V. Vasiliauskas. LRT – naujosios nomenklatūros tėvonija

Viena iš mūsų valstybės viešojo gyvenimo keistenybių – konfliktas tarp Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) ir Seimo, kuris niekaip neįstengė išreikalauti iš LRT tarybos bei administracijos informacijos apie LRT ūkinę ir finansinę veiklą, todėl net buvo priverstas įkurti laikinąją parlamentinę komisiją.

Kaip čia gali būti, kad  valstybinė įmonė – viešoji įstaiga LRT, pagal  įstatymą ir Seimo statutą tiesiogiai pavaldi Seimui, jam privalanti kasmet atsiskaityti, siunčia Tautos atstovybę šunims šėko pjauti? Ko vertas Seimas? Gal  Lietuva – ne parlamentinė (su prezidentinės požymiais) respublika, kurios valdžios galios centras jau seniai persikėlė iš Seimo į nerenkamo politinio elito arba naujosios nomenklatūros rankas? Ar ne todėl net Seimo laikinosios komisijos posėdžiuose LRT vadovai žvelgia iš aukšto į jų veiklą tiriančius parlamentarus lyg į savo pavaldinius. Kaip iki to nusirista?

Ristasi buvo ilgai –  dvi nūdienės LRT administracijos kadencijas. Iš pradžių LRT tarybos ataskaitos patyliukais buvo  iš Seimo plenarinių posėdžių salės perstumtos į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (dabar Kultūros komiteto) posėdžius ir ilgainiui virto formalumu. Visuomeninis transliuotojas išsprūdo iš parlamentinės, taigi ir visuomenės kontrolės, kurią susigrąžinti nūnai reikia herojiškų pastangų.

Keisčiausia, kad šioms pastangoms įnirtingai priešinasi Seimo opozicija (liberalai ir dauguma konservatorių), išsižadėjusi teisės žinoti ir apskundusi LRT ūkinės ir finansinės veiklos parlamentinį tyrimą Konstituciniam Teismui. Neva laikinoji Seimo komisija tėra keršto įrankis žurnalistams už kritiką, parlamentinis tyrimas tebus dingstis užgrobti Seimo valdantiesiems LRT  ir įvesti cenzūrą.  Tačiau šios politikų  gausiai liejamos krokodilo ašaros dėl žodžio laisvės ir žiniasklaidos nepriklausomybės ypač  pasidaro kokčios, prisimenant naujausią LRT istoriją.

Būtent valdant konservatoriams ir liberalams (o ne buvusiems komunistams, kaip galima būtų tikėtis), 2011 – 2012 m. , šiandieninei LRT vadovybei apšilus kojas ir galutinai įsišaknijus, iš visuomeninio transliuotojo programų tinklelio dingo autorinės profesionalios informacinės analitinės Gintaro Aleknonio, Dariaus Kuolio, Tomo Dapkaus laidos, pelniusios visuomenės pasitikėjimą, iškopusios į reitingų viršūnes.

Dėl šios įžūlios cenzūros neprotestavo LRT taryba, Lietuvos žurnalistų sąjunga, tylėjo tuometiniai valdantieji konservatoriai su liberalais, nors autorių, su kuriais be ceremonijų susidorojo naujai iškepta  LRT administracija, tikrai nebuvo galima įtarti simpatijomis kairiesiems.

Bet dešiniosios pažiūros netrukdė šių laidų objektyvumui ir sveikai valdžios kritikai, nes jų autoriai: profesorius G. Aleknonis, daktaras D.Kuolys, žurnalistas T. Dapkus iš tikrųjų buvo nepriklausomi, neprijaukinami ir nevaldomi. O jeigu nevaldomi – tai ir nereikalingi nei dešiniesiems, nei kairiesiems.

Po teisybei ir dabar niekas LRT žurnalistų negina, nes niekas jų ir nepuola. Žurnalistai tėra sraigteliai (todėl administracija, pertvarkydama LRT interneto platformą, pamiršo paklausti  jos vyriausiojo redaktoriaus, talentingo žurnalisto ir politologo Vlado Laučiaus nuomonės). Vietinės ir net tarptautinės pajėgos telkiamos privačių prodiuserių – TV verslininkų, sukėlusių didžiausią triukšmą dėl politikų kėslų, gynybai. Tarytum keista – visuomeninio transliuotojo vardu kalba privatūs prodiuseriai Laurynas Šeškus, Haroldas Mackevičius ( du gabiausi nacionalinio TV verslo žmonės). Bet tai atspindi LRT situaciją.

1999 m. Amsterdamo sutarties atskiru protokolu Europos Sąjungos narės įsipareigojo remti visuomeninius transliuotojus, kurie tenkina visuomenės  kultūrinius poreikius ir teikia kitas viešąsias paslaugas, nes  jų negali garantuoti komerciniai kanalai. Valstybės subsidijos visuomeniniams transliuotojams neleistų komerciniams kanalams monopolizuoti nacionalinės žiniasklaidos rinkos, įsigalėti vienam ar keliems  stipriausiems žaidėjams, kurie keltų grėsmę demokratijai ir nuomonių pliuralizmui.

Šie demokratiniai principai, kaip akies vyzdį sergstintys visuomenės interesus ir nuomonių pliuralizmą, pakartoti ir išplėtoti ne viename Europos Parlamento dokumente, taip pat įtvirtinti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, kuris draudžia visuomeninio transliuotojo  laidų ir visos programos vienašališkumą ir vienos kurios nors politinės jėgos adoravimą, įpareigoja atspindėti visos visuomenės interesus ir jos grupių įvairovę. Įstatymas LRT programoje pabrėžia nacionalinės kultūros prioritetą, kaip atsvarą bulvarui, privačių kanalų pramoginiam pobūdžiui, siekiant komercinės sėkmės.

Kadangi Lietuvos žiniasklaidos rinkoje, kaip ir bankų sektoriuje, įsigalėjęs užsienio kapitalas, kuriam terūpi susižerti kuo didesnį pelną, LRT nacionalinė  misija ir atsakomybė tautai yra išskirtinė. Valstybė padarė viską, kad lietuviška spauda prarastų įtaką visuomenei. Nacionalinei  žiniasklaidai vos dvėsuojant, paskutinė jos tvirtovė yra visuomeninis transliuotojas, neleidžiantis jai subulvarėti ar tapti politikos ir verslo jėgų manipuliacijos įnagiu.

LRT gyvenimo ir programos lūžio tašku privalėjo tapti 2015 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisa, uždraudusi visuomeninio transliuotojo programose komercinę reklamą ir išvadavusi jį nuo finansavimo rūpesčių. Visuomeniniam transliuotojui atkrito poreikis varžytis reitingais su komerciniais kanalais, pataikauti bulvariniam skoniui, vaikantis pigaus populiarumo, nes nedalyvauja varžybose dėl reklamos.

Nusimetus rūpesčių naštą dėl reitingų ir reklamos, turėjo  keistis LRT programa, jos turinys. Galima buvo viltis, kad LRT prasidės nacionalinės kultūros ir kokybiškos žurnalistikos aukso amžius.

Ar prasidėjo? Ar kas įžvelgtų LRT programoje bent mažiausią permainą, nors jau prabėgo treji metai nuo  įstatymo pataisos įsigaliojimo?

Jeigu kam LRT programoje ir prasidėjo aukso amžius, tai keliems  prodiuseriams –  TV  verslininkams, kurie monopolizavo LRT primtime – patį vertingiausią (ir brangiausią)  eterio laiką. Visuomeninis transliuotojas, kurio prigimtis ir paskirtis, ginant visuomenės interesus, būti atsvara komerciniams kanalams, virto didžiausios monopolijos ir intensyviausios komercijos, jos koncentracijos vieta.

Veltui LRT eteryje tikėtumės išgirsti ir išvysti visuomenės nuomonių ir grupių įvairovę. Net per rinkimus LRT, bejėgiškai  nuolaidžiaujant Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), į pagrindinius lemiamus  TV debatus įsileidžia tik kelias nomenklatūrines partijas, už kadro palikdama visas kitas krašto politines jėgas, net parlamentines partijas, taip pat ir save išsikėlusius politikus, nors įstatymas garantuoja visų rinkimų dalyvių lygias teises ir LRT eterio laiką rinkimų vajaus metu.

Net kai per praėjusius rinkimus į Seimą Vyriausiasis administracinis teismas patenkino penkių save išsikėlusių kandidatų skundą dėl diskriminacijos, nesuteikiant LRT eterio jų rinkimų programoms išdėstyti, VRK neišdrįso pareikalauti, kad LRT vadovybė laikytųsi įstatymo ir  įsileistų šiuos kandidatus į TV debatus. Teismo sprendimas liko neįvykdytas, mat LRT – politinio elito, naujosios nomenklatūros tėvonija ir tribūna.

Privilegijuota LRT eteryje  krašto politinės grietinėlės padėtis buvo susvyravusi  nacionaliniam transliuotojui vadovaujant šviesaus atminimo Arvydui Ilginiui, kuris, nepaisydamas užgriuvusių LRT finansinių sunkumų, gaivino sąjūdietišką dvasią. Šią demokratinę linkmę tęsė ir gilino paskesni LRT generaliniai direktoriai: Vaidotas Žukas ir Kęstutis Petrauskis.  Bet tai pamiršti LRT istorijos puslapiai, po kurių prasidėjo  nesulaikoma atžanga, maskuojama gausių ritualų ir tariamo patriotizmo skraistėmis.

Jeigu Lietuvoje gyvuotų žiniasklaidos kritika, ji nesunkiai įžvelgtų vieną dėsningumą: kilus įprastam skandalui, tarkim, valdžios užsakytoms dar vienoms viešoms STT represijoms, akimoju susiformuoja lyg koks žiniasklaidos holdingas, valdomas vienos nematomos rankos, kai visuomeninis transliuotojas ir komerciniai kanalai, didžioji privati interneto žiniasklaida pučia į vieną dūdą, lyg kompartijos laikais kitokiai nepriklausomai nuomonei nepaliekant nė mažiausio plyšelio. Anksčiau tai buvo vadinama vieninga partine linija, šiandien – mainstreamu. Bet esmė ta pati.

Užmirškite svajas apie demokratiją ir nuomonių konkurenciją – visuomenės sąmonė  bombarduojama  ir apdirbama vieninga oficiozine nuomone, kurią formuojant pirmuoju smuiku neabejotinai griežia LRT.

Šviežiausias pavyzdys – Neringos Venckienės sulaikymas JAV. Vėl Lietuvos žiniasklaida su pasiskonėjimu  sutartinai be jokio saiko išsitraukė seną riebiausių epitetų ir atvirų keiksmų repertuarą, surengdama dar vieną linčo teismą, nes  jai viskas aišku – šioje bene mįslingiausioje naujųjų laikų „byloje žudikėje“ su net keturiais lavonais – jai nebelikę nė vieno neatsakyto klausimo ar abejonės.

Nors šių eilučių autorius, dėl savaime suprantamų priežasčių, negali pretenduoti į Garliavos tragedijos nesuinteresuoto komentatoriaus vaidmenį, jam sunku nuslėpti nuostabą. Nesirado nė vieno mąstančio Lietuvos žurnalisto, kuris vien iš intelektualinio smalsumo būtų uždavęs paprastą klausimą: o kas bus, jeigu  aukšto rango patyrusi, iki tol nepriekaištingos reputacijos buvusi teisėja, metusi iššūkį visai teisinei sistemai ir pareiškusi nepasitikėjimą Lietuvos teismais, savo likimą patikėjusi JAV teisingumui, vis dėlto laimės už Atlanto bylą ir gaus politinės pabėgėlės statusą?

Kaip Amerikoje jau anksčiau laimėjo ir gavo politinį prieglobstį Sausio 13-osios Seimo gynėjas Šarūnas Paberalis, nuteistas to paties liūdnai pagarsėjusio Kėdainių teismo. Arba Suomijoje – čečėnų  „Grozno angelų“, asmeninių Kadyrovo priešų Gatajevų šeima, priversta gelbėtis nuo lietuviško teisingumo, sufabrikavusio sutuoktiniams bylą? Tai vis politiniai pabėgėliai iš nepriklausomos  Lietuvos.

Ar apsimesime, kad nieko neįvyko, ir toliau kabinsime ordinus teisėjams, kaip ir  žurnalistams – dvaro (ir specialiųjų tarnybų) liokajams?  Ar Lietuva dar demokratinė valstybė, jeigu barsto po margą pasaulį politinius pabėgėlius?

Kur kitur visuomenė galėtų diskutuoti tokiais sunkiais, tačiau valstybei, jos ateičiai gyvybiškai svarbiais klausimais, jeigu ne LRT studijose? Bet nediskutuoja, nes visos visuomenės atstovų vietas užsėdusi privilegijuota „grupė draugų“, kurie  geriau nutuokia, ko visuomenei ir valstybei reikia.

Šią kamarilę, užvaldžiusią visuomeninį transliuotoją, laimino LRT taryba, privalanti ginti visuomenės interesus ir jos nuomonių įvairovę, pagal įstatymą atsakinga už visą – taip pat ir ūkinę finansinę LRT veiklą. Tačiau Seimo laikinajai komisijai LRT tarybos pirmininkas Ž.Pečiulis prisipažino, kad nei jis, nei tarybos nariai neišmano finansinių reikalų, todėl jie patikėti tarybos įsteigtai Administracinei komisijai, kuri savo ruožtu sudaryta iš LRT generalinio direktoriaus valdinių. Uodega vizgina šunį.

Kitados  būdamas LRT  tarybos nariu, neblogai pažinau LRT virtuvę. Kadangi pagal įstatymą tarybos veikla finansuojama iš Seimo skiriamos LRT dotacijos, už posėdžius tarybos nariams moka, taip pat išmokų dydį nustato asignavimų valdytoja LRT administracija. Stačiai graudu buvo stebėti, kaip prie LRT buhalterijos kasos langelio akyse tirpdavo tarybos narių reiklumas, kritiškas požiūris į LRT programą. Niekas nesiskundžia, atsidūręs LRT admintracijos kišenėje.

Narystė LRT taryboje virsta malonia sinekūra, o visuomeninio transliuotojo vadovybė ir ją privalanti kontroliuoti taryba – viena draugiška šeima.

Be abejo, LRT tarybos pirmininkui Ž.Pečiuliui keblu laikytis principų ir dėl kitko – LRT yra jo dukros ir žento darbdavys, negi draskysi akis savo geradariui? Šis nesunkus nepotizmo ir interesų konflikto atvejis neužkliuvo  „nepriklausomai žiniasklaidai“, nors šiaip įgudusiai priskaldyti vežimą iš smulkesnės adatos.

Liko nutylėtas ir kur kas gėdingesnis faktas, bylojantis apie paliktą be kontrolės  LRT apgailėtiną nuosmukį ar net išsigimimą. Pernai Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta modelių agentūros „Vita Luci“ baudžiamoji  byla. Iš tikrųjų  agentūra užsiiminėjo prekyba moterimis ir siuntė „modelius“, net nepilnametes, Jungtinių Arabų Emiratų šeichams. Nusikaltėlių gauja buvo įsikūrusi LRT rūmuose, kur metų metus rengė „modelių“ mokymus, „kastingus“, prisidengdama garbingiausia LRT iškaba, plačiai reklamuodamasi, kviesdama mergaites iš Lietuvos  atrankai  visiems žinomu LRT adresu Konarskio  49, Vilnius.

Nesunku įsivaizduoti, koks būtų kilęs skandalas, jeigu šis tarptautinės prostitucijos fabrikėlis būtų veikęs su Kultūros ministerijos ar Valstybinės filharmonijos iškaba. Bet dėl LRT nė lapė nesulojo, nors byloje figūravo toks bulvarinės spaudos lobis, kaip buvusi „Olialia pupytė“ V.Jakutienė.

Net tokio masalo nepakako, kad „tiriamosios žurnalistikos“ korifėjai susidomėtų, kas, kada ir kokiomis sąlygomis iš LRT administracijos pasirašė bendradarbiavimo ir patalpų nuomos sutartį su „Vita Luci“, kas buvo naudos gavėjas? Kodėl niekam iš LRT nekilo įtarimų dėl pašonėje anaiptol ne slapta įsikūrusios purvinos agentūros, kas šį nusikaltimą dangstė?  Ar tai nebuvo Sausio 13-osios aukų, savo krauju gynusių LRT ir Televizijos bokštą, atminimo išniekinimas? Kodėl nereagavo LRT taryba?

Jau seniai „nepriklausomai žiniasklaidai“ LRT yra tabu. Tai tik darsyk akivaizdžiai  patvirtina, kad visuomeninis transliuotojas ir privati subulvarėjusi žiniasklaida darbuojasi ranka rankon, tarp jų nėra skirtumo. Skirtumas vienintelis – LRT išlaikome mes, mokesčių mokėtojai.

P.s. Įsibėgėjo LRT generalinio direktoriaus konkursas, atplėšti vokai su pretendentų pavardėmis. Nedaug tikinčių, kad dabartinės sudėties LRT taryba išrinks  generalinį direktorių, kuris sugrąžintų visuomeninio transliuotojo misiją, neįmanomą bulvarinei  žiniasklaidai. Politinė kultūra reikalautų, kad generalinio direktoriaus rinkimus pati LRT taryba atidėtų iki Seimo laikinosios komisijos išvadų, kurie, priešingu atveju, bus šaukštai po pietų. Bet būkime realistai:  aišku, kad neatidės.