Brangieji,
atkurtoji mūsų valstybė skaičiuoja naują šimtmetį savo ilgaamžėje istorijoje. Švęskime Vasario 16-ąją, kaip išsivadavimo ir laisvės šventę!
Ši data kupina pasididžiavimo visais patriotais, kovojusiais dėl Lietuvos nepriklausomybės, kuri buvo ir idėja, ir aukščiausias tikslas, pripildytas begalinės meilės Tėvynei.
To paties tikslo vedami prieš septyniasdešimt metų partizanai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Išdidžios tautos balsas okupacijos ir teroro sąlygomis iš partizanų bunkerio ragino nepasiduoti, neišsižadėti savo valstybės ir teisės gyventi laisviems.
Branginkime kovotojų palikimą, saugokime jį kaip įkvėpimą būti tvirtiems ir drąsiems, ryžtingiems ir atkakliems, savo darbais ir sprendimais kuriant šalies ateitį.
Ši nepaprasta diena mums visada reikš nepriklausomybės pergalę ir laisvės balsą mūsų širdyse.
Sveikinu visus su Vasario 16-ąja!
Kas yra šiandieninė Lietuva simboliškai demonstruoja panelė D.Grybauskaitė. Skaitome sveikinimą skirtą “pakurstyti išblėsusią brazauskinę-lansberginę tautinę ugnį” dar neišsivaikščiojusių, už europinius arbatpinigius dirbančių ar lietuviškas pensijas gaunančių skurstančių lietuvių širdyse-“Ši data kupina pasididžiavimo visais patriotais, kovojusiais dėl Lietuvos nepriklausomybės, kuri buvo ir idėja, ir aukščiausias tikslas, pripildytas begalinės meilės Tėvynei.To paties tikslo vedami prieš septyniasdešimt metų partizanai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Išdidžios tautos balsas okupacijos ir teroro sąlygomis iš partizanų bunkerio ragino nepasiduoti, neišsižadėti savo valstybės ir teisės gyventi laisviems….”… 1988 metais ši šiandieninė”tautinė” veikėja “moksliškai” ir patriotiškai visiems įrodinėjo, kad Lietuvoje, citata- От рук классового врага в послевоенные годы погибло свыше 13 тыс. человек2 .Столь длительная классовая борьба углублялась вмешательством из
вне, проводимой радиопропагандой, помощью оружием и продовольствием из-за границы. Крестьянство было напугано и отказывалось даже брать землю, не говоря уже об объединении в артели или колхозы.
Активный процесс коллективизации начался с 1949 г , и в основном был завершен к концу 1950 г . Буржуазия как класс была полностью уничтожена, в деревне создавались социалистические производственные отношения. В 1951 г . в республике победил колхозный
строй…. ir t.t. Šiandieniniai”tautiniai”Lietuvos veikėjai, tą įrodo jų 20 amžiaus pabaigoje”kovoti didesni ir mažesni asmeniniai karai”su Rusija dėl Lietuvos “laisvės ir nepriklausomybės”, sugeba su neblėstančiu komjaunuolišku įkarščiu parodyti ir šiandien visiems dar neišsivaikščiojusiems naivuoliams, mažaraščiams, nieko nesuvokiantiems ar skurdo ir beviltiškumo nukvakintiems tautiečiams , kaip jie, bėgę priekyje komunistinio garvežio į šviesų komunistinį rytojų,pasilikę prie valdžios lovio, ir šiandien sugeba, nepraščiau kaip ir jiems”gūdžiais”komunistinės okupacijos laikais, o gal būt net ir šauniau,bėgti tautos priešakyje į šiandieninį, “nepaliaujamai šviesėjantį tautinį rytojų priekyje naujojo šeimininko vairuojamo garvežio”….
Kai apie laisvę kalba okupacijos laikų koIaborantė – tai veidmainiška, netikra ir netyra. Vimdo.
Ne mažiau “vimdo” ir dabartinis kolaborantas “prachadimcas”. Abu atvejai liudija apie neblėstantį Rusijos interesą. Bet jeigu atsiesime laikinus asmeniškumus nuo amžių Lietuvos, neplaksime jų į vieną krūvą, tada (be jokio blogumo) tik liks pasakyti “se la vi” – toks gyvenimas…
Laiku pakeitusiems politinę spalvą”Tautiniams”Romukams, užsislapstinusiems 75 metams KGB-istams, buvusiems profesionaliems komunistų partijos, komjaunimo, komunistinio propogandinio aparato veikėjams jų vadovavimas dešimtmečiais socializmo ir komunizmo statybai Lietuvoje, juos pačius šiandiena nuo visokių buvusių komunistinių bendražygių ir nuo savo praeities labai”vimdo”. Šiems “tautiniams”išverstakūniams jų vadovaujamas prievartinis kolūkių organizavimas,socializmo ir komunizmo statymas Lietuvoje yra” tik laikini asmeniškumai” nuo amžių Lietuvos…. Akivaizdus ir simbolinis parsidavėliškumo,veidmainystės pavyzdys yra Grybauskaitė ir kiti prie valdžios lovio besistumdantys buvę profesionalūs draugai ir liaudies tarnai, kurie savo šiandieniniais “vėmimais”, ant visų buvusių,aišku ne ant savęs,gal būt kur nors esamų ar būsimų komunistų, “ateinančios nuo 2014 metų užgrobti Lietuvos”Rusijos, visus 28 metus bando eilinius žmones priversti užmiršti jų buvusius komunistinius”didesnius ir mažesnius karus už Lietuvos laisvę”,užmaskuoti savo parsidavėliškumą ir dvasinį niekingumą …..Šiandiena “tautiniai romukai”su Grybauskaite priešakyje esa pirmose gretose švenčiant Vasario 16, pirmose gretose ir matomiausiose vietose stovi bažnyčiose, lygiai taip pat kaip jie buvo pirmose gretose švenčiant Tarybines ir komunistines šventes…..
Kas dėl Romuko, tai jis niekada nesispalvino ir spalvų nekaitaliojo. Komunistu nebuvo, iš tarybinės armijos grįžo eiliniu. Ir dabar jis eilinis…
Vertinant politiškai, pastebėjau dvi (priešingas) kategorijas žmonių:
1. Aktyvūs visuomeniškai, lojalūs esamai valdžiai ir santvarkai. Jie visada pozicijoje (valdžioje). Kuo gabesni, tuo aukštesnius postus užima. Iš tokių yra dabartinė prezidentė Dalia Gribauskaitė, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vardinti galima ir daugiau, bet apsiribosiu tik šiais.
2. Taip pat aktyvūs visuomeniškai, taip pat gabūs. Bet amžina opozicija… Dėl balanso irgi paminėsiu tik du. V. Terleckas ir Nijolė Sadūnaitė. Ši kategorija man artimesnė.
Taip, jie skirtingi, su savais gabumais ir trūkumais. Bet jie (visi paminėti) dirba Lietuvai. Tegu ir klysdami, tobulų (šitame pasaulyje) nėra. O va “prachadimcas” dirba prieš Lietuvą. Ir svarbu tai matyti.
Teisingai porini Romuk, konkrečiai kalbantys”prachadimcai” netiko tokiems “neeilinių gabumų tautiniams visuomeniniams aktyvistams” kaip Grybauskaitė, Linkevičius, V.Lansbergis ir daug daug kitų buvusių profesionaliais draugais ir liaudies tarnais šauniais tarybiniais laikais, kurie šiandiena pasidarė aršiais”antikomunistais”,užslapstinusiais savo buvusius “gerus darbus Lietuvai” partinėse, komjaunimo ir KGB struktūrose. Buvo tais laikais, beje kaip ir šiandiena,daug “eilinių Romukų” sugebėjusių būti super lojaliais komunistiniai santvarkai ir tuometinėms “nekolaboravusiom su komunistais grybaukaitėms ir linkevičiams dirbusiems Lietuvai per Maskvą”. Tuometiniai “Romukai” eiliniams žmonėms tokių pačių “grybauskaičių” buvo pristatomi kaip socializmo ir komunizmo pavyzdiniai statytojai, aktyviausieji buvo “grybauskaičių”pamaloninami lengvesniu duonos kasniu ar kitokiomis padatkėmis. Išsivaikščiojančioje Lietuvoje per 28 metus niekas nepasikeitė dėka tokių prie visokių sanvarkų “dirbančių Lietuvai , nekolaboruojančių grybauskaičių, linkevičių” ir jais prie visokių santvarkų besižavičių “nekolaboruojančių romukų”dėka. “Tautiniai eiliniai romukai”sveikino anais laikais “gabius tautinius grybauskaites ir linkevičius”pirmose gretose Spalio revoliucijos proga, todėl šiandiena “tautiniams romukams” ” grybauskaitės ir linkevičiai tėra tik truputį klystelėję”.Persivertusias “tautines grybauskaites ir linkevičius”jie šiandiena sveikina dar karščiau Vasario 16 ir visokiomis kitokiomis progomis nei tai darė Spalio revoliucijos proga. Buvusiems profesionaliems komunistiniams draugams ir liaudies tarnams, bei šiais pseudokomunistais besigėrintiems “eiliniams romukams” tik ir belieka ant kiekvieno kampo 28 metus šaukti – mes buvome ir esame “tikri kovotojai prieš buvusius vyresniuosius komunistus iš Maskvos ir mirsim už JAV ir vakarietišką demokratiją”, nes prieš tai daugelį dešimtmečių šaukė Maskvai, kad mirs už socialistinę tėvynę, socializmo ir komunizmo iškovojimus ir sugriaus kapitalizmą ir išlaisvins išnaudojamą liaudį. Pabaigai “niekuomet nekolaboruojančio”,bet lojalaus Romuko žavesiui Grybauskaite padidinti pacituosiu 1988 metų”tautinę gabuolę dirbančią Lietuvai”Grybauskaitę- “С точки зрения накала классовой борьбы реформа 1940-1941 гг.
проходила довольно мирно и была проведена почти за полгода. После
войны ситуация резко меняется. Реформа проводилась в острой классовой
борьбе почти четыре года, до 1948 г . Классовые враги пытались
остановить социалистические преобразования в республике жестким
террором, угрозами, шантажом, уничтожением советского и партийного
актива, организаторов колхозного движения.”….. Taip kad Romuk, paminėtieji ir daug daug kitų nepaminėtų žinomų ir užslapstintų 75 metams “Lietuvai dirba tobulai” ir su nemažėjančiu komjaunuolišku įkarščiu ir po šiai dienai . Jų darbas tęsiasi nepertraukiamai nuo 1940 metų….O už lietuviškus arbatpinigius dirbantys”prachadimcai”,išdrįsę eiliniams Romukams priminti “tautinių grybauskaitinių ir linkevičinių” nudirbtus ankstesnius darbus, yra kieno nors kolaborantai dirbantys ne Lietuvai….
Į tuos pačius dalykus žmonės žiuri skirtingai. Kad ir ta klasikinė stiklinė su vandeniu. Vienam ji pustuštė, o kitam artipilnė. Nuo ko priklauso to paties daikto toks skirtingas vertinimas? Kiekvienas mokinukas (šiuo atveju) pasakys, kad pirmasis vertintojas pesimistas, o antrasis – optimistas.
O kodėl jis pesimistas?
Jam trūksta gabumų, kūrybinių galių ką nors kurti. Jis stokoja idėjų esamai padėčiai taisyti, gerinti. Tokių žmonių bet kokioje visuomenėje yra apie 10 %. Anais, tarybiniais laikais juos vadindavo bagadūlais, prachadimcais…
Kuo daugiau tokio tipo žmogus turi ambicijų, tuo skaudžiau priima neįvertinimą. Tuo daugiau jame prisikaupia nihilizmo… Jis tampa tikra nihilizmo kūdra.
Reikia keist požiūrį. Ieškok pozityvo.
Tokie”optimistai”kaip grybauskaitės ir linkevičiais ir pokario laikais vadovavo, “tautinai optimistiniai romukai” stribavo ir be “pesimizmo”medžiojo miškuose ir trėmė šimtais tūkstančių paprastus eilinius tautinius”buržuazinius prachadimcus ir kolaborantus”. Papūtus kitiems vėjams, šiems”tautiniams optimistams apytuštė stiklinė pasidarė puspilnė”, ir “be pesimizmo”žudytus ir tremtus tų laikų”prachadimcus” dabar jie”optimistiškai šlovina”. Jiems dabar yra pesimistai be pozityvo, prachadimcai ir kalaborantai tie, kurie primena jų buvusį komunistinį optimizmą…. Bent kiek realiai suvokiančiam pasaulį manau seniai yra aišku, kad Lietuva yra paversta šiandienine tą patį nelabai gerą komunistinį kvapą skleidžiančia neokomunistine kūdra šių komunistinių”optimistų”, jų apsimetančių “optimistiniais, nieko nesuprantančiais tautiniais durniais”pasekejų ir šalininkų. a.a. V.Petkevičius kaip į vandenį žiūrėjo pavadinęs grybauskaites, linkevičius,”tautinius optimistinius romukus”- durnių laivu, nes jie gali egzistuoti tik tokiomis neokomunistinėmis”optimistinėmis” sąlygomis, garbindami jų be “pesimizmo”persekiotus ir tremtus pokario “buržuazinius kolaborantus ir prachadimcus” ir šiandiena ieškodami visur kur tik gali tik ne savo tarpe šiandieninių rusiškų ar komunistinių “kolaborantų ir prachadimcų”.
Na ir koks reziumė? Ar turi prachadimcas kokių nors pasiūlymų dėl šito “durnių laivo”? Gal galima jį išgelbėti?
Pozityvu yra tai, kad kolaborantų tautoje mažėja, išmiršta pamažu.
Labai tikiuosi, kad sekanti Nacionalinių premijų komisijos pirmininkė (-as) bus ne iš TSKP, ir komisijoje pamažu neliks raudonojo brudo..
Vėl ta mūsų rūsčioji višininkė skaito patarėjų parašytas banalybes. Nepasiduokim agresyviam populizmui, mylėkim Briuselį, amen. Šiemet dar prisidėjo tai, kad esą partizanai kovojo už įvairovę ir Ivaškevičių.