Mandagumas – nuo komunikacijos proceso neatsiejamas sudėtingas reiškinys, įvairiomis formomis atsiskleidžiantis kiekvienoje pasaulio kultūroje. Būdamas įvairialypiu, šis reiškinys gali pasireikšti kalbinėmis ir nekalbinėmis priemonėmis. Kalbinis mandagumas laikomas viena iš svarbiausių komunikacinio akto dalių, formuojančių pašnekovų santykį ir tam tikra prasme dažnai nulemiančių pokalbio sėkmę.
Pažymėtina, kad kalbinis mandagumas gali pasireikšti ne tik įprastomis, kalbos etiketo knygose aprašytomis frazėmis. Tai gali būti ir situacinis reiškinys, kai konkrečiame kontekste tam tikri pasakymai, įprastai nepriskirtini nei kalbos etiketui, nei mandagioms frazėms, įgyja mandagumo požymių, demonstruoja kalbančiojo draugiškumą (kontaktinį mandagumą) ar oficialumą (distancinį mandagumą), pavyzdžiui, klausimu: „Ar tau nešalta?“ parodome rūpestį kitu asmeniu, dėmesį jam, o pasakymu: „Gal sustosime pavalgyti“ kuriama mandagumu grindžiama bendradarbiavimo prielaida, leisianti pasiekti numatytą tikslą (pavalgyti). Įdomu tai, kad lietuvių kalbai būdingesnės situacinio mandagumo raiškos priemonės, t. y. mandagumas dažnai reiškiamas ne mandagiaisiais žodžiais: prašau, atsiprašau, laba diena, ačiū, viso gero, bet įvairiomis kitomis kalbinės raiškos priemonėmis, todėl gali kilti klausimas, kaip mandagumo strategijas sekasi įsisavinti vaikams.
Kalbinio mandagumo ugdymas vaikystėje
Ir užsienio, ir lietuvių vaikų kalbos tyrimai rodo, kad einant į pabaigą pirmiesiems vaikų gyvenimo metams pastebimi pirmieji prašymai ir būtent jie ankstyvuoju vaiko amžiaus laikotarpiu sudaro didžiąją dalį vaiko inicijuotos suaugusiesiems skirtos kalbos.
Reikia atkreipti dėmesį, kad net nemokantys kalbėti kūdikiai ko nors prašo gestais, vėliau gestus keičia vienažodžiai pasakymai ar žodžių junginiai, kurie vaikui augant pakeičiami vienažodžiais pasakymais, žodžių junginiais. Apskritai, vieni iš pirmųjų žodžių vaikų kalboje yra noriu ir dar. Be to, vaikai anksti įsisavina ir liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2-ojo asmens formą. Taigi matyti, kad tiesioginius nurodymus, reiškiamus liepiamąja nuosaka ar siekį žyminčiais veiksmažodžiais, vaikai įsisavina anksti, tačiau kyla klausimas, kada vaikai pajaučia skirtį tarp tiesioginio prašymo, liepimo ar nurodymo ir mandagaus ar netiesioginio prašymo.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai jau daugiau nei dešimtmetį kaupia sakytinės lietuvių kalbos tekstyną, kurio didelę dalį sudaro vaikų ir su jais kalbančiųjų pokalbiai (~450 000 žodžių), taip pat ir pokalbiai tarp suaugusiųjų (daugiau nei ~300 000 žodžių). Visi tekstyną apimantys pokalbiai yra transkribuoti ir gramatiškai koduoti, todėl mokslininkai turi galimybę greitai automatiniu būdu gauti patikimų ir kiekybiškai pagrįstų duomenų apie įvairius kalbinius elementus. Remiantis šiuo tekstynu atlikti mandagumo žymiklių tyrimai rodo, kad vaikai tiesioginius mandagumo raiškos žodžius įsisavina anksti – dar neturintys 2 metų vaikai žino ir vartoja daug etiketo frazių (prašau, ačiū, pasisveikinimą, atsisveikinimą žyminčias frazes, atsiprašymus), nuo 3 metų jie jau geba varijuoti prašymų raiška ir pritaikyti ją socialinei situacijai (pvz., į tėvus kreiptis įsakmiai, o į svečius – mandagiai), vėliau pradeda pasitelkti mandagumą suponuojančią intonaciją, vartoti klausimais formuluojamus netiesioginius prašymus, pamažu vaikai suvokia ir pragmatinę socialinio konteksto paisymo ir mandagumo raiškos naudą, t. y. mandagumą pasitelkia siekdami savo tikslų.
Apie 4 m. (kai kada anksčiau ar vėliau) vaikai pradeda vartoti daugiskaitos įvardį jūs ir daugiskaitines veiksmažodžio formas. Vis dėlto netiesioginių prašymų ir situacinio mandagumo raiška vaikams sunkumų kelia dar ir priešmokykliniame amžiuje, o kartais – net ir mokykliniame. Tai nėra stebėtina, nes netiesioginei mandagumo raiškai suvokti reikalingas kontekstas, svarbu išmanyti tam tikras pokalbio taisykles, pajausti socialinį nuotolį, todėl natūralu, kad net ir priešmokykliniame amžiuje vaikai, kreipdamiesi į svetimą suaugusįjį, sako Duok man arba Duokite man, o tokius pasakymus kaip Gal galėtumėt man paduoti? Ar galėtumėt paduoti? išgirstame retai. Reikia prisiminti, kad pagrindinis šaltinis, iš ko vaikai semiasi žinių įsisavindami kalbą, yra tėvų kalba.
Vaiko kalbos kokybę nulemia girdimoji aplinka
Mokslininkai teigia, kad įvestis (tai, ką vaikas girdi) didžiąja dalimi lemia vaiko kalbos kokybę, taigi siekdami vaikui padėti suvokti ir įsisavinti įvairias mandagumo strategijas turėtume atsigręžti į savo ir aplinkinių kalbą. Jau minėto tekstyno suaugusiųjų kalbos analizė (tyrimas finansuotas pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 m. programą: Šiuolaikinė sakytinė lietuvių kalba: leksikos ir gramatikos tyrimas tekstynų lingvistikos metodu LIP-085/2016) parodė, kad apskritai net ir suaugusiųjų kalboje mandagumo raiška nėra intensyvi.
Čia galima prisiminti Rytų ir Vakarų europiečių kultūrinius skirtumus: vakariečiai kalba norėdami palaikyti ryšį, užėję į įstaigą jie pasisveikina, paklausia, kaip sekasi, stengiasi palaikyti akių kontaktą ir užmegzti trumpą pokalbį, mėgsta pasikeisti komplimentais, o Rytų europiečiai šneka pirmiausia turėdami instrumentinį tikslą ir jaučiasi patogiai netgi tyloje, pavyzdžiui, klientas gali vienu žodžiu pasakyti pageidavimą, o pardavėjas – pageidaujamą daiktą paduoti tylėdamas. Štai ir lietuvių kalbos tyrimas atskleidė, kad parduotuvėse ir kitose aptarnavimo įstaigose beveik 80 % pageidavimų ir prašymų buvo išreikšti griežtai tiesiogiai, t. y. be jokių mandagumo frazių, dažnai nurodant tik pageidaujamą objektą, pavyzdžiui, Man kilogramą raugintų agurkų arba Laba diena, į Druskininkus septyniolika keturiasdešimt.
Tik 5 % parduotuvėse ir kitose aptarnavimo įstaigose užfiksuotų prašymų buvo pasakyti žodžiai prašau, prašyčiau, šiek tiek dažniau pavartotas ačiū; apie 7 % sudarė mandagios frazės su dalelytėmis ar, gal (Gal galėčiau) ar tariamosios nuosakos veiksmažodžiais (norėčiau, prašyčiau), 6 % − įvadiniai sakiniai (Turiu tokią problemėlę. Gal galite padėti?). Vadinasi, jei lietuvių kultūroje net ir esant dideliam socialiniam nuotoliui tarp pašnekovų (klientas – aptarnaujantis asmuo) mandagumo raiška nėra žymi, galime teigti, kad lietuvių kalbai apskritai nėra labai būdinga intensyvi mandagumo raiška. Tuo remiantis galime manyti, kad ir vaikai girdi nepakankamai mandagumo raiškos pavyzdžių, todėl ne tokios pastebimos mandagumo frazės ar konstrukcijos (be lengvai pastebimų žodžių prašau ir pan.) yra įsisavinamos sunkiai, todėl retai vartojamos net ir priešmokykliniame amžiuje.
Patarimai tėvams, kaip gerinti vaiko komunikacinius įgūdžius
Kaip galėtume paskatinti vaiką naudotis mandagumo raiškos priemonėmis, pajausti socialines situacijas, kai mandagumas yra būtinas, pagerinti vaiko kalbinį jausmą, kuris bus jam būtinas ateityje siekiant įvairių komunikacinių tikslų? Remdamiesi užsienio ir lietuvių autorių nurodomomis bendradarbiavimo prielaidomis, padedančiomis mandagiai pasiekti tikslų, galime pateikti tokius patarimus, kuriais tėvai galėtų remtis bendraudami su įvairaus amžiaus vaikais:
- Tiesioginius nurodymus keiskite į pasiūlymus (pvz., Tu, ko gero, labai alkanas, jau praėjo daug laiko nuo pusryčių. Gal pavalgykime?);
- Negailėkite komplimentų, rodykite susidomėjimą vaiko darbais (pvz., Koks nuostabus tavo bokštas!), vaikas dažnai girdėdamas komplimentus, išmoks pats juos sakyti. Pagirkite vaiką, kai jis pasako komplimentą kitam asmeniui ar jums, atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kaip jaučiasi asmuo, išgirdęs komplimentą.
- Susilaikykite nuo tiesioginio prieštaravimo – geriau išreikšti simbolišką pritarimą nei akivaizdų nepritarimą (pvz., sakykite tu teisus, bet… vietoje to, kad sakytumėte tiesiog ne), venkite kategoriškumo, prieštaraukite mandagiai;
- Situacijose, kuriose turite omenyje tik vaiką arba save, vartokite asmeninį įvardį mes, taip sumažinsite tiesioginio nurodymo tikimybę ir mokysite bendradarbiavimo prielaidų (pvz., eikime valyti dantukų);
- Nurodykite motyvus arba patys jų teiraukitės (pvz., Kodėl gi mums nenuvažiavus pas močiutę?), nes klausimai – viena iš mandagaus nurodymo priemonių;
- Demonstruokite, pareikškite kad egzistuoja abipusiškumas, savitarpiškumas su adresatu (pvz., Anąkart žiūrėjome filmą kurį pasiūliau aš, tad šiandien filmą gali išrinkti tu);
- Vartokite sąšvelnius gal, galbūt (pvz., Gal galėtum padėti susitvarkyti?);
- Venkite asmeniškumo griežto elgesio reikalaujančiose situacijose (pvz., Mes nesėdime ant stalų, mes sėdime ant kėdžių, Jonai), taip pat vartokite frazę Ar galima? vietoje asmeninio Ar galiu? ar vietoje tiesioginio nurodymo.
- Mokykite vaiką rodyti dėmesį kitiems, atkreipdami dėmesį į vaiko ir aplinkinių interesus (pvz., Žinau, kad norėjai pas draugus, galėsi nueiti, kai paskaitysi knygelę).
- Ir svarbiausia – atkreipkite dėmesį, kaip bendraujate su aplinkiniais!
Dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė yra Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros docentė, Viktorija Kavaliauskaitė – VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros doktorantė.
DĖKUI ALKUI!!!
Puiki dovana šventės proga – straipsnis labai skaudama, įsisenėjusia tema!
Be abejo, vaikų asmenybės, kalbinio mandagumo ugdymui, jų dvasinei sveikatai labai „teigiamą” poveikį daro šiuo metu, kai žiūri vaikai, nacionalinės TV rodomas „dvasingumo šedevras” „Niekada nesakyk niekada”.
Naujoji LRT direktorė nutarė veiksmingai prisidėti prie to, kad dar didesnio paauglių skaičiaus smegenys dar sparčiau patirtų pokyčius, būdingus ligoniams (apie neraminančią padėtį per radiją šiomis dienomis kalbėjo psichiatras Navaitis).
labai patiko straipsnis,
Nuo paprastų dalykų link sudėtingesnių. Pradžioje mokome paprastų žodelių, vėliau ir sudėtingesnių. Taip ir mandagumą ugdant tinka.
Kai buvo jau 4rių-5rių, pradėjau sūnų mokyti ilgesnių sakinių, įv. gramatinių žodžio formų ir kreipinių įvairioms gyvenimo situacijoms. Lyg žaidimą žaistume. Paklausti „ar galima” ir kt. mandagumo žodžlių jau seniai mokėjo. Tada pramokome paklausimo formą „galėčiau?”. Vėliau – „ar galėčiau”, tada – ar galėčiau paklausti/paimti/įeiti ir t.t. Kai jau laisvai šia fraze naudotis išmoko, „uogelių ant torto” uždėjome: „Atsiprašau, ponia, ar galėčiau…” ir t.t. Ir daugiau frazių įv. situacijomis.
Kol negalėjome dar žmonėms demonstruoti, trenuotėms tikdavo šunelis, katė, kiemo varna ir bet kas. Varnos nei varnėnai visai neįsižeisdavo poniomis ir ponais vadinami. Katei kad įtiktum, reikėdavo dar ir intonaciją pataikyti. Šunelis viskuo džiaugėsi, kiekvienu jam skirtu žodžiu, žinoma. Tačiau jie buvo puikūs pagalbininkai, nes galėjai į juos tiek kartų su ta pačia fraze kreiptis, kiek nori, kol labai sklandžiai, nekliūdamas ilgiausius ir sudėtingiausius sakinius pyškinai, kad ir dešimt kartų paeiliui greitakalbe kartodamas. Taip pat galima buvo žygiuojant kartoti tariant, ar ir dainuojant išmoktus sakinius, lyg priedainius.
Kalbos, įv. žodžių ir gramatinių formų mokymasis ne tik kalbos padargus lavina, bet ir prieš tariant pamąstyti priverčia. ir pagarbesnių santykių pratyboms praverčia.
O kaip toks pyplio gražbyliavimas veikė „brandaus socializmo” laikotarpio moteris! Ypač brandesnes. Ypač troleibuse, kur jas tik ką apšaukė „Čio zdesj stoiš! Iš, upiorlas, kak korova!” Jos ištirpdavo, išgirdusios kažkur iš apačios atsklindant tokius kreipinius. Apie močiutes su seneliais nėra ką ir kalbėti – jų širdys apsaldavo.
Be abejo, lygiai taip pat ir elgsenos pratybų rengėme. Nuo jaunumės įpratus, gyvenime tai tikrai labai praverčia įvairiosiomis aplinkybėmis, bet kokioje draugėje.