P. S. Krivickas. Kas rūpėjo paskutiniam LDK piliečiui Česlovui Milošui?

1997-ųjų rugsėjo pradžia. Į Vilnių suskrido ir suvažiavo dvylikos Europos valstybių prezidentai, premjerai ir tuntai žemesnio rango valdininkų, verslininkų bei šiaip mokančių aukštajai valdžiai įtikti apsukruolių. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Algirdo Mykolo Brazausko ir Aleksandro Kvašnievskio iniciatyva surengta Vilniaus konferencija regioninio saugumo klausimais.

Kaip skelbė oficialūs komunikatai, ši konferencija įtikinamai parodė naujų iniciatyvų jėgą, o Lietuvą ir Lenkiją įtvirtino kaip Vidurio ir Rytų Europos valstybių lyderes. Iš tiesų, kaip konferencijos stebėtojui, buvo smagu matyti bičiuliškai bendraujančius artimus kaimynus – Lietuvos ir Lenkijos vadovus, kas vėliau ilgam prigeso. Ir tik dabar palengva atsigauna po Lenkijos prezidento ir premjero vizitų į Vilnių mūsų nepriklausomybės šimtmečio proga. Tarp garbingų svečių matėsi ir tuometinis Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas. Tai iki šiol aukščiausias Rusijos pareigūnas, lankęsis Lietuvoje, atkūrusioje nepriklausomą valstybę.

Minėtoji konferencija išties buvo svarbus įvykis šių regionų valstybėms ir visai Europai. Pirmą kartą po šaltojo karo pabaigos jų vadovai susirinko savo pačių, o ne Vakarų iniciatyva ir pabrėžė bendradarbiavimo svarbą Senojo žemyno stabilumui ir saugumui. Konferencijoje nuskambėję bendradarbiavimo, geros kaimynystės ir draugiškų santykių plėtojimo siekiai suformavo, pasak konferencijoje dalyvavusio buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Ditricho Genšerio taiklios replikos, „Vilniaus dvasią“. Ji padėjo užtikrinti visos Europos saugumą ir stabilumą tada, kai Lietuva ir artimos kaimynės dar nebuvo nei NATO, nei Europos Sąjungos narėmis.

*     *     *

Į tokio rango renginius, kaip garbės svečiai, kviečiami ir žymūs kultūros, meno pasaulio atstovai. Vieną jų teko sutikti, išeinantį iš Prezidentūros baltosios sales po konferencijos įžanginės dalies. Šiame įspūdingame pažmonyje jis toks buvo vienintelis. Taip, vienintelis Nobelio literatūros premijos laureatas. Nors ir atvykusio iš užsienio, svečiu jo neišėjo vadinti, nes Vilniuje prabėgo didelė jo jaunystės dalis Žygimanto Augusto berniukų gimnazijoje, o šalimais esančiuose senojo universiteto rūmuose 1934 metais gautas teisės magistro diplomas. Vėliau jo gyvenimo kelias per Prancūziją nusidriekė iki Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten ilgokai gyventa, profesoriauta, o naujaisiais laikais sugrįžta į Lenkiją. Tačiau net ir sulaukęs pasaulinio pripažinimo, Česlovas Milošas niekada nepamiršo ir nuolat viešai prisimindavo, iš kur yra kilęs. Ypač jautriai jis apie tai kalba apysakoje „Isos slėnis“, jau įžengdamas į devintąją savo amžiaus dešimtį. Prieš skaitytojo akis lyg gyvi iškyla vidurio Lietuvos, gimtųjų Šetenių apylinkių vaizdai ir Nevėžio, rašytojo valia tapusio Isos upe, pakrantėse gyvenę žmonės.

Net po 52-jų tremties metų (1992 m. gegužę) Česlovas Milošas sugrįžo į Lietuvą, Kaune poetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas. Čia kauniečiai eilinį kartą aplenkė vilniečius (žymiai vėliau panašiai nutiko ir su „Laisvės kario“ paminklu). Pagaliau 2001 metais Česlovui Milošui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Nobelio premija rašytojas tapo apdovanotas už „bekompromisinį įžvalgumą, atskleidžiant žmogui gresiančius pavojus konfliktuojančiame pasaulyje“. Česlovas Milošas yra laikomas pirmuoju iš Lietuvos kilusiu literatu, gavusiu Nobelio premiją. Būtent savo tėvynę rašytojas paminėjo atsiimdamas premiją: „Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur, amžiams bėgant, sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį“. Nors pats Milošas yra pasakęs, jog jis yra lenkų, o ne lietuvių poetas, rašytojo kūryba yra glaudžiai susijusi su mūsų tėvyne. Ypatingą vietą rašytojo gyvenime ir kūryboje užėmė poeto jaunystės miestas – Vilnius, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė − kalbų, kultūrų ir religijų sankryža.

Ypač Č. Milošas gerbė ir vertino Vilniaus universitetą, šią mokslo šventovę siejo su demokratiškumu ir atvirumu. Jis aktyviai dalyvavo akademinio „Valkatų klubo“ veikloje. Tai buvo studentų sambūris, kurio nariai kiekvieną savaitgalį kur nors keliaudavo – dažniausiai po Vilniaus apylinkes. Tokiose išvykose vyko gyvas kultūrinis bendravimas. Tai daug davė ir literatūrinei kūrybai. Su „Valkatų klubu“ susijęs vienas ypatingas Č. Milošo studijų laikų įvykis – 1931 metų kelionė kanojomis į… Paryžių. Į ją Č. Milošas patraukė su dviem savo bendramoksliais. Jie nusigavo iki Prahos, iš ten leidosi kanojomis Šveicarijos link ir ant Reino slenksčių apsivertė. Kanojos nuskendo, o kartu su jomis ir visi dokumentai. Studentus išgelbėjo šveicarų policija. Paskui Č. Milošas ir jo draugai, patyrę įvairiausių nuotykių, traukiniu nukako į Paryžių, kur poetas pirmą kartą susitiko su savo žymiuoju giminaičiu Oskaru Milašiumi.

Vos po keleto metų (1934–1935), jau kaip Nacionalinio kultūros fondo stipendininkas, Č. Milošas gavo galimybę mokytis Paryžiuje. Po to 1935–1936 m. dirbo Vilniaus lenkų radijo stotyje, veikusioje Žvėryne (Vytauto g. 17/2). Radijo programose kėlė tautinių grupių (tarp jų  ir lietuvių) problemas. Už tai iš šio darbo buvo atleistas tuometinio Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio nurodymu, kaip politiškai nepatikimas ir per daug liberalus. 1936–1938 m. dirbo Varšuvos radiofone. Varšuvoje praleido Antrąjį pasaulinį karą, dalyvavo lenkų antinacinio pogrindžio veikloje. Po karo buvo Lenkijos kultūros atašė JAV ir Prancūzijoje. 1951 m. nutraukė ryšius su komunistiniu režimu ir, paprašęs politinio prieglobsčio, liko Vakaruose. Gyveno Prancūzijoje, nuo 1960 m.  persikėlė į JAV. Dėstė slavų literatūrą Berklio universitete. Buvo Paryžiaus lenkų intelektualų leidžiamo žurnalo „Kultura“, kuriame  nemažai rašyta ir apie Lietuvą, tarybos narys. Žlugus komunistiniam režimui Rytų ir Vidurio Europos šalyse, grįžo į Lenkiją. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Krokuvoje.

…Prie išėjusio iš salės rašytojo guviai prisiartino kažkurios radijo programos korespondentė su magnetofonu ir suskubo paklausti jo nuomonės apie konferenciją, o man pavyko nuspausti vos porą kadrų. Tada dar nežinojau, kad po trejeto metų vėl teks iš gana arti pamatyti paskutinį Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilietį, kaip jis mėgo save vadinti.

LDK tradiciją Č. Milošas pirmiausia  jautė kaip labai asmenišką patirtį, įgytą dar vaikystėje. Jis yra gimęs sename dvarelyje Šeteniuose, Nevėžio pakrantėje. Jo protėviai gyveno čia nuo XVI a. Čia nuo senų laikų tarp žmonių susiformavo tam tikri santykiai, kaip paprasto, kasdienio gyvenimo sankloda. Č. Milošas atsimindavo seną dvaro biblioteką, senas knygas, protėvių testamentus, genealoginį medį. Tai buvo atmintis, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimoje, o kartu ir gyvas to gyvenimo patyrimas. Č. Milošas siejo LDK ne tik su šio regiono, bet ir su senosios Europos tradicijomis. Savo, kaip europiečio, tapatybę jis bandė suvokti per Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Č. Milošas visada aiškiai pabrėždavo LDK daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą. Jis regėjo šią erdvę kaip galimybę kurti kultūrų dialogą. Tuo, jo manymu, Vidurio Europa galėtų skirtis ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Rusijos, kur dominuoja dogmatiškesnės kultūrinės ir tautinės formos. Č. Milošas apgailestavo, kad Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos padariniai galutinai palaidojo LDK tradiciją, ištrynė jos ženklus.

*     *     *

2000-ieji. Pirmą kartą į Lietuvą vienu metu atkeliauja net trys Nobelio premijos laureatai – Veslava Šimborska (Wisława Szymborska) ir Česlovas Milošas iš Lenkijos, Giunteris Grasas (Günteri Grass) iš Vokietijos. Juos lydi profesorius Tomas Venclova. Vos pavyksta patekti į Vilniaus rusų dramos teatro balkoną ir iš didoko atstumo matyti sceną. Joje, pastatytoje 1913 metais,  yra vykę ne tik įdomūs teatro, bet ir istoriniai įvykiai. 1917 metais šiame pastate surengta konferencija, raginusi atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Teatro scenoje savo šlovę išgyveno Juliušas Osterva (1885-1947) ir jo Redutos teatras, Borisas Dauguvietis (1885-1949), Antanas Škėma (1911-1961). Čia paskutiniuosius savo gyvenimo spektaklius sudainavo Kipras Petrauskas (1885-1968).  Poetę V. Šimborską buvo tekę sutikti Leipcigo knygų mugėje 1996-ųjų pavasarį, o Günterį Grassą smalsu matyti pirmą kartą ir prisiminti jo garsųjį „Skardinį varpelį“ bei vėlyvą triukšmą dėl to, kad karo metais jis tarnavo vermachte. Tačiau ypač įdomu klausytis Česlovo Milošo, kuris su gilia pagarba pakartoja savo mintį apie lietuvius iš knygos „Tėvynės ieškojimas“: „Neperdedant galima pasakyti, kad ši tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos“.

Be jokios abejonės, Česlovas Milošas skaudžiausiu pralaimėjimu laikė LDK žlugimą, kai per tris XVIII-ojo amžiaus padalijimus ją išdraskė trys „juodieji ereliai“ – Rusija, Prūsija ir Austrija. O atgimė Lietuva per savo filologiją – kalbą ir raštą – bei jos nešėjus: Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, jų uoliuosius talkininkus.

*     *     *

Per originalų lenkišką žodį ir per vertimus į kitas kalbas (pirmiausia – lietuvių) Česlovas Milošas lieka gyvas mums ir ateities kartoms. Jo jaunatviška kūryba pirmą kartą paskelbta studentų laikraštyje, kur išspausdinti jo  eilėraščiai. 1933 metais gavęs stipendiją, Česlovas Milošas Vilniuje išleido savo pirmąjį poezijos rinkinį „Poema apie sustingusį laiką“. Knyga apdovanota literatūrine Filomatų premija. Bene žinomiausia Česlovo Milošo knyga – 1953 metais Prancūzijoje pasirodęs „Pavergtas protas“. Tai – iki šiol laikoma viena įtakingiausių stalinizmo studijų, kritikų vertinama ir dėl įtaigios autoritarizmo, galios patrauklumo inteligentijai analizės.

Imperializmą primenančių nuotaikų būta ir šio rašinio pradžioje minėtoje konferencijoje, kai Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas kategoriškai pareiškė nepritariąs Baltijos šalių narystei NATO. O juk jau buvo subyrėjusi Sovietų sąjunga ir prezidentas Jelcinas palaikė mūsų nepriklausomybę. Visgi po septyneto metų – 2004-aisiais – Lietuva tapo ir NATO, ir Europos Sąjungos nare. Tuo, žinoma, dar spėjo pasidžiaugti Česlovas Milošas, nors tai įvyko jo mirties išvakarėse.

Tauraus kraštiečio atminimas gražiai saugomas vietose, susijusiose su jo vardu. Kuklus, knygai „Isos slėnis“ skirtas monumentas–stendas pastatytas Šetenių parke netoli Kėdainių. 2012 metais Lietuvos sostinėje atidengti Vilniuje gyvenusio poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo laiptai. Kultūros atstovų, Lietuvos ir Lenkijos institucijų pastangomis atsiradęs neįprastas monumentas – laiptai su iškaltomis Česlovo Milošo kūrybos citatomis.  Jos primena jo siekį puoselėti dviejų Vilniuje gyvenusių tautų – lietuvių ir lenkų – vienybę. Laiptus Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje Česlovo Milošo vardu pavadinti nuspręsta dar 2011-aisiais, minint poeto šimtąsias gimimo metines, tačiau jie baigti tvarkyti vėliau. Tai nėra pompastiškas, didžiulis paminklas, bet vieta, laiptai, jais praeina šimtai miesto gyventojų ir svečių, kurie gali skaityti Česlovo Milošo eilėraščius. „Tegu poetas, gimęs Lietuvoje, bet rašęs lenkiškai, bus mūsų gerų kaimyninių santykių globėjas“, – išreiškė viltį Milošo dvaro Krasnogrudoje ir Seinų „Paribio“ fondo vadovė Malgožatas Čyževska (Malgorzata Czyzewska). Laiptų idėjos sumanytoja – publicistė Ramunė Sakalauskaitė, o juos kūrė skulptorius Jonas Gencevičius, projekto architektas – Tauras Budzys, lėšų jiems sutvarkyti skyrė Vilniaus savivaldybė.

Sostinės Meras Remigijus Šimašius atkreipė dėmesį, kad laiptai yra šalia Onos Šimaitės gatvės.  Ši gatvė Č.Milošo bičiulės vardu pavadinta prieš šešetą metų. Abi asmenybės pripažintos Pasaulio tautų teisuoliais, tad meras užsiminė, kad ateityje šių laiptų papėdėje galėtų būti vieta teisuoliams įamžinti. „Kiek žinau, Česlovas Milošas su Ona Šimaite buvo geri bičiuliai ir šioje vietoje, būtent čia jie vaikščiodavo, aptardavo įvairius reikalus. Milošas buvo tas žmogus, kuris artino lietuvių ir lenkų tautas. Ona Šimaitė irgi artino lietuvių ir žydų tautas. Tikrai tikiuosi, kad apačioje galiausiai atsiras vieta ir teisuolių paminklui, ir galbūt teisuolių alėjai, ko jau seniai reikėtų Lietuvoje“, – kalbėjo Remigijus Šimašius.

Ona Šimaitė  praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Česlovo Milošo knygą „Gimtoji Europa“ iš Paryžiaus po puslapį laiškais siuntė bičiuliams Juozui Tumeliui, Tomui Venclovai ir taip poeto išeivijos kūrybai leido pasiekti Lietuvą. „Tai pirmasis pasaulyje didelis Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo įamžinimo ženklas ir jis laimingai atsiranda jo jaunystės mieste, kurio, kaip jis rašė, niekada negalėjo savo gyvenime palikti. Šiuos laiptus būtų galima suprasti kaip atverstą Česlovo Milošo kūrybos knygą. Tai atversti akmeniniai puslapiai, kuriose iškaltos jo poezijos citatos, ypač svarbu tai, kad šita jo knyga yra iškalta miesto grindinyje, jo žodžiai čia tikrai sugrįžta po daugybės tremties ir emigracijos metų“, – kalbėjo literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. Č. Milošo atminimo įamžinimo sumanytojai tikisi, kad šie laiptai taps dar viena Vilniaus senamiesčio traukos vieta užsienio turistams, o apie jo kūrybą plačiau sužinos ir Lietuvos gyventojai bei kitų kraštų literatūros mylėtojai.

Iš tiesų, kaip pastebi Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“, jis yra ne vien praeities, bet ir XXI a. rašytojas, nes jo nagrinėtos problemos niekur nedingsta. Kai kurios tik dar labiau aktualėja. Č. Milošas yra vienas iš tų rašytojų, kuris labai aktualiai kalba apie ekologiją, apie darnų žmogaus santykį su erdve, kurioje jis gyvena. Anot Č. Milošo, erdvė formuoja tapatybę ir sąmoningumą. Ekologinis santykis su aplinka yra vienas iš jo kūrybinės ir kultūrinės vaizduotės principų. Šiuolaikiniam žmogui tai yra labai aktualu. Labai aktualios yra ir tikėjimo bei visuomenės moralės   problemos.  Č. Milošas buvo vienas paskutinių didžiųjų Europos rašytojų, kuris šiuos klausimus kėlė visu rimtumu. Č. Milošo kūryba šiandienos žmogui tikrai yra daugybės neįgyvendintų idėjų šaltinis.

*     *     *

Česlovas Milošas labai atidžiai domėjosi Lietuvoje prasidėjusiu Sąjūdžiu, sveikino Nepriklausomybės paskelbimą. Vos gavęs žinią apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje, jis inicijavo viešą trijų poetų – Josifo Brodskio, Tomo Venclovos ir jo paties – pareiškimą pasaulio bendruomenei.  Pareiškimas pavadintas „Poetai už Lietuvą“ ir paskelbtas dienraštyje The New York Times 1991 m. sausio 15 d.: „Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys trims kalboms: lietuvių, rusų ir lenkų. Kreipiamės į pasaulio bendruomenę – mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – prašydami protesto balsu pasmerkti nežmonišką Sovietų išpuolį, įvykdytą prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai mums karčiai primena pačius sunkiausius Sovietų valstybės nusikaltimus“. Kaip tik tada Česlovas Milošas išvertė į lenkų kalbą Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Savo politine laikysena ir publikacijomis Česlovas Milošas visada siekė, kad konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus neįsipliekstų naujai, kad šio regiono neištiktų Balkanų likimas. Jis nuolat perspėdavo, kad lietuviai ir lenkai turi ir gerą, ir blogą santykių atminimą. kad nuo mūsų visų priklauso, kurį iš jų mes pasirinksime. Jis teigė, kad blogi atminimai taip pat gali grįžti, kad mes nuo jų nesame laisvi, ir ragino užkirsti jiems kelią. Poetas daug nuveikė, kad atsirastų kitoks tautų dialogas šiame mieste. Tačiau sugrįžimas buvo labai svarbus ir jam pačiam kaip kūrėjui – ypač grįžimas į Šetenius, į gimtąsias vietas prie Nevėžio. Č. Milošas išgyveno tai kaip kelionę į savo įkvėpimo ir sapnų karalystę – į tą erdvę, iš kurios kilo jo poezija. Todėl jis stengėsi kalbėti apie grįžimą  santūriai, be patetikos, nes tai jam buvo labai gilus asmeninis patyrimas, pavirtęs naujais poezijos kūriniais. Iš to gimė eilėraščių ciklas „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“. Jame  kalbama apie žengimą atgal į laiko upę, į kurią mirtingajam vis dėlto leidžiama įžengti ir antrą kartą. Tai poetas suvokė kaip laimės dovaną. Girdėjusieji prisimena, kad, kai Č. Milošas 1992 metais išlipo iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, pirmi jo ištarti žodžiai buvo: „Esu laimingas.“

Mes taip pat laimingi prisimindami didįjį kraštietį. Praėję keletą šimtų metrų nuo Česlovo Milošo laiptų, galime sugrįžti į senojo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kiemą. Čia ant sienos priešais berželį pritvirtinta atminimo lenta su poeto lenkiškai, lietuviškai ir lotyniškai iškaltais žodžiais: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti.“