„Lietuvių tautai ir valstybei: Augustinui Janulaičiui – 140“

Kovo 19 – balandžio 18 d., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, veikia visuomenės veikėjo, politiko, publicisto, teisininko, istoriko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, teisės mokslų daktaro Augustino Janulaičio gimimo 140-osioms metinėms parengta paroda „Lietuvių tautai ir valstybei: Augustinui Janulaičiui – 140“.

Parodoje eksponuojamas gausus ir vertingas Augustino Janulaičio rankraštinis palikimas, atspindintis jo gyvenimą bei veiklą. Iš oficialiųjų dokumentų minėtini: Maskvos universiteto baigimo diplomas, A. Janulaičio užsienio pasas, taip pat liudijimas, kad A. Janulaitis yra Valstybės archeologijos komisijos pirmininkas. Atskira dokumentų grupė atspindi Augustino Janulaičio teisininko veiklą. Tai įvairios baudžiamosios bylos, kuriose advokatu buvo A. Janulaitis, įvairūs paskyrimų į teisinio darbo vietas raštai. Išskirtinos kelios grupės nuotraukų, saugomų Augustino Janulaičio (LMAVB RS F267) ir Meilės Lukšienės (LMAVB RS F391) fonduose. Dalyje nuotraukų matyti jaunasis Augustinas vaikystės, jaunystės ir mokslo metais. Kitoje fotografijų grupėje – A. Janulaitis su garsiais to meto kultūros, meno, mokslo ir visuomenės veikėjais, kuriuos jis gerai pažinojo ir su kuriais aktyviai bendravo.

Eksponuojami rankraščiai, kuriuose užrašytos jaunystėje Augustino Janulaičio rinktos Malavėnų krašto dainos ir mįslės.

Parodoje pristatoma senųjų dokumentų, surinktų Augustino Janulaičio, kolekcijos dalis. Tai 1708 m. Griežės dvaro (Telšių pavietas) inventorius, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios priimti Provincijos sinodų nutarimai (1611–1675 m.).

Eksponuojami Augustino Janulaičio Lietuvos ir Europos teisės istorijos ir jos istoriografijos darbai, XIII–XV a. Lietuvos valstybės ir kultūros istorijos, Lietuvos XIX a. socialinės ir valdymo istorijos klausimais rašyti veikalai, lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, tautosakos darbai bei mokslininko vertimai į lietuvių kalbą. Parodą puošia keletas veikalų su Augustino Janulaičio autografais. Keli darbai dedikuoti Tadui Vrublevskiui.

Apie A. Janulaitį

Augustinas Janulaitis gimė 1878 kovo 19/31 d. Malavėnų kaime (Šiaulių parapija) neturtingų valstiečių Mataušo ir Agotos Janulaičių šeimoje, mirė 1950 gegužės 22 d. Kaune. Iš jo užaugusių 8 brolių ir seserų žymesni – kunigas Pranciškus Janulaitis (1874–1952), gydytoja odontologė Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė (1880–1978), rašytojo Jono Biliūno žmona, bei gydytoja oftalmologė Veronika Janulaitytė-Alseikienė (1883–1971). 1886 m. A. Janulaitis įstojo į Šiaulių gimnaziją, iš kurios 1893 m. buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą.

Tęsė mokslus Nikolajaus vardo Rygos gimnazijoje, kurią baigė 1896 m. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Kasmet atostogų metu Šiauliuose platindavo draudžiamą lietuvišką spaudą. 1896–1901 m. bendradarbiavo leidiniuose „Ūkininkas“ ir „Varpas“, straipsniuose aštriai pasisakė prieš rusinimą ir lenkinimą. Iš Maskvos universiteto buvo dukart pašalintas – 1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse ir 1900 m. už lietuviškos spaudos platinimą. 1899 rugpjūčio 8 d. spėjo sudalyvauti pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatyme Palangoje. Jam skyrus kardomąjį areštą, 1900–1901 m. beveik 7 mėnesius gyveno Liepojoje ir Aizputėje.

1901 m. už užstatą buvo paleistas. Laukdamas teismo sprendimo, vėl aktyviai dalyvavo slaptoje veikloje Šiauliuose. 1901 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (buvo jos Centro komiteto nariu, partiją paliko 1923 m.). Sužinojęs, jog caro 1902 lapkričio 27 d. įsaku yra tremiamas į Rytų Sibirą, pabėgo į Tilžę, paskui į Londoną. 1902–1905 m. redagavo „Darbininkų balsą“. 1903–1905 m. tęsė teisės studijas Berno universitete (Šveicarija).

1904 m. išvertė K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“. 1906 m. su padirbtu pasu ir lietuviškos revoliucinės spaudos ryšuliu buvo pagautas prie carinės Rusijos sienos. Kadangi nebuvo nustatyta jo tapatybė – manyta, kad jis yra tas pats asmuo, kaip buvo nurodyta padirbtame pase (tariamas Vokietijos pilietis) – Vilniaus apygardos teismas jį nuteisė tik 10 mėnesių kalėjimo. Atlikęs bausmę, jau su tikrąja pavarde grįžo į Maskvą tęsti studijų universitete, kurį 1907 m. baigė. 1907 m. birželio 22 d. buvo priimtas į Vilniaus apygardos teismo rūmus prisiekusiojo patikėtinio V. Urbanavičiaus padėjėju, 1908 m. sausio 29 d. – prisiekusiojo patikėtinio J. Vileišio padėjėju. Nuo 1909 m. vasario 3 d. buvo Vilniaus prisiekusiojo patikėtinio T. Vrublevskio padėjėju. 1912 m. dirbo prisiekusiuoju advokatu tame pačiame Vilniaus apygardos teisme, vertėsi advokato praktika.

1908 m. su Mykolu Biržiška redagavo „Žariją“, bendradarbiavo leidiniuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Visuomenė“. Nuo 1910 m. aktyviai reiškėsi Lietuvių mokslo draugijos veikloje. 1914 m. pabaigoje, susikūrus Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, A. Janulaitis tapo jos nariu. Draugija rūpinosi ne tik šalpa, bet ėmėsi ir gana plačios kultūrinės bei politinės veiklos, gynė lietuvių tautos reikalus, ėmė brandinti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėjas. Iki 1915 m. rugsėjo pabaigos vokiečių kariuomenė okupavo Lietuvos teritoriją.

Okupacinei valdžiai nepatiko tokia Draugijos veikla, ji persekiojo jos narių veiklą, grasino teismais ir tremtimi. 1916 lapkričio 18 d. Draugijos narys A. Janulaitis buvo suimtas ir išvežtas į Čersko ir Butovo karo belaisvių stovyklą Vokietijoje, iš kur jam buvo leista sugrįžti po kelių mėnesių. 1918 m. dirbo „Darbo balso“ redakcijoje. 1918 m. Augustinui Voldemarui išvykus į Paryžių vadovauti Lietuvos delegacijai Taikos konferencijoje, ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Likęs Vilniuje, 1919 m. sausio mėnesį Vinco Kapsuko buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Dėl nuolatinio persekiojimo A. Janulaitis persikėlė į Kauną ir 1919–1925 m. buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjas, o 1924 m. buvo paskirtas jo pirmininku.

Akademiniame gyvenime A. Janulaitis dirbo kaip mokslininkas ir pedagogas. Jis aktyviai įsitraukė į aukštosios mokyklos Lietuvoje kūrimo darbą, buvo Komisijos Aukštųjų kursų įstatams paruošti narys. 1920 m. sausio 27 d. Kursams prasidėjus, jis buvo paskirtas vadovauti juridiniam skyriui ir dėstė Lietuvos teisės istoriją. 1922 m. Aukštiesiems kursams išaugus į Valstybinį universitetą, A. Janulaitis buvo paskirtas Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros ir fakulteto seminarų knygyno vedėju. 1924–1925 mokslo metais, jau būdamas ordinariniu profesoriumi, buvo pasitraukęs iš Universiteto, bet atleistas iš Vyriausiojo tribunolo, vėl grįžo į jį ir dirbo iki 1940 m. Be paskaitų iš Lietuvos teisės istorijos, Lietuvos istorijos, Prūsų žemės istorijos, Prūsų teisės, A. Janulaitis dėstė istoriją Aukštuosiuose karininkų kursuose, Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje. Už mokslo nuopelnus A. Janulaičiui 1932 m. buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis, o 1935 m. jis buvo išrinktas Teisių fakulteto dekanu ir Universiteto senato nariu.

Janulaitis buvo ir aktyvus draugijų narys. 1919 m. rugpjūčio mėn įsteigus Valstybinę archeologinę komisiją, nuo 1921 m. pradžios buvo priimtas jos nariu-bendradarbiu. 1922–1925 m. šiai komisijai vadovavo. 1920 m. sausio 3 d. organizacinio biuro vardu pradėjo steigiamąjį posėdį, kuriant Lietuvių mokslo draugijos skyrių. Šioje Draugijoje A. Janulaitis buvo komiteto narys ir vadovavo istorijos sekcijai. 1929 m. A. Janulaičio iniciatyva įkurta Lietuvos istorijos draugija, kuri savo leidinyje „Praeitis“ paskelbė vertingų istorijos studijų.

1939 m. Teisės fakultetui persikėlus į Vilnių, A. Janulaitis kurį laiką buvo paskirtas jo dekanu, o 1941 m. įkūrus LTSR mokslų akademiją, išrinktas jos tikruoju nariu. 1944 m. Kaune trumpai dirbo advokatu. 1945 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanu. Pokario metais, kiek leido sveikata, tęsė tyrimus istorijos srityje. A. Janulaitis mirė 1950 m. gegužės 22 dieną. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Janulaičio mokslinį ir publicistinį palikimą sudaro 542 spausdinti darbai. Mokslininkas rašė Lietuvos ir Europos teisės istorijos, XIII–XV a. Lietuvos valstybės ir kultūros istorijos, Lietuvos XIX a. socialinės ir valdymo istorijos, lietuvių literatūros ir kultūros istorijos klausimais.

Svarbiausi istorijos ir teisės istorijos darbai – „Simonas Daukantas“, „Žydai Lietuvoje“, „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI–XVIII amžiais“, „Napoleono teisynas“, „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ ir kt.