D. Kisieliūnaitė: Iš kalbos paslapčių mokomės pažinti save

Pokalbis su Klaipėdos universiteto dėstytoja, profesore Dalia Kiseliūnaite.

 ‒ Jau daug metų esate Klaipėdos universiteto dėstytoja, profesorė. Dėstote kalbotyros įvadą, morfologiją ir žodžių darybą, latvių kalbą ir kultūrą, lyginamąją baltų kalbų gramatiką. O kaip išsirutuliojo Jūsų interesų kryptys: baltų kalbos, geolingvistika, onomastika ir dabar labai populiari sociolingvistika? Kuri Jums yra artimiausia ir kodėl?

 ‒ Klaipėdos universitete dirbu nuo studijų baigimo. Mažoje aukštojoje negalėjome sau leisti prabangos dėstyti vieną ar du dalykus, jaunam dėstytojui tekdavo susidaryti krūvį iš įvairių, kartais netgi tarpusavyje menkai susijusių dalykų. Apgynusi disertaciją iš baltų veiksmažodžių morfologijos istorijos, pradėjau garsėti kaip morfologijos „kirvis“ (dabar atšipau). Tačiau tuo pat metu teko dėstyti ir akcentologiją, ir latvių kalbą, ir fonetiką, ir etnokultūros dalykus. Mano mokytoja prof. Audronė Kaukienė juokaudavo: „Tol dėsčiau, kol pati ėmiau suprasti“.

Taigi greitai kaupiu patirtį ir supratau, kad kalbos tyrinėjimo krypčių skaidymas, viena vertus, yra neišvengiamas, nes tik taip galima pasiekti tikrai apčiuopiamų rezultatų, tačiau, kita vertus, kalboje viskas susiję: dabartinė sistema išaugusi iš istorijos, bendrinė kalba iš tarmių, lietuvių kalba daugel šimtmečių gyveno kitų kalbų kaimynystėje, įvairiuose lietuviškai kalbančiuose plotuose vienu metu funkcionavo kelios kalbos. Tai neišvengiamai veikė ir veikia kalbos raidą. Vietovardžiai gimė iš bendrinių žodžių,  asmenvardžiai liudija mūsų požiūrį vienų į kitus, socialinę kalbos prigimtį ir taip toliau. Kalba yra ne paprasta priemonė, ji  ‒ žmonijos kūrybos, mąstymo produktas, todėl per ją pažįstame pasaulį ir patys save praeityje, dabartyje ir netgi galime pažvelgti į ateitį.

 ‒ Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinius studentus? Ar jie skiriasi nuo ankstesniųjų? Ką galėtumėt pasakyti tiems, kurie domisi lituanistika, svajoja ją studijuoti (sakykim, kad dar yra tokių mokinių). Ar esama dar neartų dirvonų? Ar lituanistika dar gali gyvuoti, o gal ir iš naujo suklestėti kaip mokslas?

 ‒ Ankstesni, dabartiniai… Kokia valstybė, tokia mokykla, kokia mokykla, tokie ir studentai. Įdomiausias ir kūrybingiausias laikas buvo prieš Sąjūdį, per jį ir iškart po jo. Po nepriklausomybės atgavimo universitetai skurdo materialiai, tačiau jaunimas atėjo kurti  naujos tėvynės, mes jautėmės stiprūs kartu, jie mus įkvėpė, neleido stabčioti.

Kalba ‒ kaip kraujas, jo analizė viską apie žmogų pasako. Beveik. Net didžiausias auksaburnis išsiduos, kai kalbės nenuoširdžiai. Tik reikia mokėti jį išgirsti. To ir mokomės. Nėra nė vienos kalbotyros srities, kuri būtų pasenusi, iki galo ištirta, nes kalba, kaip istorija, niekada nesibaigia. Jau vakarykštė diena yra istorija.

Ar lituanistika dar gali gyvuoti? Tai tas pats, kas klausti – ar Lietuva dar gali gyvuoti? Juk tai mūsų tautos kalba, mūsų Konstitucijoje ji yra valstybinė kalba. Kol mokysime jos mokykloje, tol reikės mokytojų, kol leisime knygas ir laikraščius, tol reikės lituanistų. Gerų redaktorių dabar su žiburiu reikia ieškoti. O baltistika? Ar ji suklestės? Tai priklauso nuo to, kaip keistis mūsų visuomenėje požiūris į kalbos vaidmenį visame valstybės ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

Pas mus vis dar gajus nevisavertiškumo kompleksas, tarsi ten, kažkur užsienyje (mėgstama sakyti – civilizuotose šalyse) viskas geriau. Taigi pora „užsienietiškų“ pavyzdžių: žinome filmą „Karaliaus kalba“ ‒ kokį vaidmenį vaidina gebėjimas gražiai kalbėti? Pamename, kad Margareta Tečer mokėsi valdyti balsą ir dikciją.

Pas mus artėja rinkimai. Apie kokią užsienio kalbą galima kalbėti, jei žmogus blogai kalba gimtąja? Nejaugi egzistuoja toks fenomenas, kad angliškai lietuvis, jeigu jis nėra dvikalbis, kalbės geriau negu lietuviškai? Vėjai. Tai ir įsivaizduokite, kokia skurdi jo/jos anglų kalba, jei skurdi gimtoji… Studijuodamas filologiją žmogus studijuoja daugybę dalykų vienu metu, pats kartais jų neįvardindamas – ir literatūrą, ir teatrą, ir antropologiją, ir sociologiją, ir filosofiją, ir istoriją.

 ‒ Dar 2005 m. kartu su kolege L. Simutyte išleidote knygą „Kuršių nerijos vietų vardai“. Kokie svarbiausi atradimai tyrinėjant šiuos vardus?

 ‒ O, tai buvo jau seniai. Laima buvo mano studentė, ji kursiniam darbui pasirinko Kuršių nerijos vietovardžius, medžiagos ir problemų kalnas augo ne dienom, o valandom, teko tęsti bakalauro darbe, pagaliau šią temą išplėtojo iki magistro darbo. Taip gimė knygos apmatai, tada tuos „griaučius“ „apauginau mėsa“, Laima pildė detales, ieškojo žemėlapių. Užtrukom keletą metų. Dabar reikėtų naujo, papildyto leidimo. Atradimai buvo visa nerijos istorija varduose – kuršių ir prūsų kalbų paveldas, lietuvių kalbos vaidmuo šio krašto vietovardžiuose, kalbų sąveika.

 ‒ Labai miela ir Jūsų sudaryta knyga „Pamarių sakmės“. Jose minimi tradiciniai lietuviškų sakmių personažai – laumės, raganos, velniai, aitvarai, raganos, vėlės, taip pat ir undinės. Kuo jos dar specifinės, lyginant su kitų Lietuvos kraštų sakmėmis? Ką svarbiausio iš jų sužinome apie pamariškių būdą?

 ‒ Tautosakoje yra ir mitologijos atšvaitų, ir papročių įprasminimas, ji yra ir  kultūrinės sąveikos liudininkė, ir socialinės energijos akumuliatorius. Kuršių marių pakrantė buvo tikras etninis margumynas, žmonių migracijos ir kultūrinės sąveikos vieta. Čia susitiko žemdirbių ir žvejų kultūros, jos, būdamos visiškai skirtingos prigimties, čia persipynė ir sukūrė išties įdomų kultūrinį fenomeną.

 ‒ Ką tiriate šiuo metu ir kokių rezultatų galime sulaukti? Galbūt rengiate ar dalyvaujate kokiuose nors dideliuose projektuose? Ar kalbos mokslo tyrimai sulaukia užtektinai dėmesio iš valstybės, ar skiriamas jiems finansavimas?

 ‒ Šiuo metu dirbu dviem kryptimis. Pirmiausia, tęsiu savo tyrinėjimus apie kuršininkų kalbą, juos tikiuosi sudėti į monografiją. Kita kryptis ‒ istorinio Klaipėdos krašto vietovardžiai ir asmenvardžiai. Abiejose kryptyse buvo nemažai padaryta mano pirmtakų, deja, jau pusšimtis metų stabčiojama vietoje. Vokiečių atlikti darbai ilgai nebuvo prieinami arba nebuvo išbaigti, kai kurie nebeatitinka šiuolaikinių filologijos reikalavimų, kai kurie buvo tendencingi, politiškai angažuoti.

Šiuo metu dirbu prie projekto „Istorinių Klaipėdos krašto vietovardžių registras ir aktualizavimas“. Jam finansavimą skyrė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Humanitarinių mokslų finansavimas mūsų valstybėje, akivaizdu, per menkas. Tie darbai, kuriuos turime nedelsiant padaryti, reikalauja ne vieno žmogaus jėgų. Tam reikalinga visa mokykla, o mokyklai parengti reikia ir laiko, ir lėšų. Nemotyvuojant nei mokytojų, nei kitų humanitarų, negerinant šios srities darbuotojų prestižo, negalime tikėtis, kad į filologiją iš mokyklų susirinksime geriausią kontingentą. Mokslui gabių studentų nėra daug, bet, blogiausia, kad ir tie patys nesirenka mokslininko kelio dėl menko atlygio. Joks didesnis darbas negims staiga suradus pinigų vienam mokslininkui – jis vienas tiesiog nepaveš, mokėk kiek nori, bet paroje yra tik 24 valandos.

 ‒ Jūsų publikacijų spaudoje dėka mūsų rajono savivaldybė daug gatvių pavadino išnykusių kaimų vardais, taip pat daug Sendvario ir Kretingalės seniūnijų gatvių pavadinta Karaliaučiaus krašto vardais. Kodėl svarbu saugoti vietų vardus? Ką jie mums pasako iš esmės?

 ‒ Džiaugiuosi, kad Klaipėdos rajonas pagaliau praregi, atsigręžia į savo paveldą, imasi iniciatyvos išsaugoti baltų vardyną, nes kiekviename kaimo varde slypi kalbos lobiai. Daugybė žodžių nugrimztų nebūtin, jei nebūtų užfiksuoti vietovardžiuose. Mes gerai nežinome, ką reiškia Minija, Skinija, Agluona, Kalotė, Kretinga, tačiau tiek šių vardų struktūra, tiek jų giminaičių paplitimas rodo juos esant baltiškus. Ir ne taip svarbu, kad šiandien dar negalime jų lengvai iššifruoti iki galo, svarbu, kad juos turime, tariame, vartojame, kad jie gyvena mūsų kalboje.

Dauguma kaimų vardų yra iš asmenvardžių, o juose matyti baltų kalbų tarpusavio sąveika, gyventojų migracijos procesai, jie ne tik įmena daugelį mįslių, bet ir užduoda naujų. Jeigu baltistikos nenumarinsime, kasdien atskleisime vis daugiau jos paslapčių. O kartu sužinosime apie save.

 ‒ Jūs esate aktyvi visuomenininkė, pasisakote ir feisbuko paskyroje ne tik kalbos klausimais, ─ Jums rūpi ir platesni mokslo reikalai, kultūros paveldo išsaugojimo, gyvenamosios aplinkos kokybės aspektai, ─ ar tai diktuoja Jūsų charakteris, o galbūt Jūs deklaruojate tai, kad šiuolaikinis mokslo žmogus turi būti visuomeniškas, aktyvus ir kad jo žodis turi būti autoritetingas visuomenėje? 

 ‒ Ir charakteris neramus, ir norai dideli. Mokslininkų yra įvairių. Taip turi būti. Esama visiškų intravertų, kuriems gaila laiko komunikacijai, rezonansui, sklaidai, jie dažnai to ir nesugeba, tūlas nesukuria šeimos arba jos netenka, nes ne visiškai supranta, kas vyksta aplink jį. Dažnai jų indėlis į mokslą būna labai reikšmingas. Ir praėjus kuriam laikui įvertiname, kam jis paaukojo visą laiką ir gyvenimą. Yra ir kitas tipas – tai mokslininkai pedagogai. Tokie dirba universitetuose, viešina savo darbus ir pažiūras, telkia aplink save bendraminčius, patys įsitraukia į visokius telkinius, stengiasi neatitrūkti nuo visuomenės pulso, bando savo idėjomis jam daryti poveikį. Aš priklausau pastarųjų rūšiai – man  svarbus ryšys su studentais, bendraminčiais, su klaipėdiečiais, su visa tauta.

 ‒ Šiemet gegužės 7 d. Doviluose vyksiančiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtame renginyje skaitysite pranešimą apie Dovilų krašto vietų vardus. Turbūt bus minimi įvairūs išnykusių kaimų arba tebegyvuojančių kaimų senieji vardai? Taip pat vyks ir ekskursija, ─ ką įdomaus ir vertingo bus galima sužinoti? 

 ‒ Dirbdama projekte, skirtame Klaipėdos krašto vietovardžiams, išstudijavau ne vieną istorinį šaltinį, ne vieną žemėlapį, radau daug įdomių dalykų. Kilo ir klausimų, kuriuos galime aptarti su vietos bendruomene. Ekskursijoje bandysime pamatyti vietas, t. y. vietovardis mūsų sąmonėje turi būti su vaizdu, su pasakojimu. Kaip sakė Just.  Marcinkevičius – „Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų pajusite medaus ir kraujo skonį, išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, užuosit šieno ir liepynų kvapą“.

 ‒ Ilgus metus dalyvavote etnografiniame ansamblyje „Vorusnė“, vadovavote „Vorusnėlei“. Ką Jums davė ši veikla, darbas su jaunimu ir vaikais?

 ‒ Dalyvavau etnografiniame ansamblyje „Vorusnė“, vadovaujamame prof. Audronės Kaukienės. Tai mano mokykla, išauginusi mane kaip baltistę plačiąja prasme – ne tik kalbininkę. Kai paūgėjo mano vaikai, jie lipo su manim į sceną. 1989 m. priėjo lietuvininkų bendrijos primininkas Viktoras Petraitis ir paprašė pamokyti dainuoti lietuvininkų vaikus. Taip gimė „Vorusnėlė“ ir gyvavo 30 metų. Augindama vaikus, augau pati; studijavau Klaipėdos krašto kultūrą, mokiausi iš lietuvininkų, su jais taip susigyvenau, kad visai „suprūsėjau“. Manau, kad užauginau rimtai į etninę kultūrą žiūrinčių kūrėjų, tikrų klaipėdiškių kartą. Nesvarbu, ką jie dirba – moko vaikus dainavimo, dirba Vokietijoje finansininkais, Norvegijoje kirpėjomis, vairuoja krovininę mašiną ar rašo knygas. Esu tikra, kad jiems „Vorusnėlė“ buvo Klaipėdos krašto pažinimo ir meilės mokykla, svariai prisidėjusi prie jų tapatybės raidos.

 ‒ Kaip mokytojai lituanistai, Jūsų nuomone, galėtų kartu su mokiniais prisidėti prie gimtojo krašto tarmių, kalbos turtų pažinimo ir sklaidos? 

 ‒ Tarnauti mokslui yra sena ir graži gimnazistų tradicija visoje Europoje. Mokytojai buvo pirmieji mokslininkų pagalbininkai regionuose. Jei ne jie, nei Kazys Būga vienas nebūtų žodynui medžiagos surinkęs, nei Liudvikas Rėza nebūtų liaudies dainų rinkinio išleidęs. Mokslininkų patariami, mokytojai gali organizuoti kraštotyros darbą vietoje.

Pavyzdžiui, naudodamiesi išmaniomis technologijomis mokiniai gali fiksuoti vietinių žmonių kalbą, tariamus vietovardžius, ypač tokius, kurių iš didmiesčių „nematyti“ (pelkių, pievų, daubų, miškų, kapinių, akmenų, medžių vardus), nufotografuoti objektus įvairiais rakursais, įvairiu metų laiku, užfiksuoti pokyčius. Nepamirškime vieno dalyko: kas šiandien atrodo neįdomu, rytoj gali tapti istoriniu radiniu. Galima seną žemėlapį virtualiai „užkloti“ šiuolaikiniu ir surašyti, kas iš to, kas senajame buvo, yra išlikę, kaip dabar ta pati vieta atrodo ir pan. Jie gali užrašinėti žmonių vardų formas šnekamojoje kalboje, pravardes, gyvulių vardus.

Puikus pavyzdys galėtų būti Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos projektas, skirtas pietinės miesto dalies ir priemiesčių vietovardžiams. Moksleiviai „pauostė“ studentų darbo ir ūgtelėjo keliom pakopom, skaitė pranešimus konferencijose, o už savo žodyną laimėjo pirmą vietą respublikos konkurse. Darbo yra daug, ir talkininkai visada laukiami.

Kalbėjosi Daiva Beliokaitė