Lietuvio atsakymas lenkų istorikui

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Napaleono Kitkausko vardas neatsiejamas nuo Tolminkiemio, Vilniaus arkikatedros, Vilniaus Žemutinės pilies rūmų šių dienų istorijos, – paprastai tariant, jis yra tas žmogus, kuris fiziškai įženklino Kristijono Donelaičio atminimą, kuris surado garsųjį Arkikatedros lobyną ir kuris savo delnais bus apčiuopęs Mindaugo katedros akmenis.

Kuklusis architektūros istorikas bei restauratorius N.Kitkauskas tuoj imtų taisyti, kad čia ne jo vieno nuopelnas, kad Arkikatedros lobyną aptikę trise, kad pagaliau surasto XIII amžiaus baltiško mūro atžvilgiu iki šiol girdėti skeptiškų balsų, bet faktai iškalbingi: keletą dešimtmečių N. Kitkauskas tyrinėjo reikšmingiausius Lietuvos istorijos ir kultūros paminklus – vadovavo Vilniaus pilių teritorijos, Katedros požemių, Žemutinės pilies rūmų liekanų tyrinėjimams, rengė Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje projektą ir prižiūrėjo jo įgyvendinimą.

Vienas iš jo bei jo komandos atradimų yra itin reikšmingas Lietuvos istorijai – archeologiniai tyrinėjimai podraug su išlikusiais istoriniais dokumentais leido padaryti išvadą, jog pirmoji, Mindaugo katedra, statyta prieš antrąjį Lietuvos krikštą (1387), buvusi mūrinė ir kad XIII-XIV amžiuje jauna Lietuvos valstybė nebuvo atsilikęs Europos kraštas, kur vyravusi vien medinė statyba.

99 nuošimčių tiesa

N. Kitkauskas atsiverčia solidžią jo paties „Vilniaus pilių“ (1989) studiją ir susiieško puslapį, kur minimas tarpukario laikų Vilniaus universiteto profesorius, lenkų architektas Julius Klosas, 1929 metais rašęs, esą galima visiškai tvirtai teigti, jog iki pat krikščionybės įvedimo lietuviai nepažino mūro statybos ar bent jau jos nenaudojo: „Vilniuje ikikrikščioniškosios epochos statybos absoliučiai nieko neišliko ir visi iki pastarojo meto kartojami pasakojimai apie Vilniaus seniausių mūrų pagonišką kilmę neišlaiko mokslinės kritikos“. Jo manymu, mūrinė Katedra galėjo rastis tik po 1419 metų gaisro.

„Mes, jaunimėlis, nenorėjome tuo patikėti ir kibome į tyrinėjimus, – prisimena N.Kitkauskas, – važinėjome į ekspedicijas, domėjomės Estijos bei Latvijos paveldu; ten, kur Kalavijuočių ordino riteriai rentė pilis, rasta nemažai XIII ir XIV amžiaus pirmosios pusės baltiškojo arba vendinio, kai vienoje eilėje dvi ilgosiomis kraštinėmis sudėtas plytas keičia viena trumpuoju galu padėta plyta, mūro. Iki tol vienintelėje Medininkų pilyje lietuviams tokio buvo pavykę rasti. Daug tikėjomės iš Katedros požemių bei Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorijos archeologinių kasinėjimų ir neapsirikome – 10 hektarų užimančioje Vilniaus pilių teritorijoje rasta daug dar ir pagoniškuoju vadinamo mūrijimo liekanų, menančių arba Vytenio, arba Gedimino laikus.

Tyrinėdami radome vietų, kur po tais mūrais pakištos medinės konstrukcijos, t.y. rąstai, pagal kurių rieves, itin tiksliai fiksuojančias metus, nustatėme, kad jie buvo sudėti 1326-1327 metais“.

N. Kitkauskas įsitikinęs, kad išvados, vainikavusios šiuos tyrinėjimus, yra 99 procentai tiesos, nors nenutyli būtent dėl to kartais pavadinamas fantazuotoju, romantiku, vienu iš tų, kurie nori pagražinti Lietuvos istoriją.

„Sudėtingas laikotarpis, kurį gyvename, – sako jis, – mes bijome patys savęs. Bijome būti nesuprasti arba nepataikyti į bendrą toną. Bet kaip mėgo sakyti mano mokslinio darbo vadovas Stasys Abramauskas, „nauka liubit medlitelnuju vdumčivost“ (mokslui pritinka neskubotas mąstymas – rus.). Kas žino, galbūt po dešimties ar kiek metų tie patys skeptikai ims teigti, jog mano pusėje buvo tiesa…“

Dar liko nepajudintų vietų

Po dešimtmečius trukusių Katedros požemių bei Pilių teritorijos tyrinėjimų manyti, jog jau visa yra ištirta, būtų gana naivu. Net tose vietose, kurios atrodo jau neblogai išžvalgytos, nutinka stebuklų – taip nutiko Gedimino pilies aikštelėje atkasus 1863 metų sukilėlių bei jų vadų Zigmo Sierakausko ir Kosto Kalinausko palaikus. Nors ir manyta, kad jų kūnai palaidoti kalne, tačiau iki šiol besidarbavusiems archeologams jų nepavykdavo aptikti.

1999 metais Katedros aikštėje, prieš keičiant grindinio plyteles, skubinant darbus įsikasta tik iki 3-4 metrų gylio, tad, pasak N.Kitkausko, turint galvoje, kad aikštės kultūrinis sluoksnis yra 6-9 metrų, dar likęs nemažas neištirtas plotas. Tokių plotų esama ir Pilių teritorijoje, tačiau, N.Kitkausko nuomone, naujos paieškos jau nebepakeis nubraižyto Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių mūrinių statinių plano. Jis jau nebėra romantiškas, – turi konkretų pamatą.

Net Katedros požemiai po du dešimtmečius trukusių žvalgymų nėra visiškai ištirti, tačiau, anot N.Kitkausko, tų plotų likę nedaug. Pats didžiausias plotas yra pirmosios Katedros vidus, kur tikimasi ikikrikščioniškojo laikotarpio reliktų. Vadinasi, vilties surasti 1430 metais Katedros rūsiuose palaidoto Vytauto Didžiojo palaikus vis mažiau.

Kalbai pakrypus valdovo link, N.Kitkauskas prisiminė prezidento Algirdo Brazausko inauguraciją, kai šis buvo nusileidęs į Katedros požemius. „Brazauskas prieina mauzoliejuje prie vieno karaliaus karsto, nusilenkia, – pasakoja jis, – mergaitė tautiniais rūbais paduoda rožę, jis deda ją ant karsto, eina prie kito… Mums priėjus prie vakarinės dalies, prie pirmosios Katedros slenksčio, ant kurios pamatų paskui Jogaila pastatė savo sienas, pasakiau, kad per šitą slenkstį mūsų kariuomenė išėjo į Žalgirio mūšį ir pergalingai grįžo su vėliavomis ir trofėjais, sakiau, šita Katedra matė daug gerų dienų Lietuvos istorijoje, bet buvo ir liūdnų momentų, tačiau dabar, tikėkimės, kad Lietuvai nušvinta vien tik geri laikai. Brazauskas stovi, klauso, staiga sako: „Kitkauskai, ar dar yra Katedroj vietų, kur būtų galima surinkti visus prieškario prezidentus ir čia palaidot?..“ Nori nenori jis įsivaizdavo esąs prieškarinių prezidentų tęsinys… Žmogiškas jausmas…“

Šiandien Lietuvos valdovų ir vadovų panteonui architektas N.Kitkauskas mato kitą galimybę: atstatytą šv.Onos ir šv.Barboros bažnyčią. Pasakoja, kad Lenkijos ir Lietuvos karalius Žygimantas Augustas bažnyčią, testamente vadintą karališkąja koplyčia, buvo pradėjęs statyti, bet nebaigė. Ten jis tikėjosi būti palaidotas ir pats, ten norėjo iš Katedros perkelti ir abiejų žmonų (Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės) palaikus, net buvo numatęs, kur, kokiose vietose. „Šios koplyčios liekanos užfiksuotos, pamatai atkasti, rasta ir daugiau detalių, pagal kurias atkūrėme fasadų vaizdą, lieka tik suprojektuoti ir statyti“, – sako N.Kitkauskas.

Iš Napaleono Kitkausko gyvenimo knygos

Penkiolikos metų Utenos gimnazijos septintokas Napalys Kitkauskas buvo suimtas, nuteistas 10 metų ir šešiolikmetis ilgiems metams atsidūrė Mordovijos lageryje.

„Septynerius metus buvau kaip visų stumdomas Tolstojaus herojus Bezuchovas – kasiau durpes, dariau karstus, stalus, radijo futliarus… – pasakojo N.Kitkauskas. – Į tą mėsmalę pakliuvau, galima sakyti, atsitiktinai. Na, buvau šioks toks literatas, ir kai savo eilėraštukus parodžiau mokytojui, vieną jų jis ir įdėjo į gimnazijos sienlaikraštį. Vaikščiojau nosį užrietęs, kol vienas iš dviejų klasės komjaunuolių paragino parašyti eilėraštį Spalio švenčių garbei. Atsisakiau, bet netrukus, kai partizanai nušovė gimnazijos direktorių ir kai „enkavėdistams“ prireikė kaltų pačioje gimnazijoje, buvo sukurpta byla apie neva egzistavusią organizaciją, apie neva jos nariu buvusį ir Kitkauską, neva leidusį laikraštį „Laisvės šauklys“…

N.Kitkausko gyvenimo istorija įstabi ir tuo, kad žinomi vardai joje kaip geros kortos sukrenta į vienas rankas. Vokiečių laikais gimnazijos bibliotekoje, kur uoliai lankėsi N.Kitkauskas, dirbo Jurgis Lebedys, tapęs garsiu senosios lietuvių literatūros tyrinėtoju. N.Kitkauskas turėjo literatūrinių ambicijų, literatūra jam buvo atgaiva, ypač domėjosi poezija. „Kai su likimo broliais miegojome kameroje, susiglaudę kaip silkės, – prisimena,– man sakydavo, kad pirmosiomis dienomis aš eilėraščius cituodavau per miegus. Šiokia tokia biblioteka buvo ir Mordovijoje, joje aptikome net Bairono raštus. Įsivaizduojat, caro laikais išleisti keturi ar penki tomai odiniu aplanku, matyt, nusavinti per revoliuciją iš kokio nors Mordovijos dvarininko, į rusų kalbą išversti Jurgio Baltrušaičio. Vieną jų išverčiau į lietuvių kalbą. Kažkur jis buvo išspausdintas. Bairono „Žydiškas melodijas“ atsimenu iki šiol. Iš rankų į rankas ėjo Antano Miškinio, irgi kalinčio Mordovijoje, tik kitame punkte, parašytos „Psalmės“…“

Mordovijoje N.Kitkauską Lietuvos istorijos, jos programą iš atminties atkūręs, mokė mokytojas Juozas Mičiulis, kuriam dirbant Alytaus mokytojų seminarijoje dėstė ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Čia kalėjo ir Mordovijos šventuoju laikomas Nedzingės kunigas Zigmas Neciunskas, dalijęsis ne tik maldingų moterų atsiųstu geru, bet ir kalinio duonos trupiniu. Vieną naktį Nedzingėje jis buvo sutuokęs partizanę Birutę Mažeikaitę ir partizanų vadą Ramanauską…

Po Stalino mirties N.Kitkauskas, kaip ir daugelis represuotųjų, buvo reabilituotas. Baigė Kauno politechnikos institutą, apsigynė architektūros mokslų disertaciją, dirbo restauracinėse dirbtuvėse, projektavo, tyrinėjo ir rašė mokslines knygas. Šiemet pakartotinai išleista jo knyga „Vilniaus arkikatedros požemiai“.