I dalis čia;

II dalis čia.

Žinios apie su Lietuva susijusį paveldą Ukrainoje nuolat daugėja, todėl valstybinės institucijos turi atnaujinti turimus sąrašus. Viena iš institucijų, kuri veikia Lietuvos paveldo užsienyje lauke yra Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Dar 2016 m. Paveldo komisija sumanė duomenų bazės ir žemėlapio upaveldas.lt sukūrimą, kuriame kiekvienas norintis gali susipažinti su įvairiais Lietuvos kultūros paveldo vertybės užsienyje nuo Baltarusijos iki JAV ir Australijos.

Kol kas tai vienintelis visus Lietuvos istorinius laikotarpius ir kultūros paveldo tipus užsienyje pristatantis paveldo žemėlapis. Šis žemėlapis nuolat plečiamas – 2024 m. pradžioje jis pasipildė daugiau nei 60 su Lietuva susijusių vertybių Ukrainoje.

Puslapyje upaveldas.lt galima pasižiūrėti tikslią objekto vietą, perskaityti jo istoriją, peržiūrėti nuotraukas – tai leidžia atrasti vietas, į kurias vykti karo Ukrainoje metu nepatariama.

Lemtingas Mėlynųjų Vandenų mūšis ir įspūdingas Karijotaičių paveldas

Dabartinės Ukrainos teritorijoje vyko ne vienas mūšis, kuriame dalyvavo lietuviai. Vienas svarbesnių – Mėlynųjų Vandenų mūšis, po kurio Lietuva įsitvirtino Ukrainos žemėse. Ši pergalė sudarė galimybes Lietuvos valdovų palikuoniams sukurti paveldą, kurį rasime dar ir šiandien.

Mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos kariuomenių įvyko 1363 m. Tiksli mūšio vieta nėra žinoma – veikiausiai prie Syniuchos (Mėlynieji Vandenys) upės Centrinėje Ukrainoje, Torhovycios miestelio apylinkėse.

LDK kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Lietuvių pergalė šiame mūšyje lėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įsigalėjimą regione, be to, tai buvo pirmas didelis mongolų–totorių pralaimėjimas Rytų Europoje.

Po šio mūšio Algirdas valdyti Kijevą paskyrė savo sūnų Vladimirą, o žemes Podolės regione, kuris atitinka dabartines Ternopilio, Chmelnyckio ir Vinnycios sritis, už pagalbą mūšyje paskyrė savo brolio Karijoto sūnums: Aleksandrui, Jurgiui, Konstantinui ir Teodorui.

Šie broliai vadinami Karijotaičiais, jie buvo lietuviai, taigi ir Gediminaičių dinastijos atstovai. Karijotaičius rėmė vietos gyventojai, juos laikė išvaduotojais iš mongolų–totorių valdžios.

Karijotaičiai Podolę valdė vaivadų teisėmis, gynė ją nuo antpuolių, statydino pilis ir miestus, saugojo prekybos kelius. Dėl Podolės taip pat vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovos su Lenkija.

Viena įspūdingiausių Karijotaičių statytų pilių yra Podolės Kamenece. Čia Karijotaičiai pastatė naują tvirtovę, o 1374 m. suteikė miestui Magdeburgo teisę.

Žuvus Aleksandrui Karijotaičiui, Kamenecą valdyti perėmė brolis Konstantinas, kuris tęsė miesto stiprinimo ir regiono infrastruktūros gerinimo darbus. Po Vytauto Didžiojo mirties visa Podolė ir Podolės Kamenecas atiteko Lenkijai.

Vėlesniais amžiais pilis buvo ne kartą rekonstruota ir stiprinta. Podolės Kameneco pilis savo dabartinį pavidalą įgavo po Žygimanto Senojo atliktų rekonstrukcijų. Įdomu, kad pilis susijusi su Vilniumi – 16 a. čia dirbo Jobas Bretfusas, kuris vėliau tapo Vilniaus pilių statybų prižiūrėtoju.

Karijotaičiai taip pat pastatė pirmąją mūrinę pilį Medžybiže, pirmąją medinę pilį Podolės Skaloje, kurią 1395–1430 m. valdė Vytautas Didysis.

Viena netikėčiausių Karijotaičių paveldo vietų – Mukačevas Ukrainos Užkarpatės srityje, visai greta Vengrijos ir Slovakijos sienų. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Mukačevas niekada nepriklausė, tačiau ją valdė vienas iš keturių Karijotaičių brolių – Teodoras. Jo atsiradimo Mukačeve istorija įdomi – 1392 m. Teodoras sukilo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą.

Po pralaimėto mūšio Teodoras kalintas Vilniaus pilyje, tačiau iš jos pabėgęs ir užtarimą gavęs pas Vengrijos karalių Zigmantą Liuksemburgietį. Šis Teodorui suteikė teisę valdyti Mukačevą. Teodoras čia šeimininkavo iki 1414 m. ir per tą laiką spėjo nemažai nuveikti.

Teodoras Karijotaitis ženkliai perstatė čia stovėjusią pilį, pavertė ją savo rezidencija. Pilis buvo apsupta sauso griovio ir gynybine siena su keturiais apvaliais bokštais (trys iš jų išlikę), iškastas šulinys.

Šiandien Mukačevo, arba kitaip dar žinoma kaip Palanoko pilis – vienas vertingiausių 14–17 a. fortifikacinės architektūros ir istorinių paminklų Ukrainoje. Be pilies, Teodoras taip pat sustiprino prekybą, įkūrė stačiatikių vienuolyną.

Karijotaitis apie 1414 m. Mukačeve ir mirė. Teodoras mieste gerbiamas ir prisimenamas – pilyje dalyvaujant Ukrainos ir Lietuvos istorikams 2018 m. įrengta Teodoro Karijotaičio paroda, o pilies kieme jam pastatytas paminklas.

Ukrainos miestų sąsajos su Lietuva: nuo Mindaugo sūnaus kapo ir Jogailos širdies iki Vilniaus universiteto

Ukrainoje yra tokių miestų, kuriuose per amžių seką atsiskleidžia daugybė sąsajų su Lietuva. Vienas tokių – Kremenecis. Šis miestas įsikūręs Karpatų kalnų apsuptoje lygumoje prie Ikvos upės, vienu metu tai buvo didžiausias Vakarų Ukrainos Voluinės regiono miestas.

Šią vietovę 1320 m. užkariavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, buvo pastatyta medinė pilis. Dėl miesto kovojo Lenkija su Lietuva. 1418 m. Kremenecį užėmė Vytautas, kuris čia pastatydino naują mūrinę pilį. Pilis garsėjo savo fortifikacija, patrankų ir kitų tais laikais naujoviškų ginklų gausa.

Įdomu, kad šioje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila. 16 a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca, kuri gerai žinoma ir Lietuvoje, rekonstravo Kremeneco tvirtovę renesanso dvasia.

Bona taip pat čia fundavo špitolę, tiltą, vartus. Tad nenuostabu, kad pilies kalnas iki šiol vadinamas Bona. Miestui atitekus Lenkijai, apie 1631 m. kunigaikščiai Vyšnioveckiai ir Zbaražskiai fundavo mūrinę pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Įdomu tai, kad šis vienuolynas finansiškai rėmė Vilniaus universitetą.

Tačiau tai ne vienintelė Kremeneco sąsaja su Vilniaus universitetu – 17 a. mieste įsikūrė jėzuitai, kurie čia įsteigė kolegiją. Jėzuitų kolegija palaikė itin glaudžius ryšius su Lietuvos sostinės universitetu – 19 a. ji buvo reformuota į gimnaziją, pavaldžią Vilniaus universitetui.

Taip pat joje dirbo ir politikas, istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus Universiteto dėstytojas Joachimas Lelevelis (1786 –1861), kuris yra palaidotas Vilniuje.

Kitas Ukrainos miestas – Volodymyras, yra svarbus seniausiajai Lietuvos valstybės istorijai. Tradiciškai manoma, kad greta 12 a. statyto Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboro, 1267 m. buvo palaidotas Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, stačiatikis Vaišelga. Volodymyrą yra valdę ir Gediminas, jo sūnus Liubartas, Švitrigaila, kuris savo testamentu 1452 m. paliko jį Lietuvai.

Nors Lietuvoje daug populiaresnis Jogailos pusbrolis Vytautas, Ukrainoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus vardu buvo pavadintas visas miestas. Greta Lvivo esantis Horodokas Jogailai taip patiko, kad jis dažnai čia gyveno, atvykdavo pamedžioti.

Jogailos laikais Horodoke buvo pastatyta karališka rezidencija–pilis, įrengta miesto gynybinė sistema. Jogaila fundavo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, taip pat rėmė čia stovėjusį pranciškonų vienuolyną, suteikė miesteliui Magdeburgo teises.

1433 m. gegužės 31 d. Jogaila Horodoke ir mirė. Pranciškonų vienuolyno bažnyčioje arba Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje karaliaus prašymu buvo palaidota jo širdis. Tiek vienuolynas, tiek bažnyčia yra išlikę iki šių dienų.

1906–1939 m. miestas Jogailos garbei vadintas Jogailos Horodoku (lenk. Gródek Jagielloński), o 1903 m. čia buvo pastatytas vienas pirmųjų paminklų Jogailai. Deja, jis buvo nugriautas Antrojo pasaulinio karo metu ir nebeatstatytas.

Didžiausiame Vakarų Ukrainos Lvivo mieste taip pat surasime su Lietuva susijusių paveldo vertybių. Gedimino sūnus Liubartas Lvivą valdė neilgai, vos devynerius metus (1340–1349 m.), tačiau iš šio laikotarpio išliko varpas Lvivo unitų Šv. Jurgio katedros varpinėje.

Ant jo išlikęs užrašas, kad jis nulietas 1341 m. kunigaikščio Dimitro lėšomis. Taip buvo vadinamas Liubartas, stačiatikiškai pakrikštytas Dimitru. Tai seniausias išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės varpas. Lietuvius mena ir Lvivo piliavietė.

Dėl Lvivo vyko įnirtinga kova tarp Lietuvos ir Lenkijos: 1349 m. miestą užėmė Lenkija, tačiau 1353 m. medinę miesto pilį lietuviai sudegino. Pilies kalne iškilo mūrinė pilis, joje buvo kalėjimas, kuriame buvo laikomi ir 1410 m. Žalgirio mūšyje į nelaisvę paimti vokiečių riteriai.

Šie mūrai visiškai sunaikinti 1868–1869 m. pilant 300 metų sukakčiai skirtą Liublino unijos kalvą. Kita įdomi su Lietuva susijusi vertybė mieste – Lvivo Bernardinų bažnyčia. Jos frontone yra įkomponuoti Abiejų Tautų Respublikos heraldiniai ženklai – Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis.

Šioje šventovėje yra palaidotas 17 a. gyvenęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų atstovas, Abiejų Tautų Respublikos valstybinis ir karinis veikėjas Jonas Frederikas Sapiega. Lvive rasite ir paminklą Lietuvoje gyvenusiam Adomui Mickevičiui.

Daug lietuvių statytų pilių šių dienų nesulaukė. Pavyzdžiui Liubaro mieste, spėjamoje Liubarto Gediminaičio dalinės kunigaikštystės sostinėje, išlikęs tik piliakalnis, kuriame stovėjo Liubarto pilis. Taip pat ir Ovruče – 14–16 a. stovėjusios lietuvių pilies vietoje yra išlikę tik žemės pylimų fragmentai.

Ukrainoje rasime ir dvejas vietoves, kuriuose Abiejų Tautų Respublikos laikais buvo sudarytos svarbios konfederacijos – bajorų sąjungos. Tai Targovicos ir Baro konfederacijos.

Įdomu, kad Baro konfederacijai pavadinimą suteikė Baro miestas, pavadintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto senojo žmonos Bonos Sforcos garbei – didikė buvo kilusi iš Italijos Bario miesto.

Ukrainoje esantis Baras 1768 m. tapo Baro konfederacijos centru. Šios Lenkijos ir Lietuvos didikų katalikų grupuotės sąjungos tikslas buvo kovoti prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje.

Tačiau tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos konfederatų vadų vyko kivirčai, o konfederacija pralaimėjo. Tai paskatino Pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, bet tuo pačiu ir reformų poreikį, kuris virto į pirmąją Europoje, 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.

Tarp Lietuvos paveldo Ukrainos Pietuose – Vytauto bokštas prie pat Kachovkos užtvankos

Kaip žinome iš istorijos, lietuviai buvo pasiekę Juodosios jūros pakrantę. Ši pakrantė yra Ukrainoje, maždaug tarp dabartinių Odesos ir Chersono miestų. Įdomu tai, kad Odesa miestas pavadintas tik 1795 m., kuomet vietovė atiteko Rusijai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais uostas buvo žinomas kaip Chadžibėjus. Ši Krymo totoriams priklausiusi tvirtovė 15 a. keletą dešimtmečių priklausė Lietuvai. Anot 15 a. lenkų istoriko Jano Dlugošo, 1413 m. Jogaila iš šio uosto išsiuntė kelis laivus su javais.

Užuominos apie lietuvių pilį, uostą ir švyturį randamos taip pat tarp 1415 ir 1442 metų. Šiandieninėje Odesoje su Lietuva susijusio paveldo iš LDK laikotarpio nėra išlikę, tačiau miestas gali būti laikomas vietove, turinčia istorinių sąsajų su Lietuva.

Kita Juodosios jūros pakrantės vieta, pretenduojanti į Lietuvos paveldą yra Očakivas. Ši gyvenvietė yra arčiau Dniepro žiočių, strategiškai svarbiame iškyšulyje. Kijevo Rusios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais vietovė vadinosi Dašivas.

Pirmą kartą šaltiniuose Dašivas paminėtas 1431 m. sutartyje, pasirašytoje Švitrigailos ir Jogailos. Manoma, kad 15 a. pradžioje Vytautas Didysis šioje vietoje buvo pastatęs medinę pilį gynybai nuo totorių. Tai buvo labiausiai į pietus nutolusi lietuviška pilis.

Kaip ir Odesoje, iš šio laikotarpio materialių ženklų nėra išlikę, tačiau Očakivą taip pat galime laikyti Lietuvos paveldo dalimi, kaip su Lietuva susijusią vietovę.

Ukrainos pietuose, Chersono srityje, visai prie pat liūdnai pagarsėjusios Kachovkos užtvankos, dešiniajame Dniepro krante, Veselės gyvenvietėje yra „Vytauto bokštu“ vadinamas 14 a. pabaiga datuojamas statinys – apvalus mūrinis stebėjimo bokštas. Vertybė yra nacionalinės reikšmės Ukrainos paveldo paminklas, tačiau jos likimas šiandien yra nežinomas.

Medžiagą pagal D. Vitkauskaitės sudarytą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje inventorinį sąrašą, A. Paliušytės ir I. Vaišvilaitės sudarytą kolektyvinę monografiją „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, A. Bumblausko ir G. Kirkienės bei kitų autorių kolektyvinę monografiją „Ukraina: Lietuvos epocha 1320-1569“, Z. Kiaupos „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“ ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnius parengė Valstybinės kultūros paveldo komisijos Kultūros paveldo apsaugos analizės grupės pranešimo visuomenei žinovas Julius Markevičius.

Daugiau žinių apie su Lietuva susijusiomis vertybėmis Ukrainoje rasite Valstybinės kultūros paveldo komisijos kuriamoje svetainėje www.upaveldas.lt