N. Kitkauskas – poetas, tapęs Lietuvos istorijos pamatų tyrinėtoju

„Vaikystėje jaučiau potraukį poezijai, tačiau mama, matyt, norėjo, kad tapčiau kunigu, apie tai sužinojau jau vėliau, – pradeda savo pasakojimą Napaliu artimųjų vadinamas Napoleonas Kitkauskas, – rašiau eiles ir net ėmiau pats „leisti“ simboliškus laikraščius, suklijuodamas juos iš senų iškarpų. Prasidėjus karui, prie vokiečių, baigiau II ir III gimnazijos klases. Atėjus sovietams, tęsiau mokslus Utenos gimnazijoje. Mėgau labai skaityti, tačiau ir pats bandžiau kažką kurti. Priklausiau mokyklos literatų būreliui. Kai klausiau pamokose mokytoją pasakojant apie Kristijoną Donelaitį ir Tolminkiemį, nepagalvojau, kad ateityje teks atstatyti bažnyčią, kurioje buvo palaidotas garsusis lietuvių Homeras. Pamenu, mano eilėraštis „Nesustok, plunksnele!“ buvo įdėtas į gimnazijos sienlaikraštį.“

Nesustok plunksnele, šiandien man nemiela,
Piktos šalnos ryto, skverbiasi į sielą,
Jei tavęs nebūtų, kas man reikt daryti?
Mano miela plunksna, man tu pasakyki?

N.Kitkauskas gimė Molėtų krašte 1931 m. netoli Dūrių ežero, kur gyveno iki penkerių metų. Ten buvo tėvų tėviškė, vėliau tą žemę pardavė ir šeima persikėlė arčiau Utenos, į Mažeikių kaimą. Pirmąją mokyklą pradėjo lankyti būdamas šešerių metų Mažeikių kaime, paprastoje pirkioje, kur buvo Skudutiškio mokyklos filialas, ir ten baigė keturis skyrius. Skudutiškyje už gerai išlaikytą keturių skyrių egzaminą gavo dovanų iš mokytojos – parkerį su paauksuota plunksna. Namie laikraščiai, kuriuos gaudavo tėvas, patekdavo ir į Napalio rankas, jis buvo smalsus vaikas ir juos skaitinėjo. Vėliau mokėsi valsčiaus centre Kuktiškyje ir ten baigė penktą skyrių. Utenos gimnazijoje tęsė mokslus, kur buvo priimtas į antrą klasę. Pokaris tikrai buvo liūdnas laikas – kolektyvizacija, partizanai, tremtys, todėl jam natūraliai taip ir rašėsi. Būdamas 15 metų sukūrė eilėraštį „Liūdesys“:

Jau nepaguos manęs nė vienas žvilgsnis,
Nebepaguos vylinga šypsena,
Nes liūdesio grandinės dengia širdį,
Su liūdesiu stumiu savas dienas.

„Kai mokyklos direktorių nušovė partizanai, mus, mokinius, ėmė tardyti Utenoje įsikūręs sovietinis saugumas MGB, iš pradžių vieną tiek mušė, kad jis „prisipažino“ nebūtų dalykų – apie pogrindinę organizaciją, kurioje buvau įrašytas ir aš. Taip 1947 m. be kaltės buvau nuteistas ir ištremtas į griežtojo režimo lagerį Mordovijoje, kuriame išbuvau beveik septynerius metus. Ten egzistuodamas pusbadžiu kasiau durpes, dariau baldus, dirbau pagalbiniame žemės ūkyje. Tame lageryje kalėjo nemažai šviesių Lietuvos žmonių, jaunimo, tarp jų poetas Antanas Miškinis ir dainininkas Antanas Kučingis. Puoselėjome viltį, kad dar sugrįšime į Tėvynę, būsime jai reikalingi ir neturime palūžti.“

Lageryje N.Kitkauskas parašė eiliuotą poemą „Sparnuoti žmonės. Kelionė į Venerą“ apie suimtą bernelį Lietuvoj, patekusį į lagerį. Poemos lyrinis herojus, autoriaus prototipas, mato didelę neteisybę, todėl sugeba iš lagerio pabėgti. Patenka į Vakarus ir mano ten rasiąs teisybę, tačiau ir ten jos nėra. Kapitalistiniame pasaulyje jis pradeda maištauti ir patenka į kalėjimą, o vėliau nuteisiamas myriop. Bet amerikonai bando naują raketą su žmogumi paleisti į Venerą. Savanorių nėra, todėl pasiūlo tam lietuviui berneliui skristi ir taip išpirkti kaltę. Kartu su juo pasišauna skristi ir herojaus mylimoji. Tikėdamasis, kad kitoje planetoje bus sukurtas teisingesnis pasaulis, jis ant raketos trapo pasako: „Mes būsime nauji pasaulio Nojai!“ Įdomi detalė, kad ši eiliuota poema parašyta tuomet, kai dar Jurijus Gagarinas – pirmasis žmogus pasaulyje, dar nebuvo pakilęs į kosmosą. Būnant lageryje N.Kitkauskui didelį įspūdį ir įtaką padarė Jurgio Baltrušaičio versti Dž.Bairono (G.Byron) eilėraščiai iš anglų į rusų kalbą, net jis pats bandė šio poeto eiles versti iš rusų į lietuvių kalbą. Savo atsiminimus iš tremties aprašė Aldonos Žemaitytės sudarytoje knygoje „Amžino įšalo žemėje“.

Grįžęs 1954 m. į Lietuvą Napoleonas Kitkauskas Kaune baigė Aleksoto II darbo jaunimo vakarinės mokyklos vienuoliktą klasę su sidabro medaliu. Tai jam padėjo be stojamųjų egzaminų 1955 m. įstoti į Kauno politechnikos institutą, Statybos fakultetą. Studijuodamas architektūrinių konstrukcijų katedroje įsitraukė į studentų mokslinės draugijos veiklą. Čia buvo irgi literatų būrelio narys. N.Kitkauskas: „Paskaitos vykdavo Kauno rotušėje, didžiojoje salėje, kur virš galvos puikavosi gražūs stiuko lipdiniai, tačiau jie ir juos palaikanti perdanga reikalavo jau remonto. Vėliau, baigus mokslus man teko restauruoti šią rotušę. Kaune pirmieji darbai buvo susiję su senamiestyje Santakos ir Daugirdo gatvių sankryžoje stovinčiais XVII a. Hanzos pirklių namais. Besimokant KPI man teko juos apmatuoti ir nubraižyti planą, su šiuo darbu Lvove reprezentavau Lietuvą. Jis nulėmė mano tolesnę veiklą – pasirinkti restauratoriaus kelią. Tiesa, tuo metu dar tokios specialybės nebuvo, tačiau architektūros istoriko doc. Stasio Abramausko patariamas, baigęs studijas 1960 m. įsidarbinau Mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje. Turėjo įtakos ir bendravimas su Kauno pilyje dirbusiu archeologu Karoliu Meku, kuris prieškaryje buvo baigęs mokslus Švedijoje.“

N.Kitkausko tyrinėjimai ir ryžtas atstatyti Tolminkiemio bažnyčią sovietmečiu, galima sakyti, prilygo tikram žygdarbiui. Ypač kai vėliau paaiškėjo, kad klebonija, kur Kristijonas Donelaitis parašė „Metus“ yra išlikusi. Tuometinė valdžia tai galėjo palaikyti tiesiog diversija, todėl kurį laiką apie tai buvo tylima. Tik kai K.Donelaičio ištirti palaikai buvo palaidoti bažnyčios mauzoliejuje, imtasi ir klebonijos restauravimo darbų. Vėliau buvo sutvarkyta aplinka ir poeto tėviškėje Lazdynėliuose: pastatytas paminklinis akmuo, pasodinta ąžuolų giraitė.

1969 m. pradėjęs tyrinėti Vilniaus katedrą, dr. Napoleonas Kitkauskas nuosekliai padarė visą katedros architektūros statybų istorijos kartogramą: nuo pačios pirmosios, atrasdamas net vienuolika grindų, iki dabartinės. 1985 m. jis su grupe lietuvių menotyrininkų aptiko Katedros lobyną. Ponas Napoleonas prisimena: „Studijuodamas katedros prieškarinius brėžinius, jos pietvakarinėje dalyje, Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos laiptinės vakarinėje sienoje, pastebėjau nišą. Tačiau, užėjus į laiptinę, šios nišos nebuvo matyti – buvo lygus nutinkuotas sienos paviršius. Įdomi detalė, kad visai šalia tos vietos kabo pokario metais pakabintas šildymo radiatorius, kurį pritvirtindami ir gręždami sieną darbininkai galėjo aptikti lobyną, tačiau, laimė, to neatsitiko. Kitaip lobynas būtų iškeliavęs į Maskvą.“

Vilniaus katedros sienoje buvo atrasta maždaug 1,5 m aukščio, 1,2 m pločio ir 1,5 m gylio niša, kurioje beveik iki jos viršaus buvo prikrauta brangių bažnytinių daiktų. Jie buvo pridengti 1939 m. rugsėjo 8-9 dienos lenkiškais „Slowo“ laikraščiais. Atradėjams susidarė įspūdis, kad savaitę po karo pradžios lobyno slėpėjai dar kentė, tačiau vieną naktį jie brangenybes sunešė, sukrovė, užmūrijo ir prisiekė iki gyvenimo pabaigos niekam šios paslapties neatskleisti.

Atrastos brangenybės vėliau buvo slapčiomis nuvežtos į Vilniaus rotušę, nes ir rotušė, ir katedra priklausė Dailės muziejui. Ėjo metai. Net 1991 m. nepriklausomybės atgavimas, o vėliau – popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas į Lietuvą neįkvėpė atskleisti šio įvykio. Tik 2000 m., kai buvo rengiamasi švęsti krikščionybės jubiliejų, sujudo visos kultūrinės ir bažnytinės institucijos ir ėmė tam ruoštis. Prezidentaujant Valdui Adamkui, katedros lobynas pirmąkart buvo viešai pristatytas ir parodytas visuomenei.

N.Kitkauskas suprojektavo Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo (1958-1965 m. su S.Lasavicku) ir Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos (1966-1970 m. su A.Brusoku, A.Švabauskiene) konstrukcines dalis, K.Donelaičio memorialą Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Kaliningrado sritis, 1970-1988 m.). 1968-1986 m. vadovavo Vilniaus arkikatedros bazilikos tyrimams, 1970-1982 m. jos remonto projektavimo ir priežiūros bei 1967-1970 m. Biržų pilies tilto restauravimo darbams, 1987-2001 m. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų liekanų architektūros tyrimams. Paskelbė tyrimų medžiagą apie Vilniaus arkikatedrą, jos konservavimą (1970 m., 1975 m., 1977 m.). 1995-2010 m. buvo Lietuvos valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas.

Apie Napoleoną Kitkauską 2014 m. žurnalistė Edita Mildažytė sukūrė biografinį dokumentinį filmą „Kertinai akmenys“, kuriame pasakojama apie N.Kitkausko gyvenime nueitus kelius. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys šiame filme sako: „N.Kitkauskas visą laiką buvo entuziastingas Valdovų rūmų atkūrimo šalininkas. Nuo pat pradžios, kai sovietmečiu buvo paskelbtas konkursas, jis siūlė atstatyti Valdovų rūmus kaip Paveikslų galeriją. Napalys padarė puikius brėžinius ir tuomet buvo pirmasis skambutis į Valdovų rūmų atkūrimo pradžią. Buvo padarytas milžiniškas darbas tyrinėjant, identifikuojant rūmų liekanas, ir pamažu ėmė ryškėti jų kontūrai. Ir kai buvo atkasti pamatai, pasimatė tų rūmų didybė.“

Architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Žurnalistų draugijos narys… Dar reikia pridurti ir rašytojo titulą – Napoleonas Kitkauskas knygų „Vilniaus arkikatedra“, „Vilniaus pilys“, „Vilniaus arkikatedros požemiai“, „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ (kartu su L.Kitkauskiene) autorius, 5 tomų leidinio „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ bendraautoris. Jis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1990), apdovanotas Gedimino IV (1995) ir Gedimino III (1999) laipsnio ordinais bei Žygimanto Augusto (2001) medaliu, 2007 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys akademikas. Šiemet, 2016 m., jam įteikta Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko premija. Šiuos du Lietuvos didžiavyrius sieja ir Vytauto Didžiojo istorija: D.Malinausko rūpesčiu 1933 m. Čekoslovakijoje buvo pagamintas sarkofagas dingusiems Vytauto Didžiojo palaikams sudėti, o N.Kitkauskas prisidėjo prie didžiojo kunigaikščio kapavietės paieškų.

Kažkas yra pasakęs, kad Napalys – tai žmogus, nuo kurio Lietuvoje yra šviesiau… Galima būtų papildyti – ir gražiau, juk Valdovų rūmais žavimės ne mes vieni, tačiau ir visi į Vilnių atvykę istorijos tyrinėtojai. Kūrybiškumas ir poetiška Napoleono siela padėjo žvelgti į istoriją kaip menininkui, dėl to pavyko atrasti kertinius Lietuvos istorijos akmenis, nes kai nematome akimis, galime jausti protu ar širdimi…