Kultūros, švietimo ir mokslo institucijoms patiriant įvairių optimizavimo pavojų, šiandien vėl aktuali atrodo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos istorija – tiksliau, vienas jos epizodas, datuotas 1928 metais. Kartu – ir įvykiai iki 1928-ųjų, ir Bibliotekos likimas po jų.
Vilniaus istorijai neabejinga visuomenė žino, kad šią Biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas, bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (*1858 XI 8–†1925 VII 3). Jo tėvas buvo gydytojas Eustachijus Vrublevskis (*1826–†1891 VI 9), o motina – Emilija Beniovskytė-Vrublevska (*1830–†1886 XII 23). 1912 metais T. S. Vrublevskio asmeninę biblioteką sudarė apie 65 000 tomų, apie 3 000 raižinių, daugiau kaip 1 000 žemėlapių, apie 5 000 rankraščių ir daugiau kaip 10 000 aktų, laiškų, autografų bei kitokių dokumentų. Vertingoji jos dalis susidėjo iš Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos dokumentų. Ji buvo saugoma T. S. Vrublevskio bute Universiteto g. 9.
1912 metai žymėjo esminę permainą Bibliotekos istorijoje: ji iš privačios virto vieša. Mat tų metų spalio 30 d. buvo užregistruotas Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugijos statutas. Ši Draugija buvo įsteigta rūpintis Vrublevskių rinkiniais. Netrukus, 1913 m. vasario 13 d., T. S. Vrublevskis savo biblioteką donaciniu aktu perdavė šios Draugijos nuosavybėn. 1914 m. sausio 1 d. Draugijai priklausė 49 asmenys, 1915 m. gegužės 23 d. jų skaičius išaugo iki 69.
Komiteto nariai dirbo, pasiskirstę pareigomis. Rinkinių saugojimu ir dokumentų inventorinimu rūpinosi T. S. Vrublevskis, nekilnojamojo turto valdymu, pastato projektavimu, teisiniais ir kitokiais svarbiais klausimais – kiti asmenys. Rinkiniai buvo sparčiai tvarkomi, gausinami, o pats T. S. Vrublevskis aptarnaudavo skaitytojus. Tokiai jos veiklai nesutrukdė nė Pirmasis pasaulinis karas.
Po karo T. S. Vrublevskis ne tik atnaujino Draugijos veiklą, bet ir ją reorganizavo, įsteigdamas Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugiją mokslui remti. Jos žinioje atsidūrė visi rinkiniai. Naujos Draugijos statutas buvo patvirtintas 1922 m. rugsėjo 15 d. Viename iš pirmų statuto punktų buvo išreikšta testamentinė T. S. Vrublevskio valia, tapusi esmine Bibliotekos veiklos sąlyga: „Draugijos buveinė yra Vilniaus miestas, ir iš Vilniaus Draugijos rinkiniai negali būti išvežti“.
1925 m. liepos 3 d. T. S. Vrublevskis mirė. Rinkinius toliau tvarkė aukščiau minėta Draugija (jos komitetui vadovavo garsus Stepono Batoro universiteto profesorius Marianas Zdziechovskis, *1861 IV 30–†1938 X 5). 1925 m. kovo 14 d. Lenkijos religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministerija iš grafo Alfredo Tiškevičiaus nupirko Tiškevičių rūmus kartu su juose buvusia biblioteka (Žygimantų g. 1). Į juos 1926 metais sugalvota perkelti abi viešąsias – Vilniaus universiteto bei Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugijos valdomą – bibliotekas. 1928 metais Universiteto senatas iškėlė tam tikras sąlygas: pastatas turįs atitekti Universitetui, ant jo turįs atsirasti užrašas „Uniwersytecka Bibljoteka Publiczna w Wilnie“ (Vilniaus universiteto viešoji biblioteka) ir kt. Tai prieštaravo T. S. Vrublevskio valiai, o taip pat minėtos Ministerijos 1926 m. vasario 1 d. susitarimui su Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugija (viename jo punkte Ministerija įsipareigojo Draugijai priklausančių T. S. Vrublevskio rinkinių neperduoti Universiteto bibliotekai). Apie tai Draugijos komiteto nariai priminė Ministerijos vadovybei. Paramos buvo kreiptasi į visuomenę, pasirodė publikacijų Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos spaudoje. Tokiomis aplinkybėmis tuomet buvo nuspręsta rūmuose įkurdinti vieną – Valstybinę Vrublevskių – biblioteką.
Renovacijos darbai Tiškevičių rūmuose, pritaikant juos bibliotekai, vyko 1927–1931 metais. Tuo pačiu metu (1928–1930) negausūs Vrublevskių bibliotekos darbuotojai ruošė perkėlimui tuo metu vis tebegausėjusius rinkinius; paskutiniais renovacijos metais (1930–1931) fondas dalimis keltas į naująją buveinę. Netrukus Biblioteka priėmė pirmuosius skaitytojus. Čia, buvusiuose Tiškevičių rūmuose, ji tebedirba ir šiandien.
Išvada peršasi tokia: grėsmių akivaizdoje teisinės valstybės neužtenka – teisinius jos pagrindus turi ginti pilietinių, kultūrinių ir kitokių įsipareigojimų tai valstybei jaučianti visuomenė. Tai svarbu šiandien, praėjus 10 metų nuo lemtingų 2009 metų, kai vėl buvo pamėginta Vrublevskių biblioteką prijungti prie Vilniaus universiteto.
O ką į tai teisininkai? Negu teisės eruditams tai nerūpi?