M. Taurinskas. Demokratija ar socialinė inžinerija?

Socialinė inžinerija yra tokia siauros žmonių grupės veikla, kai jie, ne tik, kaip Jozefas Mengele (Josef Mengele) eksperimentuoja su gyvais žmonėmis, jie eksperimentuoja su įvairiomis socialinėmis grupėmis, tautomis, valstybėmis net žmonijos ir gyvybės Žemėje likimu.

Karlas Marksas, padaręs skubotas išvadas iš savo gilių mokslo tyrimų, kurias išsakė savo Komunistų partijos manifestu, į Pasaulį paleido socialinės inžinerijos šmėklą. Ji ėmė siautėti po Pasaulį ir Lietuvoje penkeriems dešimtmečiams virto okupantų tankais. Nors iki jo ir dabar yra ir kitų panašių socialinių inžinierių.

Kai susivienijome ir pakilome, tankus išprašėme, bet nebuvome patyrę bei pakankamai ilgai budrūs, ir mūsų proto tankus (think tanks) vėl užvaldė tie patys socialiniai inžinieriai. O juk turėjo būti mūsų interesų atstovai.

Demokratija yra būsena, kai lemtingus klausimus turime spęsti kiekvienas ir bendromis pastangomis.

Taip yra todėl, kad net šviesiausi protai turi savo galimybių ribas, o už tų ribų mes visi esame vienodai akli, todėl ten tiesos ieškome apgraibomis ir tikimybė suklysti mažėja, kai sprendžiame darniomis sutelktomis pajėgomis, nes siekdami vienas kitą nugalėti, bet ieškodami to, kas mums visiems bendrai gyvybiškai svarbu.

Pati Tiesos prigimtis reiškia, kad ji yra universali ir galiausiai tinka kiekvienam, tik svarbu išmokti ją pamatyti kuo anksčiau. O tai reiškia, kad nuo sprendimų svarstymų nušalinti lieka akli visiems laikams. Tokiu atveju jie nežino, ko jiems reikia, kokius įpareigojimus suteikti savo atstovams.

O tada kyla dar viena problema net patiems sąžingiausiems atstovams – kaip atstovauti tuos, kurie nežino ko nori, o tai reiškia, kad nėra tų, kuriuos privalo atstovauti. Va tada ir pasideda socialinė inžinerija – „visi vaikai taip  darykit, kaip tėvelis daro“… O tai reiškia, visi darykime pagal „tatos“ sugedimo laipsnį.

Demokratiškai ieškoti sprendimų yra labai nelengvas darbas, jam reikia nuolatinio gilinimosi į problemas, tinkamo pasiruošimo, proto, laiko ir jėgų, kurių vis mažiau lieka kovojant už išgyvenimą ir būvį.

Mes panirome į neviltį, net išsibėgiojame iš Nepriklausomos valstybės, apie kurią tiek ilgai svajojome.

Suprantama, buitis, darbas, studijos, kūryba atima visas jėgas ir norisi išsirinkti atstovus į tuos proto tankus, kurie už mus išspręstų mūsų problemas, bent jau mūsų bendras problemas.

Bet juk jie taip pat yra žmonės, su savo problemomis ir jas sprendžia pagal savo protą ir pagal savo „sugedimo“ laipsnį, tik daro tai bendrojo gėrio sąskaita, nes turi įgaliojimus be jokios realios atsakomybės.

O juk tai ir yra socialinė inžinerija, kurios šūkis: „Mes žinome ko jums reikia!“

Dieve brangus, jie žino kelią į Stiklo kalną su Laimės Žiburiu jo viršuje!

Tik pagalvokite, jie žino tikrą Dievo mintį ir visus gamtos dėsnius!
 
O iš tikrųjų vaikšto apgraibom, eksperimentuodami mūsų likimais, kaupdami turtus bei kurdami asmeninę laimę.
 
Tokia žmogaus prigimtis.
 
Todėl po kiekvienų rinkimų nuolat skamba šūkis: „Drakonas mirė! Tegyvuoja Drakonas!“

Ir mes patikėjome tuo pigiu reklaminiu triuku, o jie užėmė tuos proto tankus ir pasisavino visa kita ir jų kas kart vis mažiau, o nepatenkintų, vargstančių ir nusivylusių daugėja, kaip ant mielių. (Pasaulyje 1% turtingųjų savininkų, postringaujančių apie demokratiją, valdo jau daugiau nei pusę viso turto.)

Vėliau mus įtikino, sakydami, kad „Žirafa yra didelė, mato toliau“, todėl dar didesnėje ES erdvėje tie didieji proto tankai mums nuties tuos platesnius kelius į Laimės žiburį.

Bet jie ir jų mąstymas yra toks pat, tik jiems kiekvieno mūsų rūpesčiai yra žymiai toliau ir atrodo žymiai mažesni, todėl ir vėl skelbia eksperimento su federacija ir migracija, o iš tikrųjų nauju tautų perkraustymu su nenuspėjama ateitimi, pradžią. Taip iš tiesų kuria naują globalią imperiją, kurios baigtis nesiskirs nuo ankstesnių. Jau nekalbant apie genderizmo ideologines klišes, metančias iššūkį evoliucijos patirtimi grįstam sveikam protui ar ideologinį bei policinį SMURTĄ Barnevernet dvasia, vardan kovos su SMURTU!

O esame kalti mes patys, kad nekritiškai vertiname reklamą ir puolame į neviltį bei nusišaliname, todėl buvome visiškai nušalinti nuo LEMTINGŲ SPRENDIMŲ PAIEŠKOS.

Ir tai ne tik Lietuvos, bet visų ES, kol kas dar de jure lygiateisių jos narių bendra problema, kurią kuo skubiau reikia spręsti.

Nėra vieškelių į tą Stiklo kalną, tuos takelius mes turime rasti apgraibomis, kaip tai daro alpinistai ar mokslo žmonės. Juos turime`susirasti patys ir kiekvienas, atsiremdami vienas į kito pečius. Juk savęs neapgausi…

Tuo tarpu vis dažniau ir visuose lygmenyse vieni kitus traukiame žemyn, kad tik kuris mūsų neaplenktų.

Iš čia kyla ir švietimo, mokslo ir pilietiškumo bei atsakomybės svarba.

Ar atsimenate, kaip pasakė Izaokas Niutonas, kai buvo dar jaunas: „Aš mačiau toliau ir aiškiau, nes stovėjau ant milžinų pečių.”.

Nors vėliau jis pats tapo tanku ir pradėjo slėptis po šlovės šarvais. Turime ir naujesnių pavyzdžių…

Atėja metas spręsti!

Gal po trisdešimties metų, iš šalies mums primetamos socialinės inžinerijos ir „demokratijos“ ideologija šarvuotų proto tankų apsuptyje, pasirinksime mūsų visų laisvę su tokiais proto tankais, kuriems nereikalingi policiniai ir administraciniai šarvai, kurie mus girdi, įsiklauso ir su mumis tariasi, o ne plauna smegenis ar tampo už juodų virvučių, kyšančių iš po slaptų užuolaidų, kaip lėlių teatre!

To reikia ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos sąjungai. Tad ir vėl būkime geru ir išmintingu pavyzdžiu kitiems.

Tai pasieksime tik sujungę protų galią ir susikibę rankomis, kaip Baltijos kelyje.

Tokį gyvybiškai svarbų sprendimą vis vien neišvengiamai kada nors reikės rinktis, tik vėliau bus dar sunkiau, nes būsime dar labiau nusivylę ir įniršę…

Tai, ką neišvengiamai reikia keisti, būtina keisti kuo anksčiau ir pradėti reikia nuo savo mąstymo, nes jis yra tie bėgiai kuriais rieda visų mūsų gyvenimai – į ateitį ar į nebūtį. Gyvenime, kaip lėktuve – laiku nesuspėjai ir viskas baigiasi katastrofa.

O jeigu ir vėl tik lauksime, tai laukti reikės labai, labai ilgai.