V. Vasiliauskas. Svetimą privirtą košę srėbti neskanu

Ką tik baigiau, iki pažaliavimo akyse, skaityti per tris „Respublikos“ numerius nusidriekusį  įtariamų „KGB bendradarbių sąrašą“. Radau ir savo  pavardę, ačiū Dievui, sąraše išskirtą  juodu šriftu. Kaip paaiškino laikraščio  vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus, pavardės pajuodintos tų Seimo narių, kurie balsavo už liustracijos įstatymą ir jo pataisą, neva įslaptinusią KGB „stukačius“  75- riems.

Todėl  tarp „įtariamųjų“ atsidūrė ir Seimo nariai V.Čmilytė- Nielsen,  A.Bilotaitė, D.Petrulis, V.Gailius ir kiti, kurie sovietmečiu buvo vystykluose arba mokinukai. Tai galima priskirti savitam, grynai tomkiškam humorui, nuo kurio kitam norisi verkti.

Vis dėlto ne be slaptos piktdžiugos „V.Tomkaus sąraše“ aptikau ne vieną veikėją, kurie ne pėsti kitiems klijuoti etiketes ir šmeižti nekaltus žmones. Tai esu pajutęs savo kailiu, tegul dabar pajunta ir jie patys.

Kagėbistams kraujo esu sočiai pagadinęs jau nuo „Literatūros ir meno“ bei „Lietuvos aido“ laikų.

1991 m. pavasarį, dar veikiant visu pajėgumu KGB Lietuvos filialui, įtūžęs KGB majoras V.Baumila mane su N.Sadūnaite padavė į teismą. Vėliau saugumo temą tęsiau savo įkurtame savaitiniame žurnale „Veidas“ , kuriame spausdinosi talentingiausia Lietuvos partizanų metraštininkė ir KGB nusikaltimų tyrinėtoja N. Gaškaitė-Žemaitienė, jaunas istorikas A. Anušauskas, čia pasirodė viena pirmųjų analitinių publikacijų apie didžiausią Lietuvos išdaviką Juozą Albiną  Markulį. Dar ir šiandien prisimenu, kaip įsiveržusi į mano kabinetą „Erelio“ dukra  draskė man akis ir grasino užtampyti po teismus už atseit apjuodintą mylimo tėvelio šviesų atminimą. Kagėbistai mane būtų gyvą suplėšę, jeigu būtų galėję. Bet aš jų nebijojau, nes žinojau, kad jie kiek nori gali raustis savo slaptame KGB šiukšlyne – ten nieko  mane kompromituojančio nėra.

Tačiau mieli mano buvę draugai konservatoriai surado pačioje viešiausioje ir skaidriausioje, visiems prieinamoje  erdvėje – plačiausiai aprašytose 1988 m. istorinėse Jaunimo teatro Amerikoje gastrolėse, kuriomis aš iki paskutinio atodūsio didžiuosiuosi, kaip vienu svarbiausių savo gyvenimo pasiekimų. M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais padariau karjerą – tapau jauniausiu visoje Sovietų sąjungoje Kultūros ministerijos  Meno reikalų valdybos viršininku (tai buvo svarbesnis postas, nei nūnai kultūros ministro), todėl, natūralu, pagal pareigas vadovavau gastrolių pasiruošimui, tapau delegacijos vadovu.

Tai nebuvo dar viena „Inturisto“  turistinė grupė ar „Tėviškės“  draugijos (KGB priedangos organizacijos) įprastas atrinktas kelių „kultūros ir meno darbuotojų“, saugumo agentų, pasiųstų šnipinėti Amerikos lietuvių, desantas. Pagaliau ir Lietuvoje paragavome Gorbio „demokratizacijos ir glasnostj“ (viešumo) vaisių: tai buvo JAV profesinėje scenoje pirmos viso lietuvių teatro tikros komercinės gastrolės, vykusios per Kultūros ministerijos sistemą, o ne per sumautą „Tėviškės“ draugiją, todėl jokių ataskaitų saugumui delegacijos vadovui nereikėjo rašyti. Tai šmeižto autoriai gerai žinojo, be to Ypatingame archyve išlikusi sveikutėlė, be išplėšytų lapų  gastrolių Amerikoje užvesta KGB byla su slaptųjų agentų pranešimais ir teatrą lydėjusio etatinio saugumiečio detalia ataskaita. Šmeižikai puikiai nutuokė, kad dar N.Chruščiovas buvo uždraudęs saugumui verbuoti nomenklatūrą, kuriai aš priklausiau. Tačiau tai jų nesustabdė. Tai buvo primityviausias kerštas.

Mat aš, redaguodamas „Lietuvos žinias“, ėmiau skalambinti, kad valstybė stovi ant melo pamatų, kol neatskleistas slaptasis KGB legionas. Pradėjau  bemaž kiekviename  dienraščio numeryje valdančių konservatorių klausti, kada jie pradės žadėtą realią liustraciją, išvaduos valstybę ir Lietuvos žmones iš KGB žabangų? Ko jie bijosi, kodėl vengia akistatos su KGB palikimu? Vietoje atsakymo sulaukiau atsakomojo smūgio iš pasalų. Dar ir dabar anoniminiai interneto „troliai“ šį niekingą šmeižtelį atrajoja.

Mano FB draugai gali būti ramūs – niekur nesu įmerkęs uodegos, dėl to nereikės manęs trinti iš savo draugų tarpo. Literatūros, meno, teatro, ypač teatro kritikos,visos aukštosios profesionalios kultūros pasaulėlis mažas, čia nepasislėpsi, vieni kitus pažinojome kaip nuluptus, jau sovietmečiu iki 70 – 80 proc. tiksliai numanydavome, kas dirba „stukačiais“, ko dera pasisaugoti. Nereikėdavo ir liustracijos.

Apie netiesos ir neteisingumo iškreiptus valstybės pamatus ir sužlugdytą liustraciją, tris dešimtmečius Lietuvos politikų simuliuojamą kovą su KGB šešėliais (todėl iki šiol murdomės dvokiančioje posovietinėje pelkėje)  „Kultūros barų“ 2017 m.  Nr. 7/8 yra paskelbtas mano išsamus straipsnis „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, o slaptoji liko“. Gal ir nekuklu teigti, bet po „V.Tomkaus sąrašo“ šie mano pamąstymai apie mūsų pralaimėtą mūšį pasidarė dar aktualesni. Straipsnį galite perskaityti ČIA.

Nemanau, kad mes padarėme klaidą, 2015 m. Seime balsuodami už liustracijos įstatymo pataisą. Pats įstatymas iš tikrųjų šleivas kreivas. Mes tik srėbėme 1999 m priimto įstatymo privirtą košę. Ūmai apsižiūrėjome Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, atsakingame už šio įstatymo įgyvendinimą, kad baigiasi  įstatymo numatytas 15 metų terminas, kuriam buvo įslaptinti prisipažinę KGB  bendradarbiai.  Įstatymas nebeveikia, liustracija net nebeimituojama, nes liustracijos komisija išsilaksčiusi. Prisipažinusiųjų – tik lašas jūroje.

Atkreipkite dėmesį į visą įstatymo pavadinimą: „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir PRISIPAŽINUSIŲJŲ APSAUGOS“ (didžiosios raidės mano – V.V.). Valstybė pažadus ir įsipareigojimus turi vykdyti, nors ir ne mūsų kadencijos Seimas juos davė. Be to apsauga negalioja, jeigu prisipažinęs ir atgailą atlikęs bėdulis dalyvauja Prezidento, Seimo, savivaldybių rinkimuose – apie savo bendradarbiavimą  jis  privalo pranešti rinkėjams (tai nuslėpęs asmuo neišvengtų apkaltos).

Po teisybei mūsų valstybėje nė vienas žmogus nėra saugus. Kaip parodė klastingas išpuolis prieš D.Banionį, S.Sondeckį ir net šventą žmogų kardinolą V. Sladkevičų, o ne ką anksčiau – ir prieš Lietuvos partizanų simbolį A. Ramanauską-Vanagą, Lietuvoje kiekvienas gali būti apspjaudytas. Tarytum kažkas iš mūsų juokiasi. Taip pat ir iš patikėjusių mūsų liustracijos rimtumu. Kas? Pirmiausia – kadriniai saugumiečiai, neatgailavę už savo nusikalstamą veiklą, neatskleidę savo agentūros, konspiracinių butų tinklo, gaunantys pensijas iš Lietuvos ir Maskvos, kaip patikimi liudytojai ir ekspertai, liudijantys Lietuvos teismuose liustracijos ir garbės ir orumo bylose. Ir ypač susiėmę už pilvo juokiasi iš liustravusiusių naivuolių toliau savo juodą darbą dirbantys, neprisipažinę, kaip niekad saugūs nepriklausomoje Lietuvoje „stukačiai“. Tokia nesaugi visuomenė – lengviausias provokacijų ir manipuliacijų taikinys.

Iš tikrųjų visą neprisipažinusią KGB agentūrą įslaptino tie, kurie sužlugdė liustraciją ir neleido įvykdyti teisingumo.

Todėl „V.Tomkaus sąrašas“ – logiška ir absurdiška liustracijos Lietuvoje pabaiga. Parodija ar karikatūra, o gal naujas literatūros žanras såråšas?

Šis såråšas būtų tobulas, jeigu jame nebūtų praleisti: Kristijonas Donelaitis, Vincas Kudirka ir Žemaitė.