­kakalbio Lietuvos arealo kontūrai? Kodėl etninės Lietuvos gilumoje?!

– Tai Liauda, kurią trilogijoje „Tvanas“ apie XVII a. kovas su švedais išgarsino Henrikas Senkevičius. Ten savo dvareliuose nuo seno gausiai gyveno smulkioji šlėkta – 1775 m. Vandžiogalos parapijoje buvo 66 % šlėktų ūkių, bet, kaip matyti iš 1897 m. visos Rusijos gyventojų surašymo, dar XIX a. pabaigoje anaiptol ne visi šlėktos kalbėjo lenkiškai: Kauno gubernijoje lietuvių kalbą gimtąja laikė 36,5 tūkstančio kilmingųjų bajorų iš 57 tūkstančių.

– Ar šis arealas susisiekia su Vilniaus lenkiškuoju arealu?

– Taip, Turska  nustatė, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kauno lenkiškoji sala jau buvo susifor­mavusi. Čekmonas pataisė, kad veikiau būta ne salos, o salyno su Vandžiogala centre. Mozaikinės lenkų ir lietuvių dvikalbystės zona pietuose sie­kė Kaišiadorių apylinkes ir vietomis susilietė su Vilniaus lenkiškuoju arealu.

– Tai įrodymas, kad lietuvių kaimiečių lenkinimas prasidėjo nuo XIX a. pabaigos?

– Šita kalbinė situacija yra užfiksuota Česlavo Milošo romane „Isos slėnis“ (Dolina Issy, 1955; lietuvių kalba išleista 1991 m., vertė Algis Kalėda). Svarbiausi lenkų kalbos skleidėjai tarp vals­tiečių buvo, be abejo, smulkieji sulenkėję šlėktos. Todėl Čekmonas daro prielaidą, nors Turska tai ir neigia, kad ir kitose lenkiškose salose yra buvę lenkiškai kalbančių „šlėktų centrų“.

– Bet Liaudos ir Vilniaus krašto lenkiškumas visai kitoks?

– Tik todėl, kad XX a. viduryje abu šie lenkiškumo židiniai buvo atsidūrę skirtingose valstybėse. Kryptingas gyventojų lenkinimas okupuotame Vilniaus krašte buvo virtęs smurtiniu. Tai reiškė, jog visa, kas lietuviška, ne tik „nekatalikiška“, „tamsu“, „neišlavinta“, „mužikiška“, bet ir „priešiška Lenkijai“.

– Ar Be Vilniaus ir Kauno XX a. dar būta kitų lenkiškų arealų?

– Turska nubrėžė tikslias XX a. ketvirtojo dešimtmečio dviejų lenkiškų arealų – Vilniaus ir Smalvų – ribas, o Čekmonas abu juos ištyrė amžiaus pabaigoje. Vilniaus arealas, vadindamasis Užneris, yra Neries dešiniajame krante maždaug tarp Kernavės ir Švenčionėlių.

– Kaip tie arealai formavosi?

Užneryje gana ryškiai išsiskiria trys ankstyvesnio lenkų kalbos išplitimo centrai: Buivydžiai, Giedraičiai ir Kernavė. Panaši situacija buvo ir Giedraičių apylinkėse.

– Mažiausiai žinoma apie Smalvų arealą?

– Dabar galima šnekėti tik apie lenkų kalbos liekanas viename kitame Smalvų arealo kaime, nes dauguma buvusio šlėk­tų centro gyventojų po karo išsikėlė į Lenkiją. Visoje ki­toje teritorijoje gyvena nemaža atsikėlusiųjų iš Baltarusijos.

– Dėl terminų. Tai kurią kalbą vadina „paprastąja“?

– Aptardamas įvairuojančius terminus Čekmonas nurodo, kad  Lietuvos kaimuose gyvenantys lenkai patys savo lenkų kalbą vadina „prastąja“ („po prostemu“), mokslininkai įvardija „prosty polski“. „Paprostu“ („po prostu“) patys gyventojai apibūdina visai kitą kalbą – vietinę gudų tarmę. Mokslininkai Lietuvos lenkų kalbą vadina „polszczyzna litewska“, Vilniaus lenkų kalbą –  „polszczyzna wileńska“, Lenkijos pakraščių (kresų) lenkų kalbą – „polszczyzna kresowa“ arba lenkų kalbos šiaurės rytų variantu – „polszczyzna pólnocnowschodnia“. Savų lietuviškų šio reiškinio įvardijamųjų terminų nėra, Čekmonas rekomenduoja vartoti Lietuvos (Vilniaus krašto) lenkų kalbos tar­mė, Vilniaus (lenkų kalbos) tarmė.

– Ar Vilniaus lenkų tarmė įvairuoja?

– Vilniaus lenkų tarmė turi keletą teritorinių atšakų — šnektų. Jų ypatybes lemia sociolingvistiniai veiksniai, pirmiausia jų vartotojų vienkalbystė ar dvikalbystė, kaimynystė su kitų kalbų šnektomis, gudų arba lietuvių substrato ir lenkų bendrinės kal­bos įtakos joms stiprumas. Skirtinas kultūrinis lenkų kalbos dialektas (le. dyalekt kulturalny) – Čekmono teigimu, juo dabar šneka kaimuose gyvenantys vietiniai lenkai, baigę 8-9 ar 11-12 lenkiškų klasių. Esama labai taisyklingai kalbančių bendrine lenkų kalba, dažniausiai tai tarpukariu iš Lenkijos atvykusiųjų palikuonys. Beveik neįvairuoja vienakalbių lenkų šnektos Užnerio areale, priešingai nei kaimynystėje gyvenančių lenkų–gudų dvikalbių lenkų kalba, kurioje gausu skolinių iš gudų kalbos. Čekmonas pažymi, kad šiaurės, šiaurės rytų ir pietvakarių lenkų šnektose, susisiekiančiose su lietuvių tarmėmis, ir dabar apstu lituanizmų, o vienur kitur vartojama beveik mišri, vadinamoji makaroninė, kalba: poszla do krautuwie silki kupič (lie. ‘nuėjau į krautuvę silkės pirkti‘), kur iš keturių žodžių du lietuviški.

Prieš dvidešimt ketverius metus (1995 m.) Čekmonas rašė, kad kol kas dėl to, kad yra praradę savo inteligentiją, Vilniaus krašto gyventojai lenkai orientuojasi į Lenkiją ir dėl visų nelaimių kaltina lietuvius. Jis tikėjosi, kad užaugs nauja karta, kuri pasijus esanti tikra šeimininkė, nesigėdys savo „čionykštiškumo“ ir sugebės perimti Lietuvos lenkų patriotizmo tradicijas didžiuotis tėvyne Lietuva. Kol kas tos tradicijos būdingesnės praeičiai – Česlovui Milošui, Tadeušui Konvickiui ir ki­tiems „kraštiečiams“ (krajowcy), kuriems Adomo Mickevičiaus žodžiai „Tėvy­ne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“ nėra vien literatūrinė deklaracija.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje
  2. J. Vaiškūnas. Ar Lietuvos Respublika dabar šoks pagal lenkų nacionalistų dūdelę? (audio)
  3. Č. Iškauskas. Ar bus Lietuvoje lenkų autonomija?
  4. A. Virvičienė. Piliečių ugdymas valstybine kalba? Neįtikėtina, tačiau Pietryčių Lietuvoje tai – misija neįmanoma
  5. P. Normantas: Lietuvių kalbą geriu kaip deguonį, valgau kaip šventą maistą (video)
  6. Č. Iškauskas. Lenkų autonomijos idėjos – kaip nenumalšinamas troškulys…
  7. Ketinimai Lietuvoje įteisinti asmenvardžių ir vietovardžių rašybą ne valstybine kalba sukėlė latvių susirūpinimą (audio)
  8. A. Juozaitis: Kaip sakė poetas J. Marcinkevičius – rusenome, o dabar anglėjame
  9. L. Kalėdienė. Kodėl tie kalbininkai tokie senamadiški? (video)
  10. Č.Iškauskas. Bendras lietuvių ir lenkų pergales tebetemdo nesutarimai
  11. L. Kalėdienė. Vyriausybė siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą
  12. E. Targavičienė: Prieš karą Dieveniškių krašte lenkų nebuvo
  13. J. I. Kraševskio Vilniaus istorija išversta į lietuvių kalbą
  14. Ambasadoriaus laiškas „The Economist“: lenkų mažuma Lietuvoje turi išskirtinai geras sąlygas
  15. A. Piročkinas. Lenkų politikai sprendžia lietuvių kalbos problemas
  16. Prasidėjo dešimtasis nacionalinis lietuvių kalbos konkursas „Švari kalba – švari galva“ video)
  17. L. Grumadienė-Kalėdienė. Lietuva – vieninteliai lietuvių tautos namai
  18. E.Urbelytė. Kitataučiams mūsų kalba skamba kaip melodija (video) (I)
  19. Marvelės tyrinėjimai: daiktų ir artefaktų kalba
  20. Grįžtame į lenkų laikus
  21. A. Baranausko poemą „Anykščių šilelis“ jau galima skaityti ir ispanų kalba
  22. Lietuvio atsakymas lenkų istorikui
  23. A. Lapinskas. Lenkų ministras užsimiršo kur esąs…
  24. Baltų vienybės dieną Užupyje atidengta konstitucija latgalių kalba (video, nuotraukos)
  25. R. Maceikianecas. Apie Lietuvos lenkų pavardes – be jokios propagandos
  26. Lietuvos lenkų rinkimų akcija grasina vaikų streikais
  27. Kaip sudominti vaikus valstybinėmis šventėmis? (video)
  28. Kaip kalbėjo, atrodė ir kur gyveno mūsų protėviai? (video)
  29. „Aktualus interviu“: Č.Okinčicas: Šiandien lietuvių ir lenkų santykių negrįskime tarpukario istorija… (video)
  30. G. Karosas. Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas

ALKO TURINYS

Pastabos 20

  1. Aha says:
    2 m. ago

    Aš irgi moku vieną Vilniaus lenkų tarmės sakinį:
    Elžbietka, napišy žinučkų kagda budėš v školė.
    Žavinga 🙂

    Atsakyti
  2. Antanas says:
    2 m. ago

    Autorei. Adomo Mickevičiaus žodžiai apie Lietuvą yra tokie: “Litwo, Ojczyno moja! Ty jesteś jak zdrowie…” (lenk. – Lietuva, Tėvyne mano! Tu esi kaip sveikata…)

    Atsakyti
    • Laima says:
      2 m. ago

      Jūsų siūlomas vertimas yra pažodinis ir neatskleidžia esmės

      Atsakyti
      • Antanas says:
        2 m. ago

        Taip, būtent pažodinis ir jis atskleidžia esmę (!), o kad tą suprasti reikia, gerb. Laima, mokėti lenkų kalbą. Beje, esu vertėjas, taigi, kaip sakoma, nereikia mokyti tėvelio, kaip vaikus daryti…

        Atsakyti
    • Antanas says:
      2 m. ago

      P.S. Pilnas vertimas būtų toks: “Lietuva, Tėvyne mano! Tu esi kaip sveikata. Tik tas suvokia, kaip reikia tave vertinti, kas prarado tave. Dabar tavo puikumą matau ir vaizduoju visame gražume, nes liūdžiu be tavęs” (A.Mickevičius “Ponas Tadas”). Čia pažodinis, o ne literatūrinis vertimas, nes verčiant eiles į kitą kalbą faktiškai jau gaunasi kitos eilės. Paskaitykite, pvz., A.Puškino eiles rusiškai ir vertimą į lietuvių kalbą. Ir kaip? Visiškai kitas tekstas, neturintis nieko bendro su A.Puškinu.

      Atsakyti
  3. Ech, nusigyvename says:
    2 m. ago

    Dabar yra baisiau. Anglų kalba apima visus visuomenės sluoksnius. Nebus, kam jos išsaugoti. Antanavičiau, kaip ten su edukacijomis, krepšinio strategais, asistentais, nacionaliniais, socialiniais partneriais (nepgalvokite nieko blogo:)), komunikacija, iššūkiais (jau per gerklę lenda šis mintinis anglicizmas). Jau nebesugabame raidžių ištarti be AiTį, Džy ir taip toliau. Juk šitas visas mėšlas eina iš LRT su komisijos palaiminimu. Dokumentiniouse filmuose nebežino kaip Amazonę išversti. Ir kaip anksčiau be jų išsiversdavo.
    Jau nekalbu apie gatvinės liaudies šneką, ypatingai vadybininkų su trumpom kelnėm ir apžėlusių.

    Atsakyti
    • Ech, nusigyvename says:
      2 m. ago

      Dar pridėčiau fiksavimą. Dabar viska fiksuoja, ir rezultatus ir orus.

      Atsakyti
      • Bartas says:
        2 m. ago

        Kad “užfiksuoti” pirmiausia reikia “sukomunikuoti”. Bet yra ir lietuviškų perlų, na pvz: “susigirdėsime”. Tai va sėdžiu ir galvoju , su kuria ausimi priimti “susigirdėjimą”.
        O baisiausia tai , kad kalbos marinimas ateina iš “šviesuomenės” , labai raštingos šviesuomenės.

        Atsakyti
  4. Antanas says:
    2 m. ago

    P.S. “… Turska moksliškai įrodė, kad Lenkija 1920 metais buvo okupavusi etnines Lietuvos ir Gudijos žemes…” To tak, panowie “Polacy”!!!

    Atsakyti
    • Žemyna says:
      2 m. ago

      Ir darė tai ne prasčiau, nei Kremlius Kryme, Kaukaze ir visur kitur, kur jo piršteliai siekė… Tarpukariu žiaurumu net ir bolševikus lenkė.

      Atsakyti
      • Antanas says:
        2 m. ago

        Tai jau taip, Gerb. Žemyna. Kaip pirštu į akį.

        Atsakyti
  5. Taip says:
    2 m. ago

    Raginčiau pietryčių Lietuvos ,,lenkus” vadinti lenkakalbiai lietuviai. Antra,- lietuvių būdo ypatingas bruožas yra tai perteklinis žavėsys viskuo kas užsienietiška,ypač liečia užsienietišką kultūrą,kalbą; trečia,- lietuvių kultūriniai-kalbiniai kaimynai slavai,ypač lenkai ir rusai, pasižymi kultūrine-kalbine ekspansija,kuri spartino lietuvių nutautėjimą.Visa tai nulėmė ir lemia dabar vis mažėjantį lietuvių skaičių; – nūdienos Lietuvoje vyksta spartus anglėjimas,ypač tai ryšku muzikinėje plotmėje ,mokslo ir švietimo srityje, emigravusių lietuvių ir jų palikuonių nutautėjimas,vis didėjanti nepagarba valstybinei lietuvių kalbai.

    Atsakyti
    • Antanas says:
      2 m. ago

      Deja, taip… 😪

      Atsakyti
      • Arūnas says:
        2 m. ago

        Deja, priklauso ne tai kaip mes tuos žmones vadinsim, o tai, kaip jie save vadins. Be abejo, iš jų tarpo yra tokių, kurie save vadina litvinais, nes “geria girą” (taip buvo skelbta jų pokalbyje), yra šeimų, kuriose vienas brolis lietuvis, o kitas lenkas. Bet svarbiausia yra šių žmonių santykis su Lietuva- valstybe ir lietuvių tauta; jei jis palankus, tai ir atsakas bus palankus

        Atsakyti
        • Antanas says:
          2 m. ago

          Tai jau taip… Tamstos žodžiai – Tamašauckų Valdeliui į ausį… O jis yra įsitikinęs, kad lenkai į Lietuvą atsikraustė iš… Baltarusijos. Štai taip. Pasirodo, Baltarusijoje anuo metu gyveno ne baltarusiai (gudai), o lenkai (?!)…

          Atsakyti
  6. Getas says:
    2 m. ago

    Sovietų sąjungoje mes didžiavomės, kad esame lietuviai ir okupantus vadinome “skeltanagiais”… o kur dabar dingo pasididžiavimas savo gražia kalba, o ne maišytomis anglų ar lenkų kalbomis ir jų brukimu. Mokslininkai sako, kad senos ne maišytos kalbos yra skambios: estų, italų, lietuvių ir pan. Ar taip autore, Laima Kalėdiene?

    Atsakyti
  7. Kažin says:
    2 m. ago

    Lenkų kalba plito tikrai kad ne taip, kaip dabar anglų. Lenkų kalbą nešė religija. Konkrečiai slavėjimas vyko per evangelizaciją, per bažnyčią. Iki katalikiško krikšto slavėjimas vyko per bizantiškąją evangelizaciją senąja bažnytine slavų kalba, kuri kartu tapo ir Lietuvos karalystės (valstybės) kanceliarine kalba. Pradžioje bizantiškoji evagelizcija slinko gana lėtai. Kijevo Rusia jotvingiuose, baltiškose teritorijose praktiškai apsiribojo tik bažnytinės duoklės surinkimu. Bizantiškoji misionieriškoji veikla tarp baltų genčių gana suintensyvėjusi buvo jau Lietuvos karaliaus Netimero (1009 metai) laikais. Tuomet lietuvių (baltų) genčių ribos buvo toli nuo dabartinės Lietuvos. Todėl tas bizantiškasis suslavėjimas pačioje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo silpnas, be to, Lietuvoje, matyt, jau 12 amžiaus pradžioje viršų ėmė imti katalikiškoji krikščionybės atmaina. Lenkiškasis suslavėjimas ėjęs per bažnyčią suintensyvėjo tik po Jogailos katalikiško krikšto, kai kunigai tarp bajorų ėmė skelbti, kad katalikiškas Dievas lietuviškai nesupranta ir bajorai savo gyvenime privalo melstis ir šnekėtis tarp savęs lenkiškai. Taip senoji bažnytinė slavų kalba buvo išstumta ne tik iš valstybės kanceliarinės kalbos padėties, bet ir apskritai. Lenkizacija kartu su katalikybe įgavo visuotinį mastą ne tik bajorijoje, bet ir tarp valstiečių. Viso to proceso pasekmes turime šiandiena.

    Su Čekmono nuomone, kad “parostu” tiems, kurie tokiu vardu vadina kalbą, kuria jie kalba, reiškia “paprasta” kalba, sutikti negalima. Čia veikiau įžvelgtinas semantinis dzūkų tarmės substraktas. Mat, dzūkų tarmėje “paprasti” reiškia “įprasti”. Taigi kaimų gyventojų pasakymas, kad jie kalba “paprostu, paprostemu”, reiškia, kad ji tapo jiems įprasta, įprastama, t.y. kad tai kalba, prie kurios kažkada gyvenime jiems teko įprasti. Iš to darytina išvada, kad jų protėvių gimtoji kalba kažkada galėjo būti kitokia. Kad ji buvo lietuvių dzūkų tarmė, rodytų tas likęs žodžio paprasti – “įprasti” kalbinis dzūkiškumas…

    Atsakyti
  8. Kažin says:
    2 m. ago

    Toks verkšlenimas tiko sovietmečiu ar viduramžių lenkmečiu, kai vilkome svetimą jungą. Dabargi gyvename savo valstybėje, kai tereikia turėti valdžioje vieną žmogų, kuris išdrįstų viešai pasakyti viskam tam – ne. Tai ir rašykime apie problemą, apie reikalą, kaip rasti ir išsirinkti tą tokį žmogų. Dabar vieni toliau varinėjame vergų psichologiją, kiti toliau sau vergaujame tai paskaitinėdami…

    Atsakyti
  9. Tvankstas says:
    2 m. ago

    Niekaip negaliu suprasti, kaip tie lietuviai, kurie be rusiškų ar angliškų intarpų negali nei kalbėti, nei rašyti. Sekant tokiais, tai man reikėtų bent 10-15 kalbų intarpus daryti kone kiekviename sakinyje, tai duosiu pavyzdėlį.
    Tietysti sanojen, nie mogę zrozumiec, hoe begrijpen this people v kazhdom predlozhenii, doch können sie sich selbst ymmärtää vat vil säga, comme c’est una ligua macaronesi. Dekuje härtäni pour opmerkzamheid.

    Atsakyti
    • Antanas says:
      2 m. ago

      😄😄😄

      Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (VI)

B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (VI)

2021 03 04
Ką mums žada E. Dobrovolskos rengiamas Tautinių mažumų įstatymas

Ką mums žada E. Dobrovolskos rengiamas Tautinių mažumų įstatymas

2021 03 01
Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius

Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius

2021 03 01
K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

K. Driskius: Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei Lietuvoje (nuotraukos)

2021 03 01
Vyko diskusija „Vietovardžiai: duomenys, prieiga, nauda“ (video)

VLKK apie vietovardžių klausimus 2020 metais

2021 02 28
V. Jakubonis. Vyskupui Motiejui Valančiui 220 metų

V. Jakubonis. Vyskupui Motiejui Valančiui 220 metų

2021 02 27
V. Navaitis. Konsultacijų bankas apie darbą iš namų

V. Navaitis. Konsultacijų bankas apie darbą iš namų

2021 02 27
D. Norkūnas. Nuo manęs Lietuvai (video)

D. Norkūnas. Nuo manęs Lietuvai (video)

2021 02 24
Autonomininkų plakate užrašas: „Sąjūdis tai nacizmas“

V. Valiušaitis. Autonomijos DNR

2021 02 23
Prezidentas G. Nausėda | lrp.lt nuotr.

Lietuvos tikslas ŽTT – pažeidžiamiausių grupių teisių apsaugą

2021 02 22
Rodyti daugiau

Naujienos

Mindaugas Puidokas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Lietuvoje

M. Puidokas. Referendumas dėl Stambulo konvencijos būtinas

2021 03 04
Veiklą atnaujina Klaipėdos Senoji perkėla
Gamta ir žmogus

Veiklą atnaujina Klaipėdos Senoji perkėla

2021 03 04
Knygos mėgėjų draugijai – 90
Kultūra

Knygos mėgėjų draugijai – 90

2021 03 04
Legenda kuri įkvėpia: Neringa patvirtino strateginius planus
Kultūra

Legenda kuri įkvėpia: Neringa patvirtino strateginius planus

2021 03 04
VMI nuotr.
Lietuvoje

Deklaruoti turtą ir pajamas šiemet gyventojai gali anksčiau

2021 03 03
Koronavirusas | sam.lt nuotr.
Gamta ir žmogus

Į Lietuvą – tik su neigiamu COVID-19 tyrimo atsakymu

2021 03 03
Vairavimo egzaminas | regitra.lt nuotr.
Lietuvoje

Švelnėja karantinas lauke, bus galima laikyti vairavimo egzaminus

2021 03 03
Lietuvos ir Estijos vadovai sutarė stiprinti regioninį bendradarbiavimą
Lietuvoje

Lietuvos ir Estijos vadovai sutarė stiprinti regioninį bendradarbiavimą

2021 03 03


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Svajonė apie V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną
  • iš Stano apie Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją
  • Šiaip apie Kompiuteris darbui iš namų: į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?
  • Referendumas? apie Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • M. Puidokas. Referendumas dėl Stambulo konvencijos būtinas
  • Veiklą atnaujina Klaipėdos Senoji perkėla
  • Knygos mėgėjų draugijai – 90
  • Legenda kuri įkvėpia: Neringa patvirtino strateginius planus

Skaitomiausi straipsniai

  • Č. Iškauskas. Žydai – bolševikų tarnyboje peržiūrėta: 1202; komentarų: 14
  • Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius peržiūrėta: 1099; komentarų: 17
  • R. Karbauskis. Ar tradicinės šeimos gynimas bus pripažintas nusikaltimu? (video) peržiūrėta: 893; komentarų: 49
  • LVŽ šešėlinėje vyriausybėje bus aptartas ir 365 tūkst. visuomenės parašų surinkęs pareiškimas (tiesioginė transliacija) peržiūrėta: 773; komentarų: 10
  • Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas peržiūrėta: 585; komentarų: 12
  • M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas? peržiūrėta: Array; komentarų: 24

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (VI)

by Kristina Aleknaitė
2021 03 04
1
B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (VI)

Lenkija kaltino Lietuvą, kad ji tarėsi su Sovietų Rusija, bet ji pati bendradarbiaudama su sovietais užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą....

Skaityti toliau

Ką mums žada E. Dobrovolskos rengiamas Tautinių mažumų įstatymas

by Jonas Vaiškūnas
2021 03 01
13
Ką mums žada E. Dobrovolskos rengiamas Tautinių mažumų įstatymas

Patriotinės organizacijos kreipėsi į šalies vadovus, reikalaudamos sutramdyti teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską. Laisvės frakcijos Seime narė, Stambulo konvencijos šalininkė, užsimojusi...

Skaityti toliau

Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius

by Jonas Vaiškūnas
2021 03 01
17
Grupė visuomenininkų reikalauja stabdyti propagandinius išpuolius priešinančius tautines mažumas ir lietuvius

Vasario 28 d. grupė visuomenininkų aukščiausiai Lietuvos valdžiai ir kitoms institucijoms išsiuntė pareiškimą „Dėl hibridinių, propagandinių išpuolių, tautinių mažumų ir...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Svajonė apie V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną
  • iš Stano apie Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją
  • Šiaip apie Kompiuteris darbui iš namų: į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?
  • Referendumas? apie Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją
  • Žemyna apie Nacionalinis susivienijimas reikalauja atmesti Stambulo konvenciją
Kitas straipsnis
Jonas Jagėla | savaite.lt nuotr.

Netekome talentingo skulptoriaus Jono Jagėlos

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Apie Alkas.lt
  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai