Amerikiečių profesoriai priblokšti: universitetai nemoka išnaudoti interneto

Švietimo institucijos atsilieka nuo technologinės pažangos ir kitų naujovių, o dėstytojus ir mokytojus jaunimas lenkia žiniomis apie kompiuterius, pastebi vasarą Lietuvoje apsilankiusi Čikagos Lojolos universiteto socialinio darbo profesorė Katerina Taison Makrėja (Katherine Tyson McCrea) ir jos vyras, Čikagos universiteto neurobiologijos profesorius Robertas Makrėja (Robert McCrea).

Profesoriai Lietuvoje dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje Vytauto Didžiojo universitete, kurios metu K. T. Makrėja buvo įteiktos VDU garbės daktaro vardo regalijos.

„Studentai mažiau gerbia autoritetus. Anksčiau buvai auklėjamas, kad dėstytojas moko, o tu klausai, dabar – patys studentai atsako už savo mokymąsi, mąsto kritiškiau. Tai byloja apie šios kartos varomąją jėgą, nekantrumą ideologams ir totalitariniam idėjų primetimui“, – naująją kartą gyrė K. Makrėja. Iš JAV atvykusi mokslininkų šeima pastebėjo, kad tokiam jaunimo aktyvumui daug įtakos turėjo technologijos, internetas – tuo tarpu vyresni žmonės, dėstytojai jo dar nemoka išnaudoti, ypač švietime.

Jums abiems tenka daug dirbti su jaunimu. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, aktuali problema – nepaklusnūs, problemiški vaikai mokyklose, darželiuose. Kaip jiems padėti?

K. Makrėja: Jei vaikui iškyla sunkumų mokykloje ar darželyje, tai beveik visada susiję su tuo, kas vyksta jų šeimoje. Tai gali būti sveikatos sutrikimas, arba sergantis šeimos narys, dėl kurio jie jaudinasi, arba jų tėvai nesutaria, arba atsiradęs naujas brolis ar sesuo. Čia praverčia socialiniai darbuotojai, nes jie gali švelniai pasikalbėti su vaiku, susitikti su šeima ir palaipsniui padėti jiems pasidalinti rūpesčiais. Tuomet vaikas nurimsta ir gali mokytis. Tai galima laikyti vaiko pagalbos šauksmu – jo elgesys sako „Man reikia pagalbos“.

Kokias klaidas daro mokytojai ar tėvai, auklėdami tokius „sunkesnius“ vaikus?

K. Makrėja: Tai didelis iššūkis, todėl lengva suklysti. Jei vaikai kenčia ir elgiasi nederamai, tėvai pirmiausia linkę pasitelkti jėgą, grubumą, jiems sunku suvaldyti nerimą ir nesielgti negalvojant. Tai turbūt galioja visiems tėvams, ypač jei vaikas elgiasi pavojingai, pavyzdžiui, išbėga į gatvę. Bendraudami su palaikančiu žmogumi tėvai gali susigrąžinti kūrybiškumą beieškant kaip padėti savo vaikui. O vaikas turi savo požiūrį, kurį reikia išklausyti. Dažnai susitikę su vaikais ir leidę jiems pasisakyti, pamatome, kad jie labai išmintingai kalba apie tai, kas juos neramina. Jie gali patys paaiškinti, kas jiems padėtų geriau mokytis mokykloje.

Socialinis darbuotojas tai ir padaro – įtraukia vaiką ir jo tėvus į partnerystę, padeda jiems bendrauti. Jei sunkumai rimti, tai gali užtrukti, gali prireikti daug susitikimų, tačiau galima smarkiai pagerinti padėtį.

Turbūt pasitaikė atvejų, kurie buvo vadinami beviltiškais arba itin sunkiais?

K. Makrėja: Taip, tokių atvejų daug, nes dažniausiai jiems ir prireikia socialinio darbuotojo – tiems, kuriuos žmonės laiko beviltiškais, dažniausiai todėl, kad nežino išeities. Tačiau pasikonsultavę su ekspertais jie suras daug galimų išeičių ir ims vystyti savąsias. Pačiais sunkiausiais atvejais geriau, kai visa komanda susitinka: mokyklos darbuotojai, pediatras, mokyklos socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas. Tada visi gali suderinti veiksmus ir išklausyti vaiko nuomonę.

Kalbant apie vaikus, nėra tokio, kuris būtų beviltiškas – tai daugiau klausimas, kaip panaudoti tinkamiausias sistemas siekiant padėti vaikui tapti kažkuo, kuo jis gali tapti.

O kalbant apskritai apie šią jaunimo kartą – ar yra mokymosi problemų, kurios nebuvo būdingos ankstesnėms kartoms? Galbūt pastebėjote įdomesnių mokymosi modelių, kurie šiems vaikams patinka?

R. Makrėja: Jiems patinka kompiuteriai, planšetės, išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai. Daugumai žmonių atrodo, kad jie kenkia. Net patys tų žaidimų kūrėjai savo vaikams draudžia juos žaisti. Bet ši terpė savyje turi didelę mokymo galią, kurią švietimas nepakankamai išnaudoja, įskaitant ir JAV. Nebuvo įdėta daug pastangų kuriant programas, kurios mokytų vaikus skaityti, rašyti, skaičiuoti ir t. t. Jos galėtų būti geresnės, nes dabartinės tėra gan neskausmingas būdas pergyventi tuos ankstyvuosius metus. Manau, kad tai yra ir galimybė, ir spąstai, nes vaikai gali nuklysti ir nukreipti dėmesį kitur. Tad mums visiems iškeltas iššūkis yra rasti būdą tėvams ir pedagogams suvaldyti šią terpę, bent tam tikram laikui, ir tuo pat metu padaryti ją patrauklia ir smagia.

Pastarąjį dešimtmetį įvyko naujų dalykų, tačiau švietimo institucijos nuo jų atsilieka, dar neprisitaikė. Tai ne dėl pinigų stokos, o tiesiog dėl nežinojimo, kaip tuos įrankius išnaudoti tinkamai.

K. Makrėja: Studentai yra ekspertai. Jų karta nebijo technologijų, jie jas sugeria ir žymiai geriau nei mokytojai išmano „Facebook“, „Flickr“ ir kitką internete. Savo kurse mes siūlome videokonferencijas paskaitų metu, kurios sujungia Kauno Vytauto Didžiojo ir Čikagos Lojolos universiteto socialinio darbo studentus – videokonferencijų dėka amerikiečių ir Lietuvos jaunimas mokosi kartu, skirtinguose žemynuose. Studentams paaiškiname, kad jie kurtų socialinius tinklus tam, kad galėtų bendradarbiauti – ir jie tai daro žymiai efektyviau už dėstytojus.

R. Makrėja: Mane pribloškia tai, kad dabar, 20 metų po interneto atėjimo, vis dar nėra daugiau tarptautinio bendradarbiavimo švietime, ypač aukštajame moksle. Nėra visiškai jokių priežasčių, išskyrus pinigines, politines (akademines) ir autorinių teisių, kodėl Harvardo profesorius negalėtų dėstyti Lietuvoje per videokonferencijas. Tokios partnerystės atvejų yra be galo mažai, pavyzdžiui, Mičigano technologijos institute arba Fynikso Arizonos universitete.

K. Makrėja: Manau, kad VDU ir Lojolos universitetų kursas yra unikalus. Nesusidūrėme su kitais žmonėmis, kurie būtų užmezgę devynerius metus trunkančią dėstymo partnerystę per videokonferencijas. Daug iš to išmokome ir tai be galo naudinga, nes mūsų pasaulio darną lemia žmonės, kurie tiksliai supranta vieni kitus ir bendradarbiauja. Lietuvai svarbu turėti ją paremiančius partnerius JAV – ypač dėl grėsmės, kurią kelia Vladimiras Putinas. Mes apsikeičiame pamokomis apie vieni kitų kultūras ir socialines problemas bei sprendimus, to dėka tampame geresniais piliečiais. Geriausia vieta tam ir yra akademinė aplinka. Kai mūsų kurso studentai iš Prancūzijos, Ispanijos, Kazachstano, Honkongo, Korėjos kalbasi su studentais iš JAV ir Lietuvos, jų dialogas toks turtingas. Šį modelį galima būtų dažniau taikyti ir mokyklose. Nėra jokios priežasties, kodėl negalima sukurti tokių partnerysčių tarp Lietuvos ir JAV vidurinių mokyklų – joms irgi labai trūksta tinkamų tarptautinių mainų, o tą dabar labai lengva ištaisyti su „Skype“ ir kitomis interneto galimybėmis.

Tiesiog reikia paaiškinti žmonėms, kodėl tai naudinga. Jei mokyklos nori parengti piliečius ateičiai, joms reikia naudoti naujas technologijas, padėti žmonėms kurti ryšius už nacionalinių ar kultūrinių ribų. Tada tikrai galėsime kurti inovacijas.

R. Makrėja: Net kalbos barjerą galima lengvai įveikti technologijomis. Tad tą stoką galima paaiškinti tiesiog apsileidimu.

Kaip manote, ar studentai dabar yra ženkliai kitokie, nei prieš 20 metų?

K. Makrėja: Studentai mažiau gerbia valdžią, autoritetus. Anksčiau buvai auklėjamas, kad dėstytojas moko, o tu klausai, skaitai ir labai atsargiai išreiški savo nuomonę. Dabar viskas pasikeitė. Patys studentai atsako už savo mokymąsi, jie turi savo požiūrį, jie gali nesutikti su dėstytoju ir paaiškinti kodėl. Jie žymiai aktyviau mokosi, mąsto kritiškiau. Tikiuosi, kad tai byloja apie šios kartos varomąją jėgą, jos dabartinį nekantrumą ideologams ir totalitariniam idėjų primetimui, jos aršų asmeninės laisvės gynimą. Tai turbūt labai geras šios naujos studentų kartos ir jos interneto naudojimo rezultatas.

Tai – geroji pusė, tačiau jaunimas vis dar turi ir daug problemų. Viena aštriausių ir itin aktualių Lietuvoje – patyčios. Galbūt žinote efektyvių būdų, kaip su jomis kovoti? Ar šioje kartoje patyčios yra labiau paplitusios, nei anksčiau?

K. Makrėja: Žmonės dabar yra geriau informuoti apie patyčias, tačiau jos buvo visada. Pamenu, kad jų buvo ir kai aš mokiausi mokykloje. Tačiau patyčios gali vykti ir darbovietėje. JAV atlikti tyrimai parodė, kaip darbuotojus žeminantys vadovai pakenkia jų produktyvumui, nusiteikimui, psichinei sveikatai.

Mokyklose jau pastebėta, kokią žalą padaro patyčios. Nežinau, ar tai matėte Lietuvoje, tačiau JAV buvo atvejų, kai moksleiviai, iš kurių buvo tyčiojamasi, taip įsiuto, kad atėjo su ginklais ir sušaudė minias žmonių. Tai atkreipė visos šalies dėmesį. Tačiau tai nereiškia, kad tų moksleivių vienintelė problema buvo ta, kad iš jų tyčiojosi – jie jau turėjo bėdų, kurios juos išskyrė iš kitų ir pavertė patyčių objektais. Tačiau patyčios tai pablogino ir tikrai buvo tarp smurtą išprovokavusių faktorių.

Yra daug puikių būdų, kaip kovoti su patyčiomis. Jūsų skaitytojai gali jau dabar išbandyti vieną iš jų internete – tai „Roots of Empathy“ (angl. empatijos šaknys). Bet kuri Lietuvos mokykla tai gali padaryti nemokamai. Mokytojas paprašo vieno iš tėvų bendruomenėje atsinešti į pamoką savo kūdikį. Moksleiviai (bet kokio amžiaus) susėda ratu aplink tėvą ir jo kūdikį ir kalbasi apie tai, kas tarp jų vyksta, apie empatiją tarp tėvo ir kūdikio, kaip jie vienas kitą supranta. Moksleiviai įsijaučia į kūdikio būseną ir jo poreikius. Tai daroma maždaug dešimt kartų, kas mėnesį. Tyrimai parodė, kad šis būdas padeda moksleiviams vystyti empatiją ir mažina agresiją bei patyčias mokykloje.

Yra ir kitų metodų – pavyzdžiui, internete yra puiki programa „Peacemakers“ (angl. taikdariai). Moksleiviai mokomi tapti taikdariais, ieškoti kompromisų, spręsti konfliktus be patyčių ar peštynių. Tokių ir panašių metodų yra ir patiems jauniausiems, pradedant nuo darželinukų.

R. Makrėja: Vienas iš mano vaikų, Donaldas, lanko ypatingą tarptautinę pradinę mokyklą Čikagoje, „Ogden International“, kurioje mokosi vaikai iš viso pasaulio. Įeini ten ir atrodo, lyg patekai į Jungtinių Tautų būstinę. Jis ten lankosi, nes turi specialiųjų poreikių, o į mokyklą priima visus – įskaitant ir turinčius spec. poreikių. Tokioje aplinkoje seniau, prieš mums atvykstant, buvo patyčių. Ši problema buvo išspręsta atleidžiant mokyklos direktorių ir visus kitus, kurie nebandė taisyti padėties. Mokyklą valdžiusi tėvų taryba (Čikagoje mokyklas valdo tėvų tarybos) pasakė jiems „Ačiū, viso gero“ ir pasamdė naujus žmones, kurie įsipareigojo sustabdyti patyčias.

Šios mokyklos atveju patyčios buvo susijusios su dideliais kultūriniais skirtumais. Kartu mokėsi musulmonai, budistai ir krikščionys, skirtingų rasių, kalbų, kilmės žmonės. Tad jie visa tai sudėjo į mokymo planus – kiekviena užduotis buvo apie vis kitokios rasės, kilmės žmogų. Žinau, kad Lietuva homogeniškesnė, bet net ir šioje šalyje turbūt yra reikšmingų skirtumų.

Kalbame apie pradinę mokyklą, tačiau net ir tame lygmenyje į programą galima įtraukti būdus supažindinti vaikus su skirtingais požiūriais jų skaitymo, pasakojimo užduotyse arba savarankiškuose darbuose. Tai verčia juos pagalvoti, ką reiškia būti kitokio žmogaus vietoje. Matau, kad tam tikru mastu tai veikia. Vaikai turi išmokti suprasti žmones, kurie yra kitokie, nei jie.

K. Makrėja: Patyčias tikrai galima sustabdyti. Juk būtent mokykloje moksleiviai išmoksta būti piliečiais. Jei jie mokysis mokykloje, kuri siūlo stiprų švietimą ir kovoja prieš patyčias, moksleiviai išmoks ieškoti kompromisų, nesiimti smurto, o suaugę gebės kurti geresnę demokratiją.

Teksto autorius – Martynas Gedvila.