V. Vasiliauskas. Grybauskaitės valdymo erai paminklą pastatė VSD

Paskelbus „tulpės“  susirašinėjimą su  Eligijumi Masiuliu ir pradėjus svilti Dalios Grybausksaitės padams, prezidentūra neužtruko su atsakomuoju smūgiu. Ugnis buvo užgesinta stipresne ugnimi, skandalas – dar didesniu skandalu.  Sykiu prezidentei keblumų sukėlęs  rubuilis  „Skalikas“ buvo su kitais jos priešais įkištas į maišą ir užrištas. Sudie, Tomai!

Nesunku nuspėti, kieno stalčiuose (kompiuteriuose) ši skandalinga į viešumą išmesta informacija buvo saugoma – taip pat ir prezidentės vyriausiosios patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Živilės Šatūnienės, 17 metų tarnavusios Valstybės saugumo departamente (VSD), iškilusios iki VSD valdybos viršininkės, rinkusios, kaupusios ir analizavusios šią informaciją.

Panašu, kad patekusiai į bėdą prezidentei pagalbos ranką ištiesė ir „valstiečiai“, bent jau premjeras S. Skvernelis ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas V. Bakas, iš pat pradžių paskubėję skeptiškai įvertinti apkaltos ir net parlamentinio tyrimo galimybes. VSD adresuota NSGK pažyma, kuria komitetas dosniai pasidalino su visa Lietuvos žiniasklaida, tapo gelbėjimo ratu ne tik D. Grybauskaitei, bet ir suteikė atokvėpį R. Karbauskiui, nuolat vargstančiam dėl interesų deklaravimo.

Po Lietuvą sudrebinusios  pažymos, atskleidusios politinės sistemos supuvimą, „valstiečiai“ dar pakiliau prabilo apie savo drąsą, nepakantumą korupcijai,  skaistybę ir kitas dorybes. Tik ar ne komiška tokia pasaulio teisuolių poza, kaip ir visas NSGK parlamentinis verslo įtakos politikams tyrimas, kai verslininkas R. Karbauskis susipirko bemaž visą rinkimų į Seimą sąrašą (rinkimų užstatas, reklamos išlaidos etc.) su V. Baku ir premjeru, kuriam mokėjo net algą? Bet tai jau kita opera, mūsų tema – VSD pažyma.

Vargšė Lietuvos Konstitucija, kurios 22 straipsnis teigia:

„Žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas.

Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai  ir kitoks susižinojimas yra neliečiami.

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“.

Manau, teismai ir advokatai būtų turėję darbo į valias, jeigu saugumiečiai būtų paklusę S. Skvernelio ir V. Bako užmojui atskleisti pažymoje užtušuotas vietas (VSD užteko proto to nedaryti).  Nors ir dabar advokatams, teismams, ypač žmogaus teisių gynėjams yra kas veikti.

Ir ne tik dėl informacijos patikimumo ir įrodymų tvirtumo. Pribloškia žvalgybos veiksmų (šnipinėjimo) tų pačių fizinių ir juridinių atžvilgiu trukmė: 2006 – 2017 metai! Tiek laiko buvo  saugumiečių renkama ir saugoma informacija, kuri buvo išmesta X valandą. Kuo tai skiriasi nuo šantažo ar KGB metodų? Kuo skiriasi Lietuva nuo V.Putino Rusijos ar kitos policinės valstybės?

Baudžiamajame procese nepasitvirtinusi ar neįrodyta neigiama informacija sunaikinama. Taip pat per tris mėnesius turi būti sunaikinama kriminalinės žvalgybos priemonėmis surinkta informacija, jeigu jos nepakanka pradėti ikiteisminį tyrimą. Kai Vijūnėlės „dvaro“ byla žlugo, prokuroras vis dėlto paskelbė ikiteisminio tyrimo pikantiškiausią dalį – įrašytus pokalbius telefonu (garsiosios „zadanijos“) – Seimo Antikorupcijos pirmininkas V. Gailius apsimetė nepastebėjęs šio šiurkštaus įstatymo pažeidimo. Ar dabar  mano buvęs kolega  ir pirmininkas nesigaili, pats priverstas gintis nuo nepatikimos žvalgybos informacijos purslų?

Vengdami įstatymo pažeidimo, pažymos autoriai apsidraudžia, įžangoje pabrėždami, kad joje nėra ikiteisminio tyrimo duomenų. Mat tokiu atveju turėtų būti pradėta kriminalinė žvalgyba, o žvalgybos veiksmai  iškart nutraukiami. VSD pažyma surašyta pagal Žvalgybos įstatymą, konservatorių iniciatyva priimtą  2012 m.( kur tik šie veikėjai prikišo nagus – lauk nelaimės, suktybės  ar kiaulystės).  Ir Žvalgybos, ir tuo pačiu metu priimtas Kriminalinės žvalgybos įstatymas (šiuos įstatymus be problemų palaimino D.Grybauskaitė), teisės specialistų  nuomone, kelia nemaža abejonių dėl atitikties Konstitucijai. Būtent Žvalgybos įstatyme ir „užmirštas“ surinktos informacijos apie privatų žmogaus gyvenimą  kaupimo ir  saugojimo terminas.

Anksčiau galiojęs įstatymas reikalavo, kad informaciją apie privatų asmens gyvenimą saugumas gali pradėti rinkti tik esant  nusikaltimo požymiams. Nūnai „žvalgyba“ gali būti pradėta po pranešimo apie marsiečių apsilankymus ar net be jo. Tačiau net šiame ydingame  įstatyme pabrėžiama, kad  būtina motyvuota apygardos teismo nutartis (pakartota Konstitucijos norma), žvalgybos veiksmai turi trukti ne ilgiau nei 6 mėnesius, o po to teismo gali būti pratęsti dar 3 mėnesius.

Kiek teismo motyvuotų nutarčių ir kiek pratęsimų turėjo būti, ilgiau nei dešimtmetį periminėjant  tų pačių  fizinių ir juridinių asmenų susirašinėjimą, klausantis telefono pokalbių, braunantis į šių žmonių ir jų artimųjų (T. Dapkaus žmonos) privatų gyvenimą? Kas tai patikrins ir sukontroliuos? NSGK, kurio pirmininkas negali atsidžiaugti VSD pažyma? Yra dar tokia šią kadenciją Dievo ir žmonių užmiršta Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija. Bet jai vadovauja buvęs policininkas – lapinas sergsti vištidę.

Viltis sugrąžinti VSD ir kitų slaptųjų tarnybų parlamentinę kontrolę, apsaugoti šias tarnybas nuo politinių užsakymų teikė prezidentės patarėjos  D. Ulbinaitės byla. Bet Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (keturi prieš tris) išteisino patarėją ir viskas liko po senovei.

Nesitaikstydamas su  pavienių valstybės politikų  poveikiu teisėsaugos institucijoms, sistemingu žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos informacijos, ikiteisminio tyrimo duomenų viešu skelbimu, praėjusios kadencijos pabaigoje paruošiau Seimo nutarimo projektą „Dėl Seimo laikinosios komisijos dėl manipuliavimo viešoje erdvėje žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo duomenimis, galimai neteisėto poveikio teisėsaugos institucijoms, įtraukiant jas į politinę kovą, sudarymo.“ Surinkau net 75 Seimo narių parašus. Projektas lengvai įveikė pateikimo ir svarstymo stadijas, tačiau paskutinę akimirką buvo sustabdytas.

Iš „tulpės“ ir E. Masiulio susirašinėjimo paaiškėjo, kas ir kaip komisiją stabdė. Daukanto aikštė komisijos bijojo labiau nei kipšas švęsto vandens. Juokingiausia, kad ypač įnirtingai prieš komisijos sudarymą kovojo E. Masiulis – akivaizdu, kieno užsakymu.

Ar po skandalingos VSD pažymos valstybėje padaugės skaidrumo ir teisingumo, ar krašto partijos, Seimas, savivaldybių tarybos apsišvarins? Kaip tik atvirkščiai – visuomenė dar giliau įmurdyta  į neišbrendamų skandalų liūną, dar labiau praradusi pasitikėjimą valdžia, politikais, partijomis ir verslu. Tačiau ir vėl viskas baigsis šnipštu – pažyma neturės jokių teisinių pasekmių. Dar viena „nuomonė“.

VSD pažyma įrodo, kad ši institucija įtraukta į patį vidaus politinių kovų verpetą, todėl kaip patyčia skamba Žvalgybos įstatymo žodžiai, kad žvalgybos tarnyba privalo teikti tik patikimą informaciją, laikosi politinio neutralumo principo, negali įsiterpti į valstybėje vykstančius demokratinius procesus ir dalyvauti priimant politinius sprendimus.

Per dvi D. Grybauskaitės kadencijas VSD ir Specialių tyrimų tarnyba, iš dalies ir prokuratūra, virto itin aktyvūs politinių procesų dalyviai ir net formuotojai. Niekas tuo nesistebi.

Kaip niekas nesistebi, kad ištisą dešimtmetį gali būti sekami, šnipinėjami („motyvuotu teismo sprendimu“?) verslininkai, žurnalistai, politikai, aukšti teisėjai, merai, Seimo nariai, ministrai, net premjerai. Kas Lietuvoje dar nėra sekamas, o po to šantažuojamas? Ar ne tuo paaiškinami nesuprantami viražai ir kūlversčiai, kai žmogus, garsėjęs tvirtu stuburu ir principinga pozicija, ūmai virsta klusniu avinėliu?

Ar ne šantažu buvo sustabdyta minėtoji Seimo komisija dėl politikų poveikio teisėsaugos institucijomis, kai buvusios valdančiosios partijos lyderis paskutinę akimirką nėrė į krūmus? Kieno rankose atsiduria slapta  informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, kas ja manipuliuoja?

Kas valdo slaptąsias tarnybas, be jokių suvaržymų renkančias ir saugančias  informaciją, tas valdo valstybę. Būtina pridurti: totalitarinę valstybę.  Visuomenė net nepajuto, kaip švelniai moteriškomis rankomis ji buvo paimta už gerklės.

Todėl  VSD pažyma, pasirodžiusi baigiantis prezidentės antrajai kadencijai, – lyg paminklas D. Grybauskaitės valdymo erai.