Maskvoje išleista knyga apie mitų, legendų, mįslių ir paslapčių pilną Vilniaus miestą

Maskvoje ką tik pasirodė Prano Vingio knygos „Vilniaus padavimai“, pasakojančios apie paslaptingąjį Vilnių, vertimas į rusų kalba – „Vilniaus padavimai ir legendos“ (Вильнюсские предания и легенды). Šios knygos vertėja dr. Marija Zavjalova ne tik puikiai ją išvertė, bet ir papildė tekstais iš originalios Vladislavo Zahorskio (Władysław Zahorski) leistos knygos lenkų kalba „Podania i legendy Wilenskie“, („Vilniaus padavimai ir legendos“). Tai Rusijos MA Slavistikos instituto Baltų-slavų tyrimų centro leidinys. Marija Zavjalova paskyrė ją savo mokytojo Nikolajaus Michailovo šviesiam atminimui.

Pirmiausia norėtųsi keletą žodžių pasakyti apie šios knygos rengėjus. Nikolajus Michailovas, kurio atminimui ši knyga yra skirta, buvo ne tik puikus savo srities specialistas – baltistas, baltų ir slavų mitologijos tyrinėtojas, bet labai mylėjo Lietuvą, dažnai lankydavosi Vilniuje, čia turėjo daug draugų ir bičiulių. Į baltistiką Nikolajų atvedė garsus kalbininkas, akademikas Vladimiras Toporovas.

1979 metais Nikolajus kartu su motina filologe slaviste Tatjana Civjan ir Vladimiru Toporovu dalyvavo Slavistikos ir balkanistikos instituto surengtoje ekspedicijoje Pelesoje ir gretimuose kaimuose. Čia iš V. Toporovo jis gavo pirmuosius lietuvių kalbos gramatikos pagrindus, išgirdo lietuviškas pasakas, kurias žymusis mokslininkas sekė jam ir savo dukrai Anai. Intensyviai mokytis lietuvių kalbos Nikolajus pradėjo jau mokydamasis Maskvos universitete studijuodamas klasikinės filologijos specialybę. Čia jam padėjo mokslo draugas Darius Alekna. 1985–1989 Vilniaus universiteto Ramuvos kompleksinės ekspedicijos (Mielagėnų, Ylakių, Sintautų, Papilio ir Gražiškių), pasak Algirdo Sabaliausko, jam tapo tikrais „lituanistikos universitetais“. 2000 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus kalbininkui Nikolajui Michailovui įteikė Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Nuo 1990 gyvenęs Italijoje, Nikolajus Michailovas ne tik dažnai lankėsi Lietuvoje, Vilniuje, turėjo gausybę bičiulių, Lietuvą jis laikė savo dvasios tėvyne.

Kalbininkė Marija Zavjalova lietuvių kalbos pradėjo mokytis 1989 metais Lietuvos ambasados Maskvoje surengtuose kursuose, kur jos mokytoju tapo Nikolajus Michailovas, dėstęs lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos kursai, draugystė su lietuviais, kelionės į Lietuvą ir gražųjį Vilnių paskatino M. Zavjalovą versti „Vilniaus padavimus“. Vertimas gulėjo stalčiuje iki 2008 metų, kai tuometinis Lietuvos kultūros atašė Juozas Budraitis nusprendė juos išleisti. Deja, tuomet to nepavyko padaryti, nes Juozui Budraičiui netrukus teko palikti savo pareigas ir išvažiuoti iš Maskvos, tačiau jo inicijuotas darbas buvo pradėtas ir Nikolajus Mihailovas, likus pusei metų iki savo staigios mirties (2010-ųjų gegužę), spėjo perskaityti ir suredaguoti šios knygos vertimą.

Nikojalaus Michailovo pradėtą knygos redagavimo darbą baigė jo motina – žymi rusų kalbininkė Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto profesorė habil. dr. Tatjana Vladimirovna Civjan. Ji yra nepailstanti mokslinių ir kultūrinių ryšių tarp dviejų šalių puoselėtoja, dirbanti Tipologijos ir lyginamosios kalbotyros skyriuje, kuriame ne vieną dešimtmetį vykdomi baltų-slavų tyrinėjimai.

Slavistikos institutas žinomas Lietuvoje kaip Maskvos baltistikos židinys Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo vardų dėka. Mokslininkai sukūrė savo mokyklą, yra naujos baltų-slavų tyrinėjimų krypties pradininkai. Jie ne tik stengėsi visapusiškai nagrinėti baltų ir slavų dvasinį palikimą – jie dar turėjo tikslą išplėtoti mokslinius ryšius su Baltijos šalių mokslininkais. Buvo pradėtos rengti įvairios „baltoslaviškos“ konferencijos, pradėtas leisti periodinis rinkinys „Baltų-slavų tyrinėjimai“ („Балто-славянские исследования“), leidžiamas daugiau nei 30 metų. „Jurgio Baltrušaičio namai“, artimai bendradarbiaudami su Slavistikos institutu, per paskutinį dešimtmetį kartu yra surengę daugiau kaip 15 mokslinių konferencijų [1]. 2009 metais Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institute Tipologijos ir lyginamosios kalbotyros skyriuje įsteigus Baltų-slavų tyrinėjimų centrą šios tradicijos toliau tęsiamos.

Kaip minėta knygą išvertė ir parengė kalbininkė Marija Zavjalova – bene žymiausia Lietuvos filologų atstovė Maskvoje, gerai žinoma mokslininkė, puikiai kalbanti lietuviškai. Baigusi Maskvos valstybinį universitetą (MGU) ji tapo Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto aspirantė (vėliau – mokslo darbuotoja) ir apsigynė disertaciją „Baltų – slavų užkalbėjimo tekstas: lingvistinė analizė ir pasaulio įvaizdis (remiantis baltarusių ir lietuvių gydomųjų užkalbėjimų medžiaga)“ („Балто-славянский заговорный текст: лингвистический анализ и картина мира (на материале белорусских и литовских лечебных заговоров)“). 2003 – 2009 metais M. Zavjalova dirbo Lietuvos kultūros atašė Juozo Budraičio padėjėja „Baltrušaičio namuose“ Maskvoje, kur buvo rengiamos ir tebevyksta lituanistikai ir baltistikai skirtos mokslinės konferencijos, parodos, koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai. „Baltrušaičio namų“ renginiai maskviečių mėgstami, labai populiarūs, prisideda garsinant Lietuvos vardą, o M. Zavjalova Lietuvos kultūros atašė Maskvoje Juozui Budraičiui buvo pirmoji pagalbininkė, kai reikėjo tuos renginius organizuoti.

Knygos įžangą parašė žymus išeivis, filologas, poetas, vertėjas, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova – Vilniaus garbės pilietis, kurio publicistikoje ir eilėraščiuose Vilnius užima nemažą vietą. Prie knygos paruošimo prisidėjo Lietuvos liaudies kultūros centro vyr. archyvarė Rita Balkutė: ji parinko Vilniaus vaizdų iliustracijas iš senovinių šaltinių. Šių šaltinių skaitmenines kopijas maloniai suteikė Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus bei Lietuvos valstybinis istorinis archyvas.

Dabar truputį apie pačios knygos istoriją bei turinį. Kaip minėta, „Vilniaus padavimų ir legendų“ („Вильнюсские предания и легенды“) rinkinys yra publicisto Prano Vingio (tikra pavardė – Žukauskas) 1931 metais išleistos knygos pavadinimu „Vilniaus padavimai“ vertimas į rusų kalbą. P. Vingis rėmėsi 1925 m. išleista Vladislavo Zahorskio knyga „Podania i legendy Wilenskie“, („Vilniaus padavimai ir legendos“). Versdama P. Vingio „Vilniaus padavimus“ Marija Zavjalova, aptiko, kad sekdamas V. Zahorskiu P. Vingis vis dėlto ne viską išvertė tiksliai, kažką pridėjo nuo savęs, kažką praleido, o taip pat kai kurių padavimų į savo rinkinį neįtraukė. Norėdama užpildyti šią spragą, vertėja į jau esantį P. Vingio vertimą įdėjo trūkusias detales ir tekstus iš lenkiškos V. Zahorskio knygos. Visi abiejų knygų nesutapimai pažymėti komentaruose, o taip pat plačiau aptarti įvadiniame M. Zavjalovos straipsnyje „Daugiatautis Vilnius Zahorskio / Vingio padavimuose“ („Многонациональный Вильнюс в преданиях Захорского / Вингиса“).

P. Vingis savo knygoje lietuvių kalba pridėjo labai plačią Vilniaus istorijos apžvalgą nuo pat jo įkūrimo iki savo laikų (t.y. 1930-ųjų metų). Skaityti šį gan naivų aprašymą itin įdomu būtent dėl to, kad tai ne profesionalus įvertinimas, bet paprasto žmogaus žvilgsnis į gimtojo krašto praeitį ir dabartį. P. Vingio rinkinys lietuvių kalba dar buvo išleistas du kartus: 1990 metais pasirodė fotografuotinas knygos leidinys ir 2013 metais išėjo P. Vingio „Vilniaus padavimai“, bet be Vilniaus istorijos apžvalgos.

Viso knygoje yra 45 padavimai, kurie apima Vilniaus istoriją nuo seniausių laikų (netgi dar iki jo įkūrimo) iki 1923 metų (paskutinis padavimas byloja būtent apie šių metų įvykius). Čia ne tik paslaptingos ir mistinės istorijos apie slibiną, užburtus lobius, požemius, juodas knygas. Daugybėje legendų dalyvauja tikri istoriniai veikėjai (pavyzdžiui, kunigaikščiai Gediminas, Kęstutis, Jogaila, Barbora Radvilaitė, vyskupas Vaitiekus Taboras ir kt.), pasakojama apie kiekvienam vilniečiui gerai žinomas ir brangias vietas (Katedrą, šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Gedimino kalną, Aušros vartus ir daugelį kitų). Knyga galėtų sudominti Vilniaus svečius, o taip pat rusakalbius Lietuvos gyventojus, kurie norėtų geriau pažinti mūsų kraštą.

___________

[1] Jų globėjas buvo Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė Juozas Budraitis, o vėliau jį pakeitęs Aleksandras Šimelis.